27/02/2026
Pokalbiai tarp mamų po vaikų būrelių.
Girdžiu žodžius, stebiu kūnus.
Atsikartojimas skirtingų moterų balsuose… “kaip ir viskas gerai, bet…”
Ir čia užuodžiu ir atpažįstu savos laisvės ilgesį. Norą pakvėpuoti pačiai savo oru.
Galėjimą pasirūpinti savimi ir tik savimi. Akių nugaroje užmerkimą ir nukreipimą į savo vidų.
Nes čia išorėje kaip ir viskas gerai.
Bet kažkodėl atsiranda nuovargis, sunkumas, nemiga, džiaugsmo stoka…
Vidinis gilus savo pačios alkis.
Manau, kad tapdamos mamomis mes dažnai neberandame savo tylos.
Ir per tas “atostogas” (kurios iš tiesų niekada nesibaigia), labiausiai
pasiilgstame
ne darbo,
ne vyro,
ne draugių -
o pačios savęs.