17/03/2026
Nuostabus straipsnis ir vertingos mintys💚✨🤗
🥳Valio neuroįvairiam pasauliui!
Mūsų smegenys – labai gražios 😍
Š𝐯𝐞𝐧č𝐢𝐚𝐧𝐭 𝐧𝐞𝐮𝐫𝐨į𝐯𝐚𝐢𝐫𝐨𝐯ė𝐬 𝐬𝐚𝐯𝐚𝐢𝐭ę, dalinamės nuostabiu praktišku straipsniu – verta perskaityti kiekvieną žodį:
https://www.sciencedirect.com/science/article/pii/S305057982600001X?via%3Dihub
📣 Beje, panašaus turinio išgirsite Nacionalinėje autizmo konferencijoje’26 – 𝐚𝐫 𝐣𝐚𝐮 𝐮ž𝐬𝐢𝐫𝐞𝐠𝐢𝐬𝐭𝐫𝐚𝐯𝐨𝐭𝐞? (Apačioje rasite registracijos nuorodą)
Trumpai pabandysime „sukramtyti“ šį straipsnį, nes jo praktinė vertė reikšminga 👇
____________
Vis dažniau pripažįstame, kad visi žmonės skirtingai patiria pasaulį: garsus, šviesą, judesį, prisilietimą, žmonių artumą ar aplinkos chaosą.
👉 Neuroskirtingiems asmenims aplinka dažnai gali būti per intensyvi ar nenuspėjama.
Š𝐢𝐬 𝟐𝟎𝟐𝟔 𝐦. 𝐬𝐭𝐫𝐚𝐢𝐩𝐬𝐧𝐢𝐬 𝐲𝐫𝐚 𝐚𝐩𝐢𝐞 𝐭𝐚𝐢, 𝐤𝐚𝐢𝐩 𝐬𝐮𝐯𝐨𝐤𝐢𝐦ą 𝐚𝐩𝐢𝐞 𝐯𝐚𝐢𝐤𝐨 𝐬𝐞𝐧𝐬𝐨𝐫𝐢𝐧𝐞𝐬 𝐩𝐚𝐭𝐢𝐫𝐭𝐢𝐬 svarbu 𝐢𝐧𝐭𝐞𝐠𝐫𝐮𝐨𝐭𝐢 į 𝐭𝐞𝐫𝐚𝐩𝐢𝐣ą, 𝐝𝐢𝐫𝐛𝐚𝐧𝐭 𝐬𝐮 𝐚𝐮𝐭𝐢𝐬𝐭𝐢š𝐤𝐚𝐢𝐬 𝐯𝐚𝐢𝐤𝐚𝐢𝐬.
😎DIR®️ modelyje tai integrali praktikos dalis, tačiau straipsnis aiškiai parodo, kad tai turėtų ir gali būti taikoma visuose terapiniuose kontekstuose!!!
__________
🤝Straipsnyje pabrėžiama, kad į vaiką orientuotoje (nedirektyvioje) terapijoje santykis grindžiamas empatija, autentiškumu ir besąlyginiu priėmimu.
Tačiau... mes suaugusieji dažnai nesąmoningai remiamės savo neurotipinėmis prielaidomis apie komunikaciją, emocijas ir kūno signalus.
Dėl to neuroskirtingų ir neurotipinių žmonių sąveikoje gali atsirasti vadinamasis 𝐬ą𝐯𝐞𝐢𝐤𝐨𝐬 𝐧𝐞𝐚𝐭𝐢𝐭𝐢𝐤𝐢𝐦𝐚𝐬 („𝐢𝐧𝐭𝐞𝐫𝐚𝐜𝐭𝐢𝐯𝐞 𝐦𝐢𝐬𝐦𝐚𝐭𝐜𝐡“) arba kaip mes DIR® sakome – nesuderinamumas tarp dviejų nervų sistemų.
🙄 Tai abipusis iššūkis priimant ir atsakant į sensorinius ir komunikacinius signalus.
(TODĖL Floortime® PRAKTIKOJE ASMENINIS TERAPEUTO IR VAIKO INDIVIDUALUS PROFILIS TOKS SVARBUS ir 𝗺𝗲𝘀, 𝘀𝘂𝗮𝘂𝗴𝘂𝘀𝗶𝗲𝗷𝗶, 𝗲𝘀𝗮𝗺𝗲 𝗮𝘁𝘀𝗮𝗸𝗶𝗻𝗴𝗶, 𝗸𝗮𝗱 š𝗶𝗲 𝗽𝗿𝗼𝗳𝗶𝗹𝗶𝗮𝗶 𝗱𝗲𝗿ė𝘁ų!!!
1. 🧠Kai aplinka tampa per intensyvi...
Taigi, nepritaikyta praktika, aplinka arba terapeuto nesusiderinimas su vaiko nervų sistema, gali tapti priežastimi to, kodėl vaikas dažnai pereina į 𝐡𝐲𝐩𝐞𝐫𝐛ū𝐝𝐫𝐮𝐦𝐨 𝐛ū𝐬𝐞𝐧ą – jo dėmesys nukreiptas į aplinką, bandant „išgyventi“ per stiprių dirgiklių, nuolat bando fiksuoti pavojų 🧐.
😔Tokioje būsenoje asmeniui lieka labai mažai resursų pastebėti, kas vyksta jo kūne ar kokie yra jo poreikiai. Iš šalies tokia būsena gali atrodyti kaip atsitraukimas, nejautrumas ar „nesidomėjimas“, bet iš tikrųjų tai yra nervų sistemos būdas susitvarkyti su perkrova, bandant atsiriboti.
𝐃Ė𝐌𝐄𝐒𝐈𝐎! 𝐈š š𝐨𝐧𝐨 𝐭𝐚𝐢 𝐠𝐚𝐥𝐢 𝐚𝐭𝐫𝐨𝐝𝐲𝐭𝐢 𝐤𝐚𝐢𝐩 𝐫𝐚𝐦𝐢 𝐛ū𝐬𝐞𝐧𝐚, 𝐛𝐞𝐭 𝐦𝐞𝐬 𝐬𝐮𝐚𝐮𝐠𝐮𝐬𝐢𝐞𝐣𝐢 𝐭𝐮𝐫𝐢𝐦𝐞 𝐦𝐨𝐤𝐲𝐭𝐢𝐬 𝐬𝐤𝐚𝐢𝐭𝐲𝐭𝐢 𝐯𝐚𝐢𝐤ų, 𝐬𝐮 𝐤𝐮𝐫𝐢𝐚𝐢𝐬 𝐝𝐢𝐫𝐛𝐚𝐦𝐞 𝐬𝐮𝐛𝐭𝐢𝐥𝐢𝐮𝐬 𝐤ū𝐧𝐨 𝐬𝐢𝐠𝐧𝐚𝐥𝐮𝐬.
Taigi vienas svarbiausių žingsnių terapijoje yra sukurti sensorinį stabilumą – aplinką, kuri kuo mažiau trikdytų vaiko sensorinę patirtį. Kai aplinka tampa saugesnė ir labiau nuspėjama, mažėja stiprios disreguliacijos reakcijos, atsiranda daugiau ramybės ir tik tada gali pradėti formuotis tikras ryšys ir suvokimas.
2. 💞𝐏𝐫𝐢𝐬𝐢𝐝𝐞𝐫𝐢𝐧𝐢𝐦𝐚𝐬 𝐩𝐫𝐢𝐞 𝐯𝐚𝐢𝐤𝐨
Svarbu suvokti, kad aš, kaip terapeutas, esu sensorinės aplinkos dalis.
Net kūno kalba, balsas, kitos neverbalinės ir afekto išraiškos tampa itin svarbūs. Kartais padeda aiškesnės ar net šiek tiek teatrališkos išraiškos. O kartais priešingai – labai švelnūs, lėti judesiai, ritmingas, melodinis balsas.
❓𝐈š 𝐤𝐮𝐫 ž𝐢𝐧𝐨𝐦𝐞, 𝐤𝐚𝐬 𝐩𝐚𝐝𝐞𝐝𝐚
‼️ 𝐒𝐮𝐤𝐮𝐫𝐢𝐚𝐦𝐞 𝐯𝐚𝐢𝐤𝐨 𝐢𝐧𝐝𝐢𝐯𝐢𝐝𝐮𝐚𝐥ų 𝐩𝐫𝐨𝐟𝐢𝐥į
Mūsų siunčiami vaikui signalai, kurie pritaikyti prie jo profilio, padeda sumažinti nesusikalbėjimą ir kurti bendrą sąveiką.
🤓𝗞𝗮𝗶𝗽 𝘀𝘃𝗮𝗿𝗯𝘂 𝘁𝗮𝗽𝘁𝗶 𝗴𝗲𝗿𝗮𝗶𝘀 𝘃𝗮𝗶𝗸𝗼 𝘀𝗶𝗴𝗻𝗮𝗹ų 𝘀𝗸𝗮𝗶𝘁𝘆𝘁𝗼𝗷𝗮𝗶𝘀 𝗶𝗿 𝗺𝗼𝗸ė𝘁𝗶 𝘀𝗶ų𝘀𝘁𝗶 𝘃𝗮𝗸𝗼 𝗻𝗲𝗿𝘃ų 𝘀𝗶𝘀𝘁𝗲𝗺𝗮𝗶 𝘀𝘂𝗽𝗿𝗮𝗻𝘁𝗮𝗺ą 𝘀𝗶𝗴𝗻𝗮𝗹ą.
3. ✨𝐌𝐚ž𝐢𝐚𝐮 „𝐬𝐩ė𝐣𝐢𝐦𝐨“, 𝐝𝐚𝐮𝐠𝐢𝐚𝐮 𝐬𝐭𝐞𝐛ė𝐣𝐢𝐦𝐨
Vis dažniau sutiksite rekomendaciją, kad dirbant su autistiškais vaikais rekomenduojama vengti automatiškai įvardyti emocijas pagal įprastas, neurotipines kategorijas.
Vietoje to svarbiau remtis empatišku supratimu – 𝐬𝐭𝐞𝐛ė𝐭𝐢 𝐢𝐫 į𝐯𝐚𝐫𝐝𝐲𝐭𝐢 𝐭𝐚𝐢, 𝐤ą 𝐢š 𝐭𝐢𝐤𝐫ų𝐣ų 𝐦𝐚𝐭𝐨𝐦𝐞. 𝐓𝐚𝐢 𝐠𝐚𝐥𝐢 𝐛ū𝐭𝐢 𝐯𝐚𝐢𝐤𝐨 𝐣𝐮𝐝𝐞𝐬𝐢𝐚𝐢, 𝐠𝐞𝐬𝐭𝐚𝐢, 𝐤ū𝐧𝐨 𝐩𝐚𝐝ė𝐭𝐢𝐬, 𝐯𝐞𝐢𝐝𝐨 𝐢š𝐫𝐚𝐢š𝐤𝐚 𝐚𝐫 𝐯𝐞𝐢𝐤𝐬𝐦𝐚𝐢.
Tai vadinama elgesio atspindėjimu (behavioural empathy)
✔️ „matau, kad suspaudei rankas“
✔️ „tavo kūnas dabar labai įsitempęs“
Tai palaipsniui ugdo jo gebėjimą pastebėti savo kūno pojūčius ir būsenas.
4. 🫀𝐊𝐞𝐥𝐢𝐚𝐬 į 𝐬𝐚𝐯ę𝐬 𝐬𝐮𝐯𝐨𝐤𝐢𝐦ą 𝐩𝐫𝐚𝐬𝐢𝐝𝐞𝐝𝐚 𝐤ū𝐧𝐞
Iš čia atsiveria dar vienas svarbus žingsnis – mokymasis jausti kūną iš vidaus. Šis procesas nėra greitas.
➡️𝐃𝐚𝐮𝐠𝐞𝐥𝐢𝐨 𝐯𝐚𝐢𝐤ų 𝐝ė𝐦𝐞𝐬𝐲𝐬 𝐬𝐮𝐬𝐢𝐭𝐞𝐥𝐤𝐢𝐚 į 𝐢š𝐨𝐫𝐢𝐧𝐢𝐮𝐬 𝐬𝐢𝐠𝐧𝐚𝐥𝐮𝐬, 𝐛𝐚𝐧𝐝𝐚𝐧𝐭 𝐢š𝐯𝐞𝐧𝐠𝐭𝐢 𝐩𝐚𝐯𝐨𝐣𝐚𝐮𝐬 (𝐤𝐚𝐢𝐩 𝐥𝐨𝐠𝐢š𝐤𝐚!), 𝐭𝐨𝐝ė𝐥 𝐣𝐢𝐞𝐦𝐬 𝐩𝐫𝐚𝐝ė𝐭𝐢 𝐧𝐮𝐨 𝐬𝐮𝐛𝐭𝐢𝐥𝐢ų 𝐯𝐢𝐝𝐢𝐧𝐢ų 𝐩𝐨𝐣ūč𝐢ų 𝐲𝐫𝐚 𝐩𝐞𝐫 𝐬𝐮𝐧𝐤𝐮.
Todėl svarbu pirmiausia padėti tyrinėti ryškius ir lengvai atspindimus pojūčius – judesį, prisilietimą, laikyseną.
Tik palaipsniui pereinama prie subtilesnių interoceptinių išgyvenimų: „kas vyksta mano kūne?“ (linkime gilintis į Kelly Mahler darbus!)
______________
✨ Straipsnyje – be galo daug praktikos. Labai kviečiame skaityti ir gilintis!
O su kai kuriais gilinsimės ir 𝐍𝐚𝐜𝐢𝐨𝐧𝐚𝐥𝐢𝐧ė𝐣𝐞 𝐚𝐮𝐭𝐢𝐳𝐦𝐨 𝐤𝐨𝐧𝐟𝐞𝐫𝐞𝐧𝐜𝐢𝐣𝐨𝐣𝐞 𝐍𝐀𝐊‘𝟐𝟔 kaip sinchronas, ritmas ir dviejų nervų sistemų suderėjimas yra kelias į savęs suvokimą ir socialinę sąveiką 🤝!
👉 Registracija:
https://forms.gle/RF1zyS8TLKrRDCLt7
