06/10/2025
KAIP REAGUOJI Į SAVO PYKTĮ?
Su pykčiu, ko gera, turime labiausiai komplikuotą santykį iš visų emocijų. Mes dažniausiai nežinome, ką su juo daryti – slopinti ar išlieti. Priklausomai nuo vaikystės patirčių, mes bijome pykti, pykdami jaučiame kaltę arba nesugebame jo kontroliuoti. Tuomet pasipila skaudinantys žodžiai, trankomos durys ar dūžta lėkštės.
Tokią galią pyktis turi pirmiausia todėl, kad jis susijęs su mūsų vaikystės žaizdomis ir trauminėmis patirtimis.
Pavyzdžiui, kai vaikystėje negalėjome išreikšti pykčio dėl tėvų elgesio, emocinis krūvis pasilieka kūne. Vėliau, kai susiduriame su panašiomis situacijomis – kai mus atstumia, žemina ar negirdi – ne tik šis krūvis suaktyvėja, bet ir prisideda naujo krūvio – vyksta kaupiamasis efektas. Galiausiai pykčio amplitudė tampa tokia didelė, kad emocijos nebesuvaldome: pyktis tampa neadekvatus situacijai.
Štai paprastas pavyzdys.
Vyras, vaikystėje patyręs fizinį smurtą ir pažeminimą iš tėvo, dar būdamas vaikas nusprendė: „Kai užaugsiu, apsiginsiu taip, kad manęs niekas daugiau nepalies.“ Tėvo jau nebėra, tačiau kai žmona jam priekaištauja, užsidega pažeminimo lemputė – jis puola, kad apsigintų. „Aš nieko negaliu padaryti, tai įvyksta akimirksniu“, – teisinasi jis.
Kas vyksta iš tiesų? Vyras patiria tokio paties stiprumo skausmą, kurį patyrė būdamas vaikas. Tačiau jausti skausmą dažnai yra nepakeliama, daug sunkiau nei pyktį. Taigi, jis pyksta, kad nejaustų skausmo. Tą akimirką racionalioji jo smegenų dalis būna išsijungusi.
Norint pyktį išreikšti saugiai, ekologiškai sau ir kitiems, svarbu nubrėžti ribą tarp sužeisto vaiko pykčio ir suaugusiojo pykčio.
Tai reiškia – atsisakyti kaltinimų ir prisiimti atsakomybę už savo reakciją: ne tu kaltas, kad supykau, o aš pykčiu sureagavau į tavo elgesį. Išsakyti, kas nuvilia ar skaudina, tačiau kalbant tik apie savo jausmus ir be lūkesčio, kad kitas pasikeis ar darys taip, kaip noriu aš. Lūkestis tik vienas – būti išgirstam.
Tai aukštasis pilotažas, bet tik tuomet, kai aš pats prisiimu atsakomybę pasirūpinti savo vidiniu vaiku, mano nervų sistema gali susireguliuoti.
Visos šios mintys – tik nedidelė dalis informacijos iš kūno psichoterapijos seminaro apie pyktį su patyrusia psichoterapeute ir supervizore Morit Heitzler. Jau matau, kaip gautas žinias integruosiu į savo praktiką. Beje, aš pati neturėjau nė vieno kliento, su kuriuo individualioje terapijoje galiausiai neprieitume prie pykčio temos – net jei žmogus jį ilgai slopino. Pyktis – tarsi pilkasis mūsų gyvenimo kardinolas, todėl verta su juo išmokti elgtis.