Menas Gyventi

11/02/2026

Norisi paklausti: parašyk man asmeniškai, paprastai, netvarkingai

07/02/2026

04/02/2026

Kaip atsispirti skausmui ir alkoholiui? Klausiate-atsakau

28/01/2026

Žodis nėra tiesa. Tai tik susitarimas

Žodis nėra tiesa.
Žodis yra tik susitarimas, kurio mes iš tikrųjų nepasirinkome.

Kaip nepasirinkome kalbos, kuria kalbame.
Kaip nepasirinkome savo vardo, giminės, šeimos.
Taip pat nepasirinkome ir to, kokiais žodžiais tikėti.

Mums tiesiog labai sėkmingai buvo pasakyta, kad tai – tiesa.

Mes gimstame nieko nežinodami.
Mes nežinome, kas yra gerai ar blogai.
Nežinome, kaip „reikia“ gyventi, jausti, elgtis.

Visa tai ateina iš išorės.

Vaikystėje mes neturime galimybės abejoti. Jeigu suaugusieji sako „taip yra“, mes tuo tikime. Ne todėl, kad patikrinome, o todėl, kad nuo jų priklauso mūsų saugumas. Vaikas negali sau leisti netikėti.

Taip mes priimame žodžius kaip faktus.
„Reikia stengtis.“
„Negalima pykti.“
„Būk gera.“
„Tokie dalykai nedaromi.“

Ir mes su tuo užaugame.

Problema prasideda tada, kai pamirštame, kad tai buvo susitarimai, o ne absoliuti tiesa. Mes nebeužduodame klausimų. Mes nebetikriname, ar mums tai tinka. Mes tiesiog gyvename taip, kaip išmokome.

Kai viduje kyla pyktis, nuovargis ar pasipriešinimas, mes galvojame, kad su mumis kažkas ne taip. Bandome save taisyti, tramdyti, spausti. Vietoj to, kad paklaustume savęs, ar senas susitarimas dar gyvas.

Tas pats vyksta ir tada, kai kalbame apie kitus. Kai sakome „jis kvailys“ ar „ji elgiasi kaip vaikas“, mes ne tiek kalbame apie žmogų, kiek giname seną taisyklę – kaip „turi būti“.

O kai pradedame sakyti:
„man tai nepatinka“
„man per sunku“
„aš pykstu“

mes pirmą kartą pradedame kalbėti ne iš išmoktos taisyklės, o iš savęs.

Gal laisvė neprasideda nuo didelių sprendimų.
Gal ji prasideda nuo labai paprasto klausimo:

ar tai mano tiesa, ar tik senas susitarimas, kuriuo aš vis dar gyvenu?

Jeigu skaitydamas pagauni save galvojant:
„čia apie mane“, „aš taip gyvenu“,
ir nori aiškiau pamatyti, kokiose programose esi, suprasti, kas tavo, o kas perimta, ir pradėti grįžti į savo gyvenimą be kovos ir savęs laužymo –
parašyk man asmeniškai.

Pasikalbėsim ir kartu pažiūrėsim, kas tau labiau tiktų: individuali konsultacija ar grupiniai mokymai.
Kartais užtenka vieno pokalbio, kad pasidarytų aiškiau, kur tu esi ir kur nori judėti toliau.

📞 +370 698 2715
✉️ jurgitalesna@gmail.com

27/01/2026

Yra klausimų, kurių neišdrįsti užduoti garsiai.
Apie santykius. Apie save. Apie pasirinkimus.

Kartą per savaitę susitinkame gyvai Zoom’e – sekmadieniais 17:30.
Be spaudimo. Be kaukių. Tikri pokalbiai.

👉 Nuoroda – profilyje.
Jei klausimas trumpas – parašyk man asmeniškai.
Jei ilgesnis – rašyk: jurgitalesna@gmail.com.

25/01/2026

23/01/2026

Labai dažnai sutinku žmonių, kurie domisi psichologiniu augimu, savirealizacija, kūryba, verslu. Jie daug supranta, daug žino, daro praktikas, bet gyvenimas vis tiek nejuda.

Ir problema dažnai ne žinių trūkume.
Problema ta, kad senos programos gyvena ne tik galvoje.

Tai, ką vadiname įsitikinimais, reakcijomis, požiūriu, yra įrašyta ir kūne – laikysenoje, kvėpavime, nervų sistemoje, ląstelėse. Ląstelės nuolat atsinaujina, bet jeigu kūne nėra judesio, jei limfa tiršta ir stovinti, tos pačios programos sukasi ratu metus iš metų. Todėl taip sunku realiai pakeisti mintis ir pradėti gyventi kitaip.

Vien suvokimo neužtenka.
Bet neužtenka ir vien kūno.

Kūnas ir sąmonė – ne atskiri dalykai.
Kūnas yra sielos instrumentas šiame pasaulyje. Per jį viskas ir materializuojasi.

Jei kūnas pavargęs, įsitempęs, ignoruojamas – sustoja ir gyvenimas.

Todėl prieš dar vieną kursą ar meditaciją verta savęs paklausti:
kaip šiandien jaučiasi mano kūnas?

Kartais pokytis prasideda ne galvoje, o labai paprastai – per kūną.

23/01/2026

Kodėl taip sunku pakeisti savo gyvenimą, net kai viską supranti

Labai dažnai sutinku žmonių, kurie domisi psichologiniu augimu, savirealizacija, kūryba, verslu. Jie daug supranta, daug analizuoja, daug reflektuoja. Jie žino, kodėl gyvena taip, kaip gyvena. Ir vis tiek – niekas nesikeičia. Arba keičiasi labai lėtai ir su didžiuliu vidiniu pasipriešinimu.

Ir čia man vis dažniau kyla viena labai paprasta, bet nepatogi mintis: problema dažnai yra ne suvokimo trūkumas. Problema yra ta, kad visos tos „programos“, apie kurias mes kalbame, gyvena ne tik galvoje.

Kur iš tikrųjų gyvena mūsų programos

Tai, ką mes vadiname programomis – įsitikinimai, požiūriai, reakcijos, automatiniai pasirinkimai – yra įrašyta ne tik į mintis.
Jos įrašytos:
– į kūną,
– į laikyseną,
– į kvėpavimą,
– į nervų sistemą,
– į pačias ląsteles.

Kiekviena mūsų ląstelė gyvena limfoje. Ji nuolat atsinaujina – senos ląstelės miršta, naujos gimsta. Ir kartu su ląstele „numiršta“ tai, kas joje buvo įrašyta. Bet štai kas svarbiausia: jeigu kūne nėra judesio, jei limfa tiršta, sena, stovinti, tos programos niekur nedingsta.

Jos iš ląstelės pereina į limfą, o iš limfos – atgal į naują ląstelę.
Ir taip jos sukasi ratu metus iš metų.
Be jokio sąmoningo pasirinkimo. Be jokios „blogos valios“.

Todėl mums taip sunku pakeisti įsitikinimus, požiūrį, elgesį. Ne todėl, kad mes „nenorime“. O todėl, kad kūnas fiziškai laiko seną informaciją.

Kodėl neužtenka vien suvokimo

Žinoma, vien kūno neužtenka. Labai svarbu pamatyti, kokios programos veikia, kada jos atsirado, iš kur jos atėjo, kam jos tarnavo. Sąmoningumas yra būtinas. Be jo pokytis tampa aklas.

Bet lygiai taip pat neįmanoma realiai keistis, jei dirbame tik su sąmone, o kūnas lieka:
– sustingęs,
– pavargęs,
– be judesio,
– be energijos.

Nes kūnas ir siela nėra atskiriami. Tai nėra dvi atskiros sistemos. Tai viena visuma. Tai, ką supranti galvoje, turi turėti kur „nusileisti“ kūne. Kitaip viskas lieka teorija.

Kūnas kaip pokyčio pagrindas

Mūsų siela yra subtili materija. Ji nemirtinga, ji daug žino, ji turi kryptį.
Bet kūnas yra sielos instrumentas šiame pasaulyje. Vienintelis.

Visa energija, kurios reikia:
– keisti gyvenimą,
– kurti,
– realizuoti idėjas,
– kurti verslą,
– gyventi santykiuose,
– net eiti į dvasinį augimą,

yra kūne.

Jei kūnas pavargęs, užsistovėjęs, pilnas senų įrašų – judėjimo pirmyn tiesiog nėra.

Trys paprasti lygmenys, nuo kurių viskas prasideda

Todėl man labai svarbu nuolat priminti tris bazinius dalykus.

Pirmas – kūno valymas. Judesys, vanduo, kvėpavimas, viskas, kas leidžia limfai judėti. Kad senos programos turėtų galimybę išeiti, o ne tik suktis ratu.

Antras – kūno atstatymas. Kūnui reikia resursų. Jei jų nėra, jis neturi iš ko kurti naujos būsenos.

Trečias – kūno treniruotė. Kiekvienoje ląstelėje yra mitochondrijos – energijos stotys. Jas galima treniruoti. Ir kai jos stiprėja, atsiranda jėga gyventi kitaip, ne iš valios, o iš vidinės atramos.

Pabaigai – labai paprastas priminimas

Šis tekstas ne apie tai, kad „užtenka pasirūpinti kūnu ir viskas išsispręs“.
Ir ne apie tai, kad „užtenka suprasti“.

Jis apie tai, kad kūnas ir sąmonė eina kartu.
Jei vieną paliekame nuošalyje – pokytis stringa.

Kartais gyvenimas nejuda ne todėl, kad mes per mažai dirbame su savimi.
O todėl, kad atėjo laikas leisti kūnui išnešti tai, kas sena, kad nauja galėtų realiai atsirasti.

12/01/2026

Kartais man atrodo, kad pats svarbiausias klausimas santykiuose net nėra apie kitą žmogų.
Jis apie mane. Kodėl aš čia. Ko aš iš tikrųjų ieškau, kai sakau „mes“.

Būna momentų, kai labai norisi gauti – daugiau šilumos, dėmesio, saugumo. Ir tai žmogiška. Bet jei santykiai tampa vieta užpildyti vidinį trūkumą, artumo lieka vis mažiau. Atsiranda lūkestis. O su juo – įtampa.

Santykiai pradeda kvėpuoti tada, kai atsiranda noras ne tik imti, bet ir duoti. Tačiau čia svarbu sustoti ir pasižiūrėti – iš kur aš tai darau.

Nes galima daryti iš širdies.
Ir galima daryti tam, kad įtikčiau. Kad nebūtų konflikto. Kad manęs neatstumtų.
Iš išorės tai atrodo panašiai, bet viduje – visiškai skirtingos būsenos.

Tai, kas daroma iš baimės, anksčiau ar vėliau virsta pasiaukojimu.
O tai, kas kyla iš širdies, neturi paslėptų lūkesčių. Ten yra gyvas judėjimas ir tikri mainai.

Ir tik tada, kai abu lieka savimi, gali atsirasti bendra erdvė. Gyva. Tikra. Be savęs praradimo.

Jeigu skaitant kažkas surezonavo – kartais pakanka ramaus pokalbio.
Jei norisi, gali užsiregistruoti susitikimui ir tai pasiaiškinti kartu. Be spaudimo.

12/01/2026

Kartais man atrodo, kad pats svarbiausias klausimas santykiuose net nėra apie kitą žmogų. Jis apie mane. Apie tai, kodėl aš čia. Kodėl renkuosi būti šalia. Ir jei sustoju bent akimirkai, labai sąžiningai, be gražinimų, kyla paprastas, bet nelengvas klausimas – ko aš iš tikrųjų noriu šiuose santykiuose?

Nes kartais atsakymas būna labai žmogiškas: noriu gauti. Daugiau šilumos, daugiau saugumo, daugiau jausmo, kad esu reikalinga. Ir tada svarbu tai pamatyti, nes jeigu santykiai statomi tik ant gavimo, jie labai greitai nustoja būti apie artumą. Tai tampa apie tuštumos užpildymą. O tai jau visai kita istorija.

Santykiai ima kvėpuoti tada, kai atsiranda noras ne tik imti, bet ir duoti. Bet čia yra vieta, kur labai lengva paslysti. Nes duoti galima labai skirtingai. Galima duoti iš vidaus, iš gyvo impulso, o galima duoti iš baimės. Ir štai čia – labai svarbus momentas, kurį verta sustabdyti ir iš tikrųjų išnagrinėti.

Nes kai aš darau kažką tam, kad įtikčiau, kad būčiau patogi, kad manęs nepaliktų, kad nebūtų konflikto, tai jau nebe meilė. Tai pasiaukojimas. O pasiaukojimas visada turi kainą. Jis tyliai kaupiasi kūne, nuovargyje, neišsakytose nuoskaudose. Ir nors iš išorės gali atrodyti, kad aš daug duodu, viduje dažnai jaučiuosi vis labiau tuščia.

Todėl labai svarbu savęs paklausti: iš kur aš dabar darau? Ar iš baimės, kad prarasiu ryšį? Ar iš noro būti verta meilės? Ar iš tikro, ramaus jausmo, kad man nuoširdžiai gera tai daryti? Kad mano veiksmas kyla iš širdies, o ne iš įtampos.

Nes tai, kas daroma iš baimės, visada tikisi kažko atgal. Net jei garsiai to nepripažįstame. O tai, kas daroma iš širdies, neturi slaptos sąskaitos. Ten nėra „aš tau, o tu man“. Ten yra gyvas judėjimas, kuriame gera abiem.

Ir tik tada, kai abu juda ne iš pareigos ir ne iš savęs ištrynimo, o iš vidinės pilnatvės, gali atsirasti tikri mainai. Tokie, kuriuose matai: jam patinka daryti dėl manęs, ir man patinka daryti dėl jo. Be spaudimo. Be savęs išdavystės.

Tokioje erdvėje pamažu nyksta „mano“ ir „tavo“ teritorijos. Ne todėl, kad kas nors save paaukojo, o todėl, kad abu liko savimi. Atsiranda bendra erdvė, kurioje nereikia įrodinėti, stengtis ar gelbėti. Ten pakanka būti.

Ir jeigu santykiuose yra ši vieta – kur gali jausti skirtumą tarp įtikimo ir nuoširdumo, tarp baimės ir meilės – tai jau labai daug. Tai brandos ženklas. Tai vieta, nuo kurios iš tikrųjų prasideda harmoningi santykiai.

Jeigu skaitant kilo klausimų.
Jeigu kažkur viduje atsiliepė, bet dar ne iki galo aišku – kur ir kodėl.
Kartais padeda tiesiog gyvas pokalbis. Be taisymo, be patarimų, be spaudimo.

Jei norisi – gali užsiregistruoti susitikimui ir ramiai tai pasiaiškinti kartu.
Be skubėjimo. Dialoge. Susisiek +37069821715