05/12/2025
Šiandien mano dukrytei suėjo penkeri metukai. Atrodo, vos mirktelėjau ir tas mažas stebuklėlis jau įžengė į penktuosius savo gyvenimo metus. Žmonės nemeluoja sakydami, kad vaikai auga nepaprastai greitai – tai tiesa, kurią dabar jaučiu kiekviena savo ląstele. Nors kartais, sunkių dienų apsuptyje, atrodo, lyg norėtum pagreitinti laiką, šiandien suprantu, kaip brangi kiekviena akimirka.
Nors mano mažylė dar per jauna, kad galėčiau jai išsakyti viską, kas glūdi mano širdyje,šie penki metai man buvo didžiausia gyvenimo mokykla. Per juos supratau tiek daug apie save. Pamačiau, kad nesu tokia kantri, kaip maniau ir kad motinystė man neatėjo natūraliai, lyg būtų įrašyta į DNR. Manau, kad visi atsinešame tam tikrus modelius ir auklėjimo pamokas iš savo vaikystės, ir aš dažnai atsidurdavau situacijose, kuriose norėjau elgtis kitaip, bet susierzinimo akimirkomis išlįsdavo būtent tie, jau susiformavę, įpročiai.
Jei galvojate, kad man lengva derinti darbą su motinyste, tai tikrai ne. Grįžau į darbus lyg išprotėjusi, praėjus vos trims mėnesiams po Noyos gimimo, nes buvau įsitikinusi, kad aš galiu viską – juk esu supermoteris! Tik praėjus maždaug pusantrų metų, supratau, kad esu ant perdegimo ribos ir kad mano gyvenimas toli gražu nėra subalansuotas. Tad paskutinius kelerius metus mokausi iš naujo susidėlioti prioritetus ir dabar man tai yra šeima. Nors savo darbą be galo myliu, teko sumažinti savo ambicijas ir siekius. Ir pagaliau, jaučiuosi dėl to gerai. Iš kur tas moterų maksimalizmas?
Tad šiandien, labiau nei bet kada, dėkoju savo dukrai. Ačiū jai už parodytą besąlyginę meilę, už supratimą, kad grožis ir vertė slypi paprastuose dalykuose, ir už tai, kad ji yra didžiausia mano gyvenimo mokytoja. Myliu tave labiau nei žodžiais galima išsakyti, mano brangioji dukryte.
