Sol Smith - Išgijimo Alchemija

05/11/2025

Tu neiškalbėsi ir neišmedituosi savęs iš traumis ir patirto emocinio smurto. Nori išmokti reguliuoti savo emocines būsenas? Pradėk ne nuo proto, o nuo kūno. Emocijos nėra tik mintys – tai fiziologinės reakcijos, kurias valdo tavo nervų sistema. Kol ji įsitempusi ar sustingusi, tol jokios afirmacijos, meditacijos ar “teigiamos mintys” neveiks.

Susipažink su savo nervų sistema. Išmok atpažinti, kada esi kovos būsenoje, kada bėgimo, o kada sustingimo. Tada išmok stimuliuoti ir atgaivinti savo nervo klajoklio – vaguso – veiklą. Būtent jis yra tavo natūralus jungiklis tarp kūno, emocijų ir ramybės.

Kvėpavimas, garso vibracijos, judesys, lietimas, saugumo jausmas – visa tai ne šiaip “praktikos”. Tai tavo biologiniai vartai į ramybę. Kai vaguso nervas aktyvus, kūnas vėl pradeda pasitikėti gyvenimu, širdis atsiveria, o emocijos tampa valdomos – ne užgniaužtos, o išgirstos ir paleistos.

Reguliacija nėra tik technika – tai santykis su savo kūnu.

04/11/2025

Vidinis konfliktas: tai du tarpusavyje kovojantys skirtingi įsitikinimai apie save.

Visi mes kažkada patyrėm tą momentą, kai buvai tikras, kad tau sekasi, kad tu gali, kad tai, ką darai, yra tavo.
Ir su nostalgija prisimename - O kažkada piešiau, dainavau, mezgiau, grojau, rašiau... kur viskas dingo ?

Aš nerašiau daugybę metų, nuo 1993 mokyklos užbaigimo, bet puikiai prisimindavau laikotarpi kai rašiau ir turėjau sąsiuvinius pilnus prirašytus visko, man patiko, ten buvo visko ir sąmonių ir nesąmonių 🤣, bet vieną dieną aš nustojau rašyti; sėdėdavau klasėje ir žiūrėdavau į baltą lapą, dažnai pripiešdavau visokių gėlyčių ir atiduodavau.

Po daugybės metų aš mokausi rašyti iš naujo, tiksliau ne iš naujo, bet

Įsivaizduok – tu vaikas, rašai, tau patinka žodžiai, tau sekasi, mokytoja tave giria, tavo darbai kabinami ant sienos, tu jauti pasididžiavimą, džiaugsmą, natūralų „aš galiu“. Ir štai vieną dieną pasikeičia mokytoja. Nauja, šalta, gal pavargusi, gal net nematanti tavęs. Ji klasėje valgo sumuštinius su dešra ir geria kavą... Tu atiduodi darbą.... ir gauni atsakymą, kad tu ne pati rašei, arba kad negerai, ne į temą pataikei, kas kart vis blogiau ir blogiau.

Tą sekundę viduje įvyksta kažkas, ko daugelis net nepastebi – **lūžio taškas**.
Iki tol egzistavo vienas tavo įsitikinimas: *„aš moku, man sekasi“.* Bet dabar atsirado nauja patirtis – *„aš bloga, man nepavyko, aš nebemoku, o gal ir niekada nemokėjau“* Dvi visiškai priešingos tiesos susiduria vienoje erdvėje.

Kūnas sustingsta. Skrandyje tarsi mazgas, gerklėj akmuo, širdis susitraukia. Ir būtent tuo momentu tarp tų dviejų priešingybių – tarp „aš galiu“ ir „aš negaliu“ – gimsta **vidinis konfliktas**. Tarp jų atsiranda jausmas, kuris tarsi prilimpa – *gėda, kaltė, abejonė.* Ir kartu su ja gimsta nauja reikšmė apie save: *„jei mane kritikuoja – vadinasi, nesu pakankamai gera, reikia arba labiau stengtis, arba nieko nebedaryti“. Aš pasirinkau antrą.

Štai kur viskas pasikeičia. Nuo tos dienos rašymas jau nebėra tik džiaugsmas, o tampa įtampa. Kiekvieną kartą, kai bandai išreikšti save, kažkur viduje tyliai klausi – „o kas, jei vėl nepatiks?“ Mėgini rašyti pagal taisykles, o man taisyklės... Ir nors išoriškai tu vis dar darai, viduje kūnas jau ruošiasi apsaugai.

Tokia akimirka – tai momentas, kai tikėjimas savimi pavirsta abejone.
Ir kol ta reikšmė, kurią tada apie save sukūrei, lieka nepastebėta – ji veikia tyliai, kaip foninis garsas, kuris reguliuoja viską, ką darai.

Norint tai pakeisti, nereikia versti savęs „tikėti savimi“ iš naujo. Nuo ryto iki vakaro rašyti afirmacijas, tai neveiks, kol neatrasi reikšmės sukurtos, to lūžio taško.
Reikia sugrįžti į tą momentą, kai viskas pasikeitė, ir paklausti: *„ką aš tada apie save nusprendžiau?“* Nes ne pati situacija sukūrė skausmą, o būtent ta **reikšmė**, kurią tu įrašai į savo sistemą.

Kai ją pamatai – tikrai pamatai, o ne protu, o jausmu – tu ištrauki šaknį. Ir suvoki, kad tiesa buvo visada paprasta: tau sekėsi, tu galėjai, tu buvai talentinga. Tik vieną dieną patikėjai, kad kažkieno nuomonė turi galią pakeisti tavo tiesą.

Ir kai tai supranti, viskas sugrįžta į vietą.
Nes lūžio taškas, kuris kadaise sukūrė vidinį konfliktą, dabar tampa ta vieta, kurioje tu pagaliau save susigrąžini.

28/10/2025

26/10/2025

Apkūnumas moterims dažnai nėra apie maistą. Jis apie skausmą.
Apie kūną, kuris kadaise neturėjo kito pasirinkimo, tik išmokti išgyventi.
Svoris tampa tylia apsauga — siena tarp „man skauda“ ir „manęs daugiau niekas nesužeis“.

❌Pirmoji priežastis, apie kurią niekas garsiai nekalba — seksualinis smurtas ar priekabiavimas vaikystėje ar paauglystėje.
Labai dažnai moteris to net neprisimena.
Tik kūnas atsimena.
Atsimena sekundę, kai pasaulis tapo nesaugus. Atsimena kvapą, balsą, pojūtį, po kurio viduje užsifiksavo vienas sprendimas — „aš tave apsaugosiu“.
Ir kūnas tai padaro taip, kaip moka: priaugdamas svorio.
Tarsi užsidėdamas šarvą, kad daugiau niekas neprieitų, nepažvelgtų, nepaliestų.
Tai ne silpnumas. Tai išgyvenimo mechanizmas.

❌Antra priežastis — emocinė kontrolė ir moralinis spaudimas.
Kai mergaitė auga aplinkoje, kur kūnas gėdingas, moteriškumas pavojingas, o dėmesys iš vyrų – „nuodėmė“, ji išmoksta bijoti savo kūno.
Žodžiai „kekšė“, „paliestuvė“, „nepadoru“ įauga į kūną kaip įrašas.
Tada pasąmonė ima kurti apsaugą – kad niekas nežiūrėtų, kad niekas neprieitų.
Ir kūnas vėl auga, vėl dengiasi, vėl saugo.
Svoris tampa ne bausme, o skydeliu nuo gėdos.
Nuo to, ką aplinka kažkada įdėjo kaip gėdingą.

❌Trečia — nebaigtos emocinės patirtys.
Netektys, nėštumo nutraukimai, santykių griūtys, gėda, kuri niekada nebuvo ištarta.
Kūnas viską prisimena.
Kai širdžiai buvo per skaudu, kūnas užrakino skausmą savyje.
Ir kol skausmas nepaleistas, kūnas jo nepaleidžia ir per svorį.
Tai tarsi pasąmoninis būdas sakyti:
„Aš noriu meilės, bet bijau jos kainos.“
„Noriu būti matoma, bet bijau būti paliesta.“

Iš trauma informuoto požiūrio — tai ne valios, o nervinės sistemos klausimas.
Kai kūnas gyvena įtampoje, kai nervų sistema vis dar budėjime, jis fiziologiškai negali paleisti svorio.
Kortizolio perteklius, hormonų disbalansas, užspaustos emocijos — visa tai tiesiogiai susiję su tuo, kad kūnas vis dar saugo.
Ir tol, kol nėra vidinio saugumo, kūnas nieko „neatiduos“.

Svoris tampa somatine apsauga.
Kūnas sako: „Leisk man bent šiek tiek tave pririšti prie žemės.“
Kai aplink chaosas, kai emocijos plėšo, kūnas sveria daugiau — kad bent kažkas tave laikytų.

Ir todėl svorio negalima „numesti“.
Jį galima tik paleisti.
Kai atsiranda saugumas kūne, kai pagaliau išdrįsti jį išgirsti, kai vietoj karo su juo ateina ryšys — tada kūnas pats paleidžia tai, kas jam nebereikalinga.
Ne kilogramus — o apsaugą.
Ne formą — o baimę.
Ne riebalus — o istoriją, kurią saugojo metų metus.

Ir tik tada moteris pradeda grįžti į savo kūną.

22/10/2025

Trauma informuotas specialistas pirmiausia mato žmogų, o ne jo elgesį. Jis supranta, kad po reakcijomis slypi išlikimo mechanizmai, o svarbiausia – saugumas, ne rezultatas. Jis dirba su kūnu ir nervine sistema, nes būtent čia gyvena trauma, o gijimas prasideda tada, kai kūnas pagaliau jaučiasi saugus.

Netrauma informuotas specialistas dažnai nori pokyčio greitai – spaudžia, motyvuoja, verčia „paleisti“, „atleisti“, „rinktis save“. Bet kai žmogaus nervų sistema dar gynyboje, toks spaudimas sukelia dar didesnį užsirakinimą, o ne išgijimą.

Dirbant su savimi be supratimo, kas yra trauma, labai lengva perdirginti nervinę sistemą – kai bandai „keisti save“ iš galvos, kai spaudi jaustis gerai, kai apeini skausmą. Tada kūnas girdi tik viena: „taip, kaip jaučiuosi, yra neteisinga“ – ir dar labiau užsidaro.
Tikras gijimas prasideda ne nuo noro pasikeisti, o nuo leidimo sau būti ten, kur iš tikrųjų esi.

22/10/2025

Trauma – tai ne tai, kas tau nutiko.
Trauma yra tai, kas nutiko tavo viduje, kaip reakcija į įvykį.
Kai kažkas atsitinka – tai tiesiog įvykis.
Trauma prasideda tą akimirką, kai viduje įvyksta konfliktas:
„Tai neteisinga. Taip neturi būti.“

Trauma gali kilti ne tik po to, kas įvyko, bet ir po to, kas neįvyko.
Kai tavo poreikiai liko nepatenkinti.
Kai labai reikėjo – bet negavai.
Kai skaudėjo – o niekas nepaguodė.
Kai tavimi nepatikėjo, pasakė: „nesvarbu“.
Kai apkaltino neteisingai.

Visa tai – trauma.
Ieškok to vidinio konflikto.
Ieškok tos akimirkos, kai kažkas tavyje sušnibždėjo:
„Tai neteisinga. Taip neturi būti.“

20/10/2025

Sunku yra ne todėl, kad gyvenimas sudėtingas. Sunku yra todėl, kad viduje nuolat vyksta kova — tyli, nematoma, bet alinanti. Kova tarp to, kas yra, ir to, kaip, mūsų manymu, turėtų būti.

Kai įvyksta kažkas — įvykis, situacija, žodis — pats savaime jis neturi jokios reikšmės. Tai tik faktas, neutrali realybė. Bet tą akimirką, kai viduje išgirsti mintį „tai neteisinga“, įvyksta lūžis. Iš vidaus gimsta pasipriešinimas. Viena tavo dalis sako: „Taip negali būti, taip neturėjo įvykti“, kita tyliai suvokia, kad viskas jau įvyko ir nieko pakeisti nebegalima. Ir štai čia prasideda vidinis karas — tarp priėmimo ir pasipriešinimo, tarp realybės ir mūsų vaizdinio, kaip viskas „turėjo“ atrodyti.

Nuo tos minutės viduje susiformuoja konfliktas. Kūnas įsitempia, protas pradeda ieškoti kaltų, logikos, priežasčių, bandydamas „ištaisyti“ tai, kas jau įvyko. O siela pavargsta. Mes bandome atstatyti teisybę pasaulyje, kai iš tiesų norime tik, kad kas nors atstatytų ramybę mūsų viduje.

Skausmas nekyla iš įvykių — jis kyla iš mūsų pasipriešinimo jiems. Iš tos tyliai šaukiančios minties: „tai neteisinga, taip neturi būti.“ Bet kai pasiryžti sustoti ir nebevertinti, nebeaiškinti, nebepriskirti „gero“ ar „blogo“ — lieka tik tai, kas yra. Faktas. Tyla. Ir iš tos tylos ima rastis erdvė — kvėpavimui, pojūčiui, priėmimui.

Ir galbūt tai ir yra tikras išsilaisvinimas — ne tada, kai viskas pasidaro teisinga, o tada, kai liaujiesi kovoti, kad taip būtų.

O su kuo kovoji tu ?

Nori asmeninės sesijos ar konsultacijos rašyk AŽ.

19/10/2025

Vakar turėjau klientę, kuri grįžo po metų, kai paskutinį kartą su ja dirbau. Grįžo todėl, kad iš niekur iškilo prisiminimas – apie patirtą seksualinį smurtą, kai jai buvo vienuolika metų.

Šiek tiek priešistorės. Mes dirbome šešis mėnesius prieš dvejus metus. Viskas susitvarkė – pakilo karjeros laiptais, numetė daug svorio, nusipirko nuostabų namą, susikūrė naujus santykius. Atrodytų, viskas kaip ir gerai. Bet viduje kažko trūko. Kartais ją matydavau socialiniuose tinkluose – vis ieškančią, vis nerimstančią, tokią gražią, jauną, tarsi viską turinčią, bet kartu – kažkur pasimetusią.

Kai dirbome, kelis kartus jos paklausiau, ar nebuvo seksualinio smurto, nes visada jaučiau tą vidinį nerimą, tą nuolatinį norą, kad kas nors ją išgelbėtų. Tik tas gelbėtojas vis keisdavosi – kartais žmogus, kartais darbas, draugai, pinigai. Vis kažkas, už ko galima užsikabinti, kad įrodytum sau, jog esi verta. Kam įrodyti – ji nežinojo. Neigė, kad ką nors įrodinėja. Visada su manimi ginčydavosi, bet darbą atlikdavo. Ir vis kartodavo, kad turėjo normalią šeimą, kad nebuvo smurto. „Tėvai dirbo, kaip ir visose šeimose, aš ėjau į darželį, paskui į mokyklą, paskui į universitetą, paskui į darbą – viskas kaip pas visus.“

Bet niekaip negalėjo sukurti santykių. Visada sakydavo – pabūnu, ir vėl jaučiu nesaugumą, tarsi man meluoja, tarsi iš manęs kažko nori, ko aš neturiu. Perdaug myliu, perdaug prisirišu, perdaug atiduodu, paskęstu žmoguje.

Jos prašymas buvo ne santykiai, o tikslas – pasiekimai, namai, karjera, naujas lygis. Ir mes tai padarėm. Bet aš visą laiką mačiau, kad tai iliuzija. Dar vienas bėgimas nuo to, kas viduje.

Kai eilinį kartą paklausiau apie seksualinį smurtą, ji net supyko. „Jūs ką, galvojat, visos moterys būna išprievartautos, ar seksualiai išnaudotos? Matot, yra išimčių.“ Gerai, palikom tą temą nuošalyje.
praėjo laikas.

Ji grįžo.

Sakė: „Viską turiu. Viską, ko norėjau. Bet atsibundu naktį nuo sapno.“

Nuo žodžių skambančių mano galvoje: „Pati kalta. Sakiau, kad neitum. O tu manęs nepaklausei.“

Ir niekas. Nei vienas iš tų, kurie tada buvo šalia, nepriejo.
Neapkabino. Nepasakė, kad viskas bus gerai.

Mama kartojo – „kas dabar bus“.

Tėvas tylėjo.

Sesuo stovėjo su keista šypsena ir žiūrėjo.

Ir tik dabar ji suprato, kodėl santykis su ja visą gyvenimą buvo toks keistas, svetimas.

O žinot, kas skaudina labiausiai? Ne tai, kas atsitiko. O tai, kas buvo po to.

Vaikui trauma dažnai nėra pats įvykis. Trauma yra tai, kad po to jis lieka vienas su savo skausmu.

Be apkabinimo, be žodžio, be saugumo.

Nieko. Tik tyla.

Ir tokios patirtys labai stipriai valdo visą tolesnį gyvenimą.
O paradoksas tas, kad ji tai prisiminė po trisdešimt penkerių metų.
Sapnuose.

Ir deja, tai nebuvo sapnas – tai buvo jos pasąmonėje įstrigęs prisiminimas, kuris laukė savo laiko iškilti.

Ir iškilo tada, kai ji jau buvo pasiruošusi. Kai pasąmonė pagaliau pamatė, kad yra saugu.

Seksualinio smurto tema yra daugelyje moterų.

Ji giliai pasislėpusi, uždengta gražiu gyvenimu, šypsena, pasiekimais, savarankiškumu.

Mes užaugome laikotarpiu, kai reikėjo tylėti.

Kai tai buvo gėda.
Kai tai buvo nuodėmė.
Kai visada kalta būdavo ji.

Ir todėl šiandien mes vis dar mokomės kalbėti garsiai... kartais tylia, kartais pašnibždomis, kartais išviso be žodžių...

Mokomės ne tam, kad kaltintume, o tam, kad pagaliau būtume laisvos.

19/10/2025

Šių laikų dvasinė iliuzija

Šiandien viskas apie „sielos kelią“. Apie „manifestaciją“, „gausą“, „vibracijų kėlimą“, „aukštesnį Aš“.

Dvasiniai kursai, retritai, ceremonijos, afirmacijos, kristalai, ritualai, ayahuasca – visur pažadai: „atrask save, išgirsk sielą, atverk gausą, paleisk skausmą“, atrask savo tikrąjį Aš, o kur jo ieškoti ?? Gal tu žinai ?
Sakysi savyje, savyje kur ? kokioje savo dalyje ? kaip jį pamatyti? kaip nesupainioti su kažkuo tai kitu ?
Bet niekas nepasako, kad kol tu nesi susitikęs su savo kūnu, su savo nervų sistema, su tuo, kaip veikia tavo protas – tu negali išgirsti nei sielos, nei intuicijos, nei tiesos.

Kol viduje gyvena trauma, kūnas gynyboje, kvėpavimas paviršutiniškas, o protas kovoja už išlikimą – jokios manifestacijos neveiks.

Nes visa, ką tu skleidi, vis dar kyla iš baimės.
Tai yra šių laikų dvasinė iliuzija.

Greitas pabėgimas nuo savęs gražiais žodžiais.
Viskas apie šviesą, bet niekas apie šešėlį.
Apie meilę, bet ne apie ribas.
Apie sielą, bet ne apie kūną.
Žmonės eina ten, kur gražu. Kur skamba aukštos vibracijos.
Kur nereikia pasinerti į skausmą, kur užtenka „paleisti“, „priimti“, „patikėti“.

Tik niekas nesako, kad sielos negalima išgirsti, kol jos balsą užgožia neužgijusi trauma, įsisenėję įsitikinimai ir gynybos, kurios tave saugo nuo paties savęs.
Siela kalba per kūną.

Per pojūčius, per įtampą, per kvėpavimą, per emocijas, kurios kyla ne tam, kad jas išvaikytum, o tam, kad jas išgirstum.
Ir jei nesi sugrįžęs į savo kūną – tu vis dar esi kažkur toli nuo savęs, nors gali atrodyti, kad esi labai „dvasinis“.
Šiandienos dvasinis pasaulis dažnai tapo prekyba pažadais.
Greito išgijimo, greitos gausos, greito prabudimo.

Bet tikras prabudimas dažniausiai vyksta ne šventykloje, o savo kambaryje, vidury nakties, kai kūnas drebėdamas paleidžia tai, ką nešiojai metų metus.

Kai pirmą kartą nejauti nieko švento – tik žalią žmogišką skausmą.
Ir būtent tada – ten, tame momente – prasideda tikrasis ryšys su savimi.
Tikra dvasinė kelionė nėra pabėgimas į šviesą.
Tai sugrįžimas į viską, nuo ko bėgai.
Į kūną. Į tamsą. Į save.

#

17/10/2025

Emocinis smurtas – nematomi pančiai

Šie penki požymiai – kaip nematomi pančiai. Nėra riksmo, nėra mėlynių, bet jie žudo iš vidau
Fizinės žaizdos gyja, o šitos – įauga į sielą. Moteris, kadaise gyva ir stipri, tampa tyli, atsargi, bijanti net savo jausmų.

Daugelis lieka, nes nemato, kad tai smurtas.

Galvoja – tiesiog sudėtingi santykiai, jo charakteris, laikinas etapas. Bet emocinis smurtas ateina tyliai – per žodžius, kontrolę, šaltumą. Jis tampa kasdienybe, kol galiausiai moteris pamiršta, kas ji yra.

#

Kol neatpažįsti, kad tai smurtas – negali pajudėti iš vietos.
Ar patiri, o gal patyrei? Pasidalink.