Psichoterapeutė Alytuje

23/11/2025

Po trijų dienų egzaminų maratono turėčiau šokti iš džiaugsmo… bet vietoj to jaučiuosi lyg būčiau išlindusi iš kokio emocinio rūko. Keista, kai pabaiga labiau liūdina nei džiugina.

Gal todėl, kad už nugaros liko šimtai valandų — grupinės terapijos, teorijos ir metodologijos, individualios terapijos, supervizijų ir dar daug, daug visko … Visa tai, kas formavo ir varė į priekį. O dabar — „ačiū, buvo smagu“ ir viskas?

Ilgas, prasmingas kelias. Ir truputį skauda, kad jis baigėsi.

14/11/2025

Mažo laivelio drąsa

Atrodo, kad paveikslas pats kalba.
Saulė leidžiasi taip šiltai, lyg per spalvas bandytų apkabinti. Laivelis mažas, bet drąsus — toks, kuris plaukia net tada, kai banguoja. Bangos primena mūsų pačių vidinius judesius: kartais jos ramesnės, kartais stipresnės, bet visada tikros. O virš jų sklendžia vienišas paukštis, tyliai primindamas, kad laisvė kartais būna labai paprasta… tiesiog leisti sau būti.
Tai ne šiaip dovanotas paveikslėlis, čia sudėtos pačios jautriausios širdies kertelės.
….Mažas laivelis,kuris primena drąsą.
…..Paukštis, kuris tyliai sako: „Tu gali. Tavo kelias tęsiasi.“

Ir aš jaučiu dėkingumą.
Paprastą, žmogišką, be perdėjimų.

Tiesiog — AČIŪ už šviesą, kuri atėjo kartu su šiuo paveikslu.

06/11/2025

Penkių dienų ryšys be ryšio

Atostogos be interneto.
Iš pradžių – keistas jausmas. Kažkur viduje vis dar tikiesi žinutės, skrolini mintyse, nors ekranas tuščias.
Bet po kelių dienų tyla tampa dovana.
Tos penkios dienos be ryšio tapo penkiomis dienomis ryšio tarp mūsų.
Be skubėjimo, be trukdžių, be pertraukimų.
Tiesiog mes.
Jau 26 metai kartu, o šįkart – lyg iš naujo.
Kalbėjomės ilgiau.
Žiūrėjome vienas į kitą dažniau.
Juokėmės iš nieko.
Ir kartais tylėjom – be žodžių, bet su buvimu.
Tada dar kartą pajutau, kaip stipriai moteris atsiveria, kai jaučiasi matoma, girdima, svarbi.
Kai šalia – ne tik partneris, bet žmogus, kuris iš tiesų yra.
Ne telefone, ne mintyse, o čia – šalia, su visu dėmesiu, kvapu, žvilgsniu.
Kai yra emocinis ryšys, kūnas natūraliai atsipalaiduoja.
Tada lieka vietos švelnumui, juokui, prisilietimui, gyvybei.
Tai ne kaprizas, ne prabanga.
Tai – tikro buvimo sąlyga.

Geštalto terapija sako:
Tikrame kontakte mes ne tampame vienas kitu – mes susitinkame.
Ir kartais tam susitikimui tereikia išjungti viską,
kas trukdo iš tiesų matyti.

💭 Kada paskutinį kartą buvai ryšyje – ne su pasauliu, o su tuo, kuris šalia tavęs?

04/11/2025

Kai viskas tampa paprasta

Šį kartą atostogos kitokios.
Be „reikia“, be planų, be kontrolės.
Vadovaujuosi tik vienu principu – noriu.
Valgau, kai noriu.
Ką noriu.
Kartais pusryčius valgau vidurdienį, o vakarienę – žiūrėdama į saulėlydį.
Miegu, kai pavargstu, o ne tada, kai „turiu eiti miegoti“.
Maudausi, kai kviečia jūra, ne laikrodis.
Kartais tiesiog sėdžiu ir nieko neveikiu. Ir tai – toks gėris.
Tada pajuntu, kad kūnas ima gyventi savo ritmu.
Kvėpavimas tampa lėtesnis, mintys švelnesnės.
Aplink pasaulis tas pats – o viskas jame atrodo kitaip.

Geštalto išmintis sako:
„Kai leidžiu sau būti tokiu, koks esu, tuomet galiu keistis.“
Ir išties – kai nebespaudi savęs, kai paleidi visus „reikia“,
kažkas giliai viduje ima atsipalaiduoti.
Atsiranda vietos džiaugsmui, kūrybai, gyvybei.
Atostogos man šiemet – ne pabėgimas nuo kasdienybės,
o sugrįžimas į save.
Į tą vietą, kur viskas paprasta.
Kur „noriu“ tampa švelniu kompasu, vedančiu į laimę.

💭 O tu – ar leidi sau tiesiog norėti? Ne dėl tikslo, o dėl malonumo būti gyvam?

03/11/2025

Kai išjungiama kontrolė

Paleisti kontrolę…
Priimti savo ribotumą.
Susidraugauti su bejėgiškumu.
Skamba gražiai, kol tai netampa realybe.
Kol tau tiesiog atjungia ryšį.
Visą. Internetą, telefoną, net atsiskaitymus kortelėmis.
Ir tu stovi su savo protu, kuris vis dar tikisi, kad kažką sugalvosi.
Kad rasi būdą apeiti sistemą.
Kad turi bent mažytę galią.
Ech, tas žmogiškasis naivumas…
Tą akimirką suvoki, kaip trapus tas mūsų „aš valdau“.
Užtenka vieno jungiklio — ir visos galios dūžta kaip burbulas.
Kitą dieną, po rinkimų, internetas vėl atsirado.
Atsikvėpėm. „Viskas, praėjo, grįžtam į vėžes.“
Praėjo valanda… ir vėl tyla. Be ryšio.
Klausiam personalo –
„Ar bus internetas?“
„Jo, tikriausiai vėl įjungs kuriam laikui.“
Laukiam. Trečios valandos.
Kaip ir vakar.
Ir nieko.
Ir tada pamatai, kaip veikia tavo protas:
jis remiasi pažįstamais modeliais, bando nuspėti, sukurti planą, išlaikyti kontrolę.
O gyvenimas tuo metu tyliai juokiasi.
Belieka tik sau pasakyti:
„Atsipalaiduok. Mėgaukis. Tu – tik viena iš skruzdėliukų, kurie nieko nekontroliuoja.“ 🐜
Be ryšio prabuvom penkias dienas.
Ir kažkur tarp nerimo, laukimo ir tylos atėjo lengvumas.
Supratimas, kad galima būti ir be viso to.
Kad kontrolės praradimas – kartais yra didžiausia laisvė.

⸻

💭 Kada paskutinį kartą gyvenimas tave „atjungė“ – nuo ryšio, planų, ar tikėjimo, kad viską valdai?

30/10/2025

Kai pasaulis nutyla

Tanzanijoje, o kartu ir čia, Zanzibare, vykstant prezidento rinkimams, buvo atjungtas visas mobilus ryšys — net „wifi“.
Iš pradžių atrodė, kad tai – politinis sprendimas. Kontrolė, bandymas suvaldyti situaciją.
Bet man tai tapo visai kitu – netikėtu informaciniu detoksu.
Staiga nebeliko nieko:
jokių žinučių, naujienų, jokio srauto, kuris tyliai, bet nuolat užpildo mintis.
Tik garsai – vėjo, jūros, savo pačios kvėpavimo.
Ir laikas… tarsi sulėtėjęs.
Tą akimirką supratau, kaip dažnai gyvename nuolatiniame ryšyje, bet be tikro kontakto.
Skaitome, reaguojame, vertinam – bet ar iš tiesų jaučiame?
Geštalto terapijoje mes kalbame apie kontaktą ir atsitraukimą.
Kad tikrame buvime reikia abiejų:
– būti pasaulyje, santykyje, ryšyje,
– bet ir gebėti atsitraukti, kad vėl galėtum sugrįžti gyvas.
Tas priverstinis „atsijungimas“ priminė, kaip svarbu mokėti išbūti be triukšmo.
Kai niekas netraukia dėmesio, pradedi girdėti save.
Ir pasaulis ima skambėti kitaip – ne per ekraną, o tiesiogiai, per odą, per kvapą, per jausmą.
Įdomiausia, kad vietiniai į šį atjungimą reagavo… tingiai ir abejingai.
Tarsi sakydami: „Nieko tokio, gyvenimas teka ir be to.“
Ir aš pagalvojau – galbūt jie žino kažką, ką mes jau pamiršom.

28/10/2025

Jau ketvirtą kartą esu Zanzibare. Kiti sako: „Ką ten dar galima pamatyti?“O aš vis iš naujo įsitikinu — kiekvienas kartas kitoks.Nes kiekvieną kartą kita esu aš. Vienais metais čia atvykau pavargusi ir ieškojau tylos.Kitais — kupina smalsumo, norėjau kalbėtis, ragauti, kuo daugiau pamatyti ir patirti .Dabar — tiesiog leidžiu sau būti. Stebėti, kvėpuoti, girdėti. Kartais mums visai nereikia naujų vietų.Reikia tik naujo žvilgsnio į tą pačią vietą, į tą patį žmogų, į save. O tu — ar turi vietą, į kurią vis sugrįžti? Ir ką joje atrandi naujo, kai keitiesi tu pats?

24/10/2025

Sustojau.
Kūnas kalba, kad jam laikas ilsėtis – aš girdžiu.
Išvykstu pabūti su savimi, nekurti, neieškoti – tik būti.

21/10/2025

Kai meilė pavargsta nuo tylos

Kai moteris ilgai badauja negaudama šilumos, ji nebešaukia.
Nebemaldauja, nebando įtikinti.
Tiesiog nutyla.
Ir ta tyla – ne ramybė. Tai pabaiga.
Ji išmoksta viską daryti „teisingai“ — kaip ir jis.
Gyvena, dirba, rūpinasi, šypsosi.
Tik viduje pamažu dingsta spalvos.
Tarsi kasdien po mažą lašą būtų išleidžiama gyvybė.
Meilė išsilaiko ne ant tobulų veiksmų, o ant jautrumo.
Ant to gyvo buvimo, kai du žmonės vis dar ieško vienas kito žvilgsniu.
Kai nori, kad kitam būtų gera — ne todėl, kad taip reikia, o todėl, kad myli.

Kartais viskas, ko reikia, – ne didelio pokyčiai,
o paprasto žvilgsnis, kuris sako:
„Aš tave matau. Ir tu man rūpi.“

🌸
Galbūt tai nėra istorijos pabaiga.
Gal tai tik momentas, kai kažkas pagaliau išdrįs pasakyti:
„Aš noriu ne tik būti – aš noriu jausti.“

20/10/2025

Kai šalia, bet vieniša ir šalta….

Ji sėdi priešais mane ir tyliai verkia.
Ne garsiai, ne iš pykčio — o iš tos giliausios, tyliausios vietos, kur nežmoniškai skauda.
Iš vienatvės….
„Jis juk geras, Arvyda… – sako ji. –
Niekada nepakėlė balso, visada padeda, viską daro teisingai.
Bet aš jau nebegaliu. Aš… nebejaučiu savęs.“
Ji žiūri į mane — tarsi prašydama leidimo jaustis blogai, nors „viskas juk gerai“.
Bet juk būtent tame ir yra spąstai: gerai – nereiškia gyva.
Ji ilgisi žvilgsnio, kuris mato,prisilietimo, kuris ne tik „teisingas“, bet tikras.
Balso, kuris paklaustų ne „ką pagaminsi vakarienei“, o „kaip tu šiandien laikaisi“.
Ir kiekvieną kartą, kai ji bandė pasakyti, kad skauda,
jam atrodė, jog ji per jautri, pavargusi, nepatenkinta.
O iš tiesų ji tiesiog badavo…..meilės.
Tą vienatvės jausmą šalia žmogaus sunku paaiškinti kitiems.
Juk visi sako: „Ko tau dar reikia? Juk jis patikimas, šeimos žmogus!“
Bet viduje tyliai dega kita tiesa – aš gyvenu, bet nejaučiu.

Klausimas jums:

Ar kada nors esate buvę # # # , kur viskas „teisinga“, bet širdyje – tuščia?

🌿 Rytoj – tęsinys. Apie tai, kas nutinka, kai moteris pavargsta iš visų jėgų bandyti būti gyva „teisinguose santykiuose“.

13/10/2025

10/10/2025

Mes taip dažnai rūpinamės kūnu — maistu, judėjimu, poilsiu…
Bet siela irgi turi savo alkį — tylos, ryšio, prasmės.

Psichinė sveikata nėra „papildas“ prie fizinės, ji — pati šerdis, nuo kurios viskas prasideda.
Kai rūpinamės savo vidumi — kūnas lengviau kvėpuoja, mintys nurimsta, o gyvenimas įgauna švelnesnį toną.

Tad šiandien — ne tik sveikatos, bet ir švelnumo sau diena.
Leisk sau sustoti. Išgirsti. Pajusti.