09/12/2025
https://www.facebook.com/share/p/17iZBNYkaS/
Psichoanalitinėje praktikoje dažnai sutinku paradoksą: pacientas ateina pas terapeutą tikėdamasis gauti atsakymus, tarsi šis turėtų slaptą žinojimą apie jo gyvenimą, psichiką, skausmą. Pacientas kreipiasi su klausimais – ką man daryti, kaip man gyventi, kaip spręsti šią dilemą – tikėdamasis, kad atsakymai glūdi ne jame pačiame, bet mano - terapeuto galvoje.
Toks santykis atskleidžia projekcijos mechanizmą. Pacientas nesąmoningai perkelia savo pažeistas vidines figūras - objektus, pirmiausia viską žinančio, visaapimančio tėvo ar motinos įvaizdį, į terapeutą. Taip terapeutas tampa ne žmogumi, o tariamos visagalybės talpykla. Pacientas savo nežinojimą, bejėgiškumą ir baimę ne tik išgyvena, bet ir atiduoda kitam, kad šis „žinotų“ už jį.
Freudo ir Klein paradigma leidžia atpažinti, kad tokia nuostata kyla iš nesugebėjimo toleruoti vidinio nežinojimo, netikrumo, kaltės ar bejėgiškumo. Jei vidiniai objektai – motina ar tėvas – nesąmonėje yra patiriami kaip silpni, mirštantys ar “sužaloti”, pacientas ieško naujo „visažinio“ objekto, kuris užtikrintų, kad pasaulis yra tvarkingas, teisingas, o sprendimai įmanomi. Terapeutas šiuo atveju tampa sufantazuotu „gydančiu tėvu“ ar „visažine motina“, galinčia pasakyti, kas teisinga.
Tačiau psichoanalitinė praktika remiasi priešinga nuostata. Terapeutas nesuteikia patarimų – jis padeda pacientui atrasti savyje tuos vidinius balsus, kurie ilgą laiką buvo užgniaužti ar uždaryti nesąmonėje. Tik pats pacientas, susitikdamas su savo vidiniais objektais, gali prisiimti atsakomybę už pasirinkimus ir patirti tikrąją reparaciją. Kitaip tariant, analitinė erdvė nėra vieta „išgirsti atsakymą“, bet vieta, kurioje pacientas gali išdrįsti susitikti su savo pažeistais vidiniais objektais, juos atpažinti, pripažinti ir palaipsniui gyti.
Klaidingas įsitikinimas, kad terapeutas žino daugiau, yra bandymas išvengti vidinės atsakomybės. Jis leidžia pacientui laikinai išsaugoti fantaziją, jog kažkas kitas užtikrins gyvenimo kryptį. Tačiau tokia fantazija – tai tik psichinė gynyba nuo susitikimo su pačiu savimi.
Terapijos tikslas – atverti pacientui galimybę suvokti, kad žinojimas apie jo gyvenimą slypi ne terapeuto žodyje, o pačioje paciento pasąmonėje. Terapeutas tampa tarsi veidrodis, kuriame pacientas pradeda regėti save. Patarimų nebuvimas čia nėra abejingumas – tai būtina sąlyga, kad pacientas galėtų užaugti iš infantilios fantazijos, jog kitas visada žino geriau.
Galutinis pokytis įvyksta tada, kai pacientas ima suvokti, kad jo nežinojimas yra ištakos naujam žinojimui, o terapeutas – ne visažinis autoritetas, bet liudytojas ir pagalbininkas kelyje į susitikimą su savo vidiniu pasauliu. Tik tada terapinis santykis tampa tikruoju – ne priklausomybe nuo visažinio, o bendru darbu, leidžiančiu pacientui atrasti savo pažeistus, bet gyvus vidinius objektus ir juos pamažu keisti arba atkurti.
Psichologė-psichoterapeutė Živilė Daunoravičienė
PsichologasInternetu.lt
