11/02/2026
APIE NEPASITIKĖJIMĄ SAVIMI IR ŽEMĄ SAVIVERTĘ
Pasitikėjimo savimi trūkumas gali pasireikšti įvairiai. Pavyzdžiui, galite pastebėti, kad kažkas dažnai abejoja savo sprendimais arba vengia prisiimti naujas pareigas. Taip pat gali vengti socialinio bendravimo arba viešo kalbėjimo. Tai atvira nepasitikėjimo savimi forma.
Tačiau nepasitikėjimas savimi taip pat gali būti mažiau matomas, kaip subtilus nesaugumo požymis. Žmogus taip elgtis gali norėdamas išvengti nejaukumo, atrodyti užsiėmęs, svarbus ir įsitraukęs į kažkokią veiklą, net jeigu iš tikrųjų taip nėra. Tai savotiškas susidorojimo mechanizmas, padedantis išlaikyti tam tikrą įvaizdį, net kai jis nėra visiškai tikras.
Kaip tai atrodo kasdieniame gyvenime. Tarkime, matote, kaip kažkas laiko naujausią telefoną ir daro juo asmenukes. Jūs taip pat jį turite, bet savo kišenėje. Kadangi norite jiems įrodyti, kad turite net modernesnį telefoną nei turi jie, išsitraukiate savąjį ir suvaidinate inscenizuotą skambutį. Arba pradedate slinkti, nieko konkretaus neieškodami. Tiesiog tam, kad jiems ką nors įrodytumėte.
Arba eidami gatve pamatote pažįstamą ir norėdami išvengti pokalbio, apsimetate, kad jums kažkas skambina. Išsitraukiate telefoną ir „kalbate“. Kodėl? Todėl kad „nežinosiu, ką pasakyti / nemoku bendrauti“. Jūsų nepasitikėjimas savimi įvaro jus į kampą, nes kažkokiu būdu visą pokalbio eigą prisiimate sau. Net nepagalvojate, kad galbūt kitas žmogus turės ką pasakyti, be to, kartais užtenka tiesiog pasisveikinti ir nusišypsoti.
Arba sėdite viešoje vietoje ir matote porą, kuri mėgaujasi vienas kito draugija. Bandydami įrodyti, kad ir jūs turite porą, net jei taip ir nėra, apsimetate siunčiantis romantišką balso žinutę, o galbūt paskambinate ar vėlgi inscenizuojate skambutį draugui ir imate pasakoti apie tai, kokią staigmeną jums padarė jūsų antroji pusė ar kokių planų kartu turite ateinančiam savaitgaliui. Tiesiog tam, kad ta pora pamatytų, jog ir jūs ką nors turi. Tiesiog tam, kad jie jus pamatytų kitaip. Kodėl? Žema savivertė ir noras būti pastebėtam jus tiesiog žudo.
Bet žinote, ką? Jums artimi žmonės jus pažįsta, jus žino ir nereikia nieko įrodinėti O nepažįstamiems iš tikrųjų nerūpi, turite ar neturite ką nors, buvote ar nebuvote kažkur. Tad nustokite siekti patvirtinimo.
Kartais kiekvienam tenka kovoti vidines asmenines kovas, kad pasiektume tai, ką norime pasiekti, kad būtume ten, kur norime būti. Kas kitas gali jus geriau suprasti nei jūs pats?
Tie atsitiktiniai žmonės, kuriuos sutinkate gatvėje? Jie neturi supratimo, koks jūs buvote, esate ar norite būti. Ir patikėkite, jie net nenori žinoti.
Tie kolegos darbe? Jie rūpinasi savo pareigomis ir pasiekimais. O jeigu labiau „rūpinasi“ jūsiškiais, tai daugiau pasako apie juos nei apie jus.
Savimi nepasitikintys paprastai neturi stabilaus vidinio savęs vertinimo jausmo, todėl natūraliai ieško veidrodinio atspindžio išorėje. Jų savivertė priklauso nuo išorinio vertinimo: „Esu vertas tiek, kiek mane vertina kiti.“
Kritiką priima labai asmeniškai ir reaguoja itin jautriai, bijodami nepatikti per daug nuolaidžiauja, priklauso nuo pagyrimų, nuolat analizuoja, ką kiti apie juos galvoja ir gerai jaučiasi tik tada, kai gauna teigiamą patvirtinimą iš išorės.
Jie tarsi nuolat skenuoja aplinkinių reakcijas, nuomones, kūno kalbą ir vertindami save vadovaujasi išorine saviverte. Tai nereiškia, kad žmogus yra silpnas. Tai reiškia, kad jo savivertės sistema sureguliuota išorėje, o ne viduje. O tai kenkia psichinei sveikatai.
Liaukitės bandę parodyti žmonėms, kad esate daugiau nei „mato“ jie. Iš tiesų tai jūs nežinote, ką jie mato ir išvis, ar mato. Kiekvienas gyvena savo gyvenimą. Kuo mažesnis pasitikėjimas savimi, tuo labiau norisi būti tuo ar tokiu, kas ar koks nesate.
Liaukitės stengęsi įrodyti žmonėms savo vertę. Ir juolab pagal įsivaizduojamą jų vertinimą matuoti savivertę. Taip ir toliau griausite pasitikėjimą savimi, kai nesulauksite taip trokštamų aplodismentų.
