Gyvatos

25/11/2025

Ligos nėra tik patogenai. Jos nėra tik simptomai.
Jos yra mūsų santykio su pasauliu, su kūnu ir su savimi atspindys.

Naujausiame tinklaraščio straipsnyje kviečiu pažvelgti į ligas kaip į reiškinį, kuris evoliucionuoja kartu su mumis – ne tik biologiniame, bet ir psichologiniame bei sąmonės lygmenyse.

Rašau apie tai, kaip:

– keičiasi ligos, kai keičiasi žmonės,
– kūnas ne tik kovoja, bet ir integruoja patirtis,
– šiuolaikinis gyvenimo būdas formuoja naują ligų paveikslą,
– liga gali būti ne priešas, o žinutė, mokytoja, kryptį taisanti jėga,
– žmogus, gamta ir mikroorganizmai yra viena sistema, nuolat mokanti mus augti.

Tai straipsnis apie ryšį, kurio dažnai nepastebime.
Apie kūno išmintį, kuri tyliai lydi mus visą gyvenimą.
Apie galimybę ligą skaityti kaip informaciją, o ne tik kaip sutrikimą.

Pilną tekstą gali perskaityti paspaudę nuorodą komentaruose.

23/11/2025

Na ir įsuko mane Vienmetis Kietis :D Tikras triušio urvas, kaip Alisai stebuklų šalyje. Dėka Moderni laumė ir Artemisia annua, nėriau į tokį gylį, kuris man patinka. Gal patiks ir jums. Dalinuosi straipsneliu apie šį augalą, kaip tiltą tarp seno ir naujo, tarp sąmonės ir fiziškumo.

Gero skaitymo https://gyvatos.lt/vienmetis-kietis/

21/11/2025

Trumpai apie Vienmetį Kietį (Artemisia annua). Tai svečias iš rytų, nors galintis augti ir pas mus. Jo istorija labai įdomi, nors daugelio augalų istorijos tokios. Vienmetis Kietis yra retas pavyzdys, kai senovės gydymo tekstas atvedė prie modernios medicinos proveržio.Jis primena, kad augalai turi milžinišką gydomąjį potencialą, o šiuolaikinis mokslas gali jį išplėsti, padaryti tikslesnį ir saugesnį. Tai dialogas tarp tradicijos ir mokslo, kuriame abi pusės papildo viena kitą.
Man kyla klausimas ar daugiau žvelgdami į senuosius medicinos tekstus neatrastumėm dar daugiau naudingų atradimų? Esu tikra, kad atrastumėm. Tik ar esame pasiruošę juos priimti.

Nuorodoje komentaruose dalinuosi išsamia paskaita apie augalinius ekstraktus. Jei įdomu, pasidalink ir su kitais.

20/11/2025

Šiandien istoriją apie save, pasakoja Vingiorykštė. Nori sužinoti daugiau, ieškok straipsnio nuorodos komentaruose.

18/11/2025

Jau nuo lapkričio pradžios Jonažolė kvietėsi mane. Dabar jos laikas. kai saulės trūksta, tamsos daug, todėl vis daugiau žmonių payra į "sezoninę depresiją". Mano supratimu, dažnai sumaišome natūralų kūno poreikį nurimti, sulėtėti, susispausti, leistis gilyn į save, kartu su gamta ilsėtis ir kaupti energiją pavasariui, su depresija. Sąvokose ir pavadinimuose bei jų reikšmėse ir tyko visi pavojai. Nesakau, kad depresija neegzistuoja. Taip, ji yra realus reiškinys, tačiau kai natūralų kūno norą sekti gamtos diktuojamą ritmą pavadiname liga ar sutrikimu, imame sirgti. Jei gerdami jonažolių arbatą leidžiame sau ramiai pabūti, pailsėti, išbūti nepatogias būsenas stebint save, tai būsena tampa prasmingu suvokimu, patirtimi ir taip reikalingu poilsiu. O jei aplankius nepatogumui nuo jo bėgame į veiklas, pramogas ir pan., tai tas poreikis didėja, auga, kol kūnas anksčiau ar vėliau sustabdo ir panardina į depresiją.

Apie Jonažolę, kaip senoliai sakydavo - vaistą nuo tūkstančio ligų, galima kalbėti labai daug. Ji nuosatabi gyduolė, tačiau jos nepažįstant galima prisidaryti bėdos. Saulės kupina, visai netinkama vartoti saulei šviečiant. Pati būdama labai stipri, neretai nedraugauja su kitais vaistiniais augalais ir gali sukelti nepageidaujamų pasėkmių.

Kviečiu išsamiai susipažinti su šia gyduole Materia Medica paskaitoje, jau lapkričio 30-tą dieną, 16:30 nuotoliu. Jei negali klausytis paskaitos gyvai, gausi įrašą bei augalo monografiją, kuri paprastai yra apie 20 puslapių apimties.

Jei įdomu, daugiau informacijos komentaruose.

12/11/2025

Ryšys su kūnu, kartą prarastas, nėra lengvai atkuriamas. Gyvename beprotiško blaškymosi ir trikdžių laiku. Išikti atydžiam savo kūnui reikia sąmoningų pastangų. Keletas klausimų, kurie padeda man pasitikrinti savo santykį su kūnu:

1. Kiek laiko užtrunka nueiti į tuoletą nuo pirmo signalo, kad reikia ten nueiti? Tai kūno poreikių tenkinimas.
2. Kiek laiko praeina nuo tos akimirkos, kai pajuntu, jog kurį laiką sėdint, jau reikia pajudėti? Kiek kartų pasakau sau, kad jau tuoj keliuosi ir pasijudinu, tuoj pabaigsiu ir jau....
3. Kiek kartų pamiršau paklausti kūno ką jis nori valgyti? Dažniausiai valgyti nori protas, tad kūną pamirštu.
4. Ar neužspaudžiu čiaudulio ir čiaudėju su malonumu?
5. Ar atkreipiu dėmesį į subtilius kūno signalus: atsikrenkštimą, sukąstą žandikaulį, įtamptą kaktą, įtamptus pečius...?
6. Mano mėgiamiausias - leidžiantis grįžti į čia ir dabar, bei pajausti kūną yra šis: kaip jaučiasi mano kojų tarpupirščiai. :)

Santykis su kūnu yra sveikatos ir geros savijautos šaknys. Ką manot apie tai? Pasidalinkit komentaruose.
Straipsnio nuoroda komentaruose.

05/11/2025

Jau esu rašiusi apie gyjimo procesą, apie džiaugsmą sirgti ir panašius dalykus. Šiandien šiek tiek išsamiau. Dalinuosi straipsneliu apie tris paslaptis leidžiančias kūnui išgyti. Jei manote, kad tai gali būti naudinga kietiems - pasidalinkite. Laukčiau ir jūsų nuomonių bei patirčių. Straipsnio nuoroda - komentaruose.

03/11/2025

Kelionės lėtuvu mano kūnui yra nemažas įššūkis. Ypač trumpos ir į didelius miestus. Grįžtu labai išsibalansavusi. Be gamtos pagalbos sunku išsivalyti nuo miestų energijų chaoso, toksinų ir kitų teršalų.
Kaip jūs tvarkotės su kelionių įššūkiais?

Pasidalinkite, komentaruose.

31/10/2025

Ilgės. Dar viena stotelė gamtos kalendoriuje. Man šio laiko pavadinimas ilgės labiausiai atitinka realybę. Tai laikas, kai šydas tarp materialaus ir ne materialaus pasaulio sustorėja, tarsi durys užsidaro ir liekame patys su savo susikurta realybe. Imame ilgėtis tų, kurių nebėra, bet buvo svarbūs. Kartais apima ilgesys nežinia ko. Tiesiog ilgu. Dienos maža. Tamsos daug. Ilgu darosi ir šviesos. Tik ar suprantame, kad ilgu ne lempos šviesos, nors ir skubam tą trūkumą kompensuoti kalėdinėmis švieselėmis ir žaisliukais, bet vidinės Šviesos, kurios ilgu nepaisant to kiek šviesos išorėje. Ilgu, nes pamiršome, kad išties ir esame Šviesa. Ilgu, nes vidinę Šviesą temdo ribojantys įsitikinimai, baimė, gėda, kaltė.... Ilgės yra puiki stotelė leidžianti per uždegtą žvakę, užsidegti savo vidinę Šviesą. Ir suprasti koks gaubtas reikalingas, kad kaip ir žvakutės ant kapų pirmas papūtęs vėjas jos neužpūstų. Gal tas gaubtas gali būti savų ribų jautimas. O gal tiesiog buvimas su savimi tyloje tol, kol pasidaro jauku ir gera. O gal atrasti savyje saugumo pagrindą, kurio niekas iš išorės negali pajudinti. Kas tas gaubtas tau? Pasidalink.

26/10/2025

Genai. Mūsų esmė. Juose visa protėvių patirtis ir informacija. Pajauta visuomet sakė, jog viskas ko reikia yra viduje. Tie senųjų miškų vaizdai dienos ir nakties sapnuose, tas žinojimas ne iš išorės, o iš giliai. Štai mokslo patvirtinimas. Žiūrint šitą video, atsakiau sau į keletą svarbių klausimų. Kodėl sugebėjom išlikti paskutiniaisiais pagonimis ir iki šiol išlaikyti tų laikų papročius ir ritualus, žinias, kalbą, dainas... Kodėl visiems sukant technokratiniu keliu, mūsuose gajus gamtis, Žemės, prigimties kelias. Kodėl vis daugiau tikrumo ir tvirtumo viduje, jog nepaisant milžiniškų pastangų iš rytų ir vakarų, vidinis kompasas veda savo keliu.

Pažiūrėjus šį video, vidinė ašis dar sutvirtėjo ir dar išaugo. O kaip jums? At jaučiat savyje M.Gimbutienės aprašytos Senosios Europos ir dar senesnius genus?

Video nuorodą rasite komentaruose.

26/10/2025

Genai. Mūsų esmė. Juose visa protėvių patirtis ir informacija. Pajauta visuomet sakė, jog viskas ko reikia yra viduje. Tie senųjų miškų vaizdai dienos ir nakties sapnuose, tas žinojimas ne iš išorės, o iš giliai. Štai mokslo patvirtinimas. Žiūrint šitą video, atsakiau sau į keletą svarbių klausimų. Kodėl sugebėjom išlikti paskutiniaisiais pagonimis ir iki šiol išlaikyti tų laikų papročius ir ritualus, žinias, kalbą, dainas... Kodėl visiems sukant technokratiniu keliu, mūsuose gajus gamtis, Žemės, prigimties kelias. Kodėl vis daugiau tikrumo ir tvirtumo viduje, jog nepaisant milžiniškų pastangų iš rytų ir vakarų, vidinis kompasas veda savo keliu.

Pažiūrėjus šį video, vidinė ašis dar sutvirtėjo ir dar išaugo. O kaip jums? At jaučiat savyje M.Gimbutienės aprašytos Senosios Europos ir dar senesnius genus?

Join this channel to get access to perks:https://www.youtube.com/channel/UCPK0dL84phWWw-OWUZ9cFIg/joinWhat if Lithuanians aren’t Slavic—but the last pure des...

16/10/2025

Ruošiu paskaitą apie Pelkinę Vingiorykštę (Filipendula Ulmaria), kurią nuotoliu skaitysiu sekmadienį. Kam įdomu, nuorodą rasite komentaruose. Dažnai galvojama, jog aspirino tėvas yra Gluosnis (Salix spp.), tačiau išties aspirinas turi motiną, Vingiorykštę. Būtent iš šio augalo išskirti salicilatai padėjo pradžią aspirino epopėjai. Ar skaudant galvai galima pakeisti aspirino tabletę Vingiorykštės arbatos puodeliu? Ne visai. . Norint gauti salicilatų kiekį, ekvivalentinį vienai įprastai „Aspirino“ tabletei (dažniausiai 500 mg), reikėtų dešimčių — net šimtų gramų džiovintos Vingiorykštės arba šimtų mililitrų įprastos 1:5 tinktūros. Tačiau neskubėkime nurašyti augalo.

Vingiorykštė nėra vien salicilatas — joje yra flavonoidų, taninų, organinių rūgščių ir antioksidantų. Šios medžiagos veikia daugialypiai ir kartu gali mažinti uždegimą bei simptomus kompleksiškai, o ne tik vienu, COX-blokavimo mechanizmu, kaip acetilsalicilo rūgštis.
Tradiciškai Vingiorykštė vartota ne tik skausmui mažinti, bet ir virškinimo sutrikimams, skrandžio dirglumui bei rėmeniui. Kai kuriems žmonėms augalinė preparato forma gali būti mažiau dirginanti nei ilgalaikis aspirino vartojimas.

Ilgalaikis aspirino vartojimas susijęs su padidėjusia viršutinio virškinimo trakto kraujavimo rizika. Jei aspiriną žmogus vartoja ne dėl širdies-kraujagyslių antitrombinių indikacijų, pereiti prie tradicinio augalinio analgetiko gali būti pagrįstas siekis sumažinti šią riziką — visada aptarus su gydytoju.

Sekmadienio paskaitoje aptarsime, kaip gaminti ir dozuoti tradicinius Vingiorykštės preparatus, kaip vertinti poveikį ir saugumą, ir kur rasti patikimą literatūrą. Kviečiu prisijungti — nuorodą paliksiu komentaruose.