01/07/2025
🕊️ Šiuo įrašu noriu pasidalinti tuo, kas šiuo metu manyje – be kaukių, be filtrų. Gal tai padės bent vienam žmogui pasijusti mažiau vienišam.
⸻
DAUG KAS IŠ MŪSŲ SKUBA… BET AR MATO KAS VYKSTA ŠALIA?
Mes bėgam. Skubam. Stengiamės viską suspėti – būti geri tėvai, partneriai, kolegos, išlaikyti gražią išvaizdą, sportuoti, šypsotis… Atrodo, viskas gerai.
Bet tik atrodo.
Šalia mūsų gyvena žmonės, kurių vidus dega nuo skausmo. Kuriuos slegia tokios būsenos, apie kurias jie dažnai nedrįsta prabilti. Aš viena iš jų.
Paskutiniai 7 mėnesiai mano gyvenime buvo pragaras. Tokios būsenos nelinkėčiau niekam. Išoriškai vis dar stengiuosi būti „ta pati“ – graži, tvarkinga, pasitempusi. Tačiau viduje nykstu. Jėgų vis mažiau. Ir tas nykimas yra tylus, nematomas kitiems. Bet labai realus man.
Tai – ne paprastas nuovargis. Tai – depresija. Apatija. Tuštuma. Nenoras keltis, veikti, gyventi.
Aš žinau, kad egzistuoja vaistai. Bet noriu sveikti iš vidaus. Noriu atrasti tikrąją stiprybę – ne tokią, kuri slepiasi po šypsena, o tokią, kuri kyla iš drąsos būti pažeidžiamai. Aš noriu gyventi. Noriu būti stipri mama savo vaikams. Noriu būti žmogus, kuris vėl jaučia.
Nerašau to dėl gailesčio ar paguodos. Rašau, nes man blogai. Ir tai reikia pasakyti garsiai.
Jei tu skaitai ir jauti kažką panašaus – noriu, kad žinotum: tu nesi vienas. Nesi viena. Kalbėti apie tai – ne silpnumas, o drąsa. Leisk sau būti silpnam. Leisk sau ieškoti pagalbos.
⸻
💬 Pasidalink komentaruose – ar tau teko patirti kažką panašaus? Ar leidi sau būti „neidealiu“ žmogumi? Galbūt šiandien kažkam tavo žodžiai bus išsigelbėjimas.
🤍 Šviesą dažnai gimdo tamsa. Pradėkime kalbėti – nuoširdžiai. 🙏🏻
