15/10/2025
Greito rezultato iliuzija: pokalbis apie kantrybę sveikstant
Mūsų pirmas pokalbis netikėtai sulaukė didelio jūsų susidomėjimo. Pagalvojome, kad turime tiek bendrų profesinių temų, tad tęsiame :)
Šį kartą su mano žmona Anna Vinkovskiene (psichologe-psichoterapeute) kalbamės apie tai, kodėl žmonės taip dažnai nori greitų rezultatų – tiek gydydami fizinį skausmą, tiek tvarkydamiesi su psichologiniais sunkumais. Kūnas ir psichika gyja lėtai – per sąmoningumą, pastangas ir laiką. Bet atrodo, kad kantrybė, kai kalbame apie savo sveikatą, tapo retenybe.
Anna: Dažnai girdžiu iš klientų: „Nebenoriu taip jaustis.“ Ir po kelių minučių – „Tai kiek laiko tai truks? Bent pusmetį, einant kiekvieną savaitę?“ Ir nors klausimas visiškai natūralus, jis atskleidžia kažką giliau – tą mūsų visų norą, kad skausmas ar diskomfortas praeitų čia ir dabar. Tu, man atrodo, su tuo susiduri lygiai taip pat?
Aš: Taip, beveik kasdien. Žmonės ateina su nugaros, pečių ar kelių skausmais ir tikisi, kad po vienos procedūros viskas dings. Bet juk kūnas taip neveikia. Tie skausmai kaupėsi metų metus – dėl įpročių, netaisyklingų judesių, streso. Nugarą „susuka“ ne vienas neteisingas judesys, o visas gyvenimo būdas. Tad norint tikro pokyčio, reikia laiko, pastangų ir kantrybės.
Anna: Psichikoje tas pats. Žmonės metų metus gyvena tam tikrame mąstymo, elgesio ar reagavimo modelyje – pavyzdžiui, nuolat save menkina, bijo pasakyti „ne“, jaučiasi nepakankami. Ir kai po kelių pokalbių dar niekas labai nepasikeičia, dažnai primenu, kad tai tik pradžia – svarbiausi dalykai keičiasi lėtai. Automatinės reakcijos nesikeičia per savaitę – jos giliai įaugusios.
Aš: Būtent. Dažnai matau, kaip žmogus net nejaučia, kaip sėdi, kaip pasilenkia, kaip lipa iš automobilio. Visus šiuos judesius darome automatiškai – net jei jie netaisyklingi ar net žalojantys. Mes tiesiog taip pripratom. Ir kai gydant skausmą žmogus pradeda kreipti dėmesį į savo kūną – kaip juda, kaip stovi, kai pradeda stebėti ir po truputį koreguoti judesius, tada prasideda tikras pokyčio procesas. Ateina pokyčio pradžia.
Anna: Psichologijoje kalbame apie sąmoningumą. Man darbe svarbiausia, kad žmogus išmoktų pastebėti save – ką jaučia, kaip reaguoja, kas su juo vyksta viduje. Kai jis pradeda tai pastebėti, pokytis jau prasideda. Emocinis raumuo, kaip ir fizinis, stiprėja tik per laiką.
Aš: Ir man atrodo, kad čia didžiausia problema – kantrybės trūkumas. Žmonės priprato prie greitų sprendimų: paspaudi mygtuką – yra rezultatas. Bet žmogaus kūnas ir psichika taip neveikia. Jie gyja lėtai. Kartais sakau klientams: „Jeigu skausmą kaupėt dešimt metų, tai nenuostabu, kad jam prireiks bent kelių mėnesių išsisklaidyti.“
Anna: O pastebėjai, kad kai ūmus skausmas praeina, dažnai dingsta ir motyvacija tęsti kelią link pokyčio? Tarsi pagrindinis tikslas buvo tik numalšinti simptomą, o ne iš tiesų pasirūpinti savimi. Kai nebejaučiame diskomforto, atrodo, kad viskas susitvarkė, nors iš tiesų kūnas tik trumpam atsikvėpė. Tada žmogus nepastebimai grįžta prie senų, įprastų reakcijų. Ir taip einame tais pačiais ratais.
Aš: Taip būna labai dažnai. Kai skauda – visi pasiruošę keistis. Bet kai pagerėja, vėl atsiranda šimtai „svarbesnių“ dalykų: darbas, reikalai, rūpesčiai. Ir kūnas vėl lieka paskutinėje vietoje. O juk čia viskas remiasi į kantrybę – be jos kūne pokytis neturi laiko įsitvirtinti.
Anna: Man tai primena dietas. Žmonės pradeda su didžiuliu entuziazmu, laikosi dvi savaites, nemato greito rezultato – ir meta. „Man neveikia“, sako. Bet juk esmė – ne trumpalaikė pastanga, o nuoseklus procesas. Tas pats su psichika: jei nori ilgalaikio pokyčio, turi būti pasirengęs eiti visą kelią, ne tik jo pradžią.
Aš: Visi pokyčiai reikalauja įdirbio. Nesvarbu, ar tai raumuo, ar emocija. Ir man atrodo, kad svarbiausia žmogui suprasti – specialistas ne „pataisys“, jis tik padės. Bet visą darbą už save turi padaryti pats.
Anna: Ir turbūt tame slypi didžiausia brandos dalis – kai žmogus prisiima atsakomybę už savo sveikatą, tiek kūno, tiek emocijų. Nes kai pradedi rūpintis savimi ne iš baimės, o iš pagarbos – tada pokyčiai tampa tikri.
Aš: Tikri ir ilgalaikiai. Nes sveikata – tai ne vien rezultatas, tai gyvenimo būdas.
Anna: Tai kitą kartą pasikalbėsim apie atsakomybę?