11/02/2026
Rašiau visą vakarą. Pasistengiau sutrumpinti, nors norėjosi daug daugiau visko papasakoti, bet ir taip ilgas tekstas. Apie alergijas, apie tikėjimą, gyvenimo pokyčius ir 8-ą nuostabios mergaitės gimtadienį:)
Tai štai kaip prabėga 8 metai! Juk ką tik, rodos, pradėjau naują sesiją II-ame akušerijos kurse ir atsiskaičiau iš anksto darbus, tuo tarpu namuose vis dar vyko rekonstrukcija ir besilaukdama 5-os atžalėlės 41 sav tapetavau sienas.. ir tie kasnaktiniai paruošiamieji-kaip visada miegot trukdo jau seniai. Bet pala, staiga viena bangelė buvo kitokia. Labai, labai stipri. Po 3 min dar tokia pat. Ir dar. Skambinu gydytojai, lėksim, nes jaučiu-čia greitai. Dar kokie 17 sąrėmių ir mes jau priėmime. Ten nubėga vandenys,prašau patikrinti, nes žinau-pilnas atsidarymas. Tikrai taip! Ir dar 45 min ramių stangų, užsikniaubus į lovą klūpint, neatsitraukiantis nuo mano strėnų vyras, mylima gydytoja šalia, akušerė irgi čia pat, ir mano rankos, pagaunančios slidžią žuvelę. Tai pirmas naujagimis, kurį priėmiau 🙂 Buvo tiesiog pasaka!
O paskui-vyro skubėjimas valyti namus, nešt baldus, surinkt bent lovą, kad būtų kur jau 7-iese sugrįžt po remontų. Kaip simboliška, viskas nauja,kitas etapas! Kitą dieną gydytoja atnešė MAN saldainių. Nes man-32-eji. 9 dieną grįžau į paskaitas su ja nešioklėje. Koks gėris bendrauti, mokytis, išeiti “į žmones” su naujagime, kuri visada šalia…žydėjau. Mažai kas suprato, kaip man pavyksta, daugelis “protino”, kad bus blogai, ragino viską mesti-bet aš žydėjau. Studijau, atlikau praktikas, dirbau, auginau, žindžiau-viską kartu. Buvau savimi!
O po 2 metų,lopšelio meniu-žirnių sriuba, kurios iš anksto prašiau neduoti,nes nebuvo dukra ragavusi. Davė. Anafilaksija. Iškart supratau, kad kosulys ne virusinis, dar laukdama už durų, kol pavalgys. Kol atėjo iki manęs per 10 s-jau geibo rankose visa raudona, užtinus, beveik nekvėpuojanti. Daviau žįsti, atlošiau-tik taip ji galėjo kvėpuoti..maldavau, kad nesustotų ryti. Telefonas rodė 1%, kai paskambinau mamai:”Staigiai griebk ką turi iš antihistamininių ir STAIGIAI pas Mantėją į grupę”. Mama teleportavosi per 5 min(kaip tai įmanoma?). Dukra liko gyva,bet po to sekė didelės odos bėdos..tyrimai parodė įsijautrinimą daug kam,vadinasi, ir man-dieta iš kokių 5 produktų. Prasidėjo ilgas kelias per sveikatos sistemos pokyčius, ugdymo įstaigoj ir SAM pakelti visi ant kojų, reikalauta turėti vaistų-o negalima, nes tuo metu tokie įstatymai. Kovojom ir bandėm tai pakeisti. Ilga istorija, bet kol vaikas nelankė darželio, mes toliau skynėm kelius “tokiam dar nebuvusiam” atvejui. Su spec dietom, spec meniu, tik jai skirtais puodais. Nes pasakymas “tai galim tas bulves išrinkt iš sriubos bendros” rodė, kad niekas nieko nenutuokia apie alergijas. Viskas vyko labai lėtai.
Pirmas “raundas” liko suvaldytas,nes atėjus vasarai prabuvom Kroatijoj, oda apsitvarkė. Saulė-geriausias draugas. Net per pandemiją ištrūkom.
Būklė stabili, tad pakvietėm kitą dukrytę. Negalvojau, kad bus taip sunku, nes laukė dar didesni gyvenimo posūkiai…
2021 m pavasarį vaikščiojau su jau dideliu pilveliu, toliau nuo namų, kai gaunu skambutį stagiai atvažiuoti, nes Mantėjai darželyje (pritaikius asmeninį meniu vėl buvom išleidę keletui valandų per savaitę)- anafilaksija vėl. Nemoku ir pasakyti, kokiu greičiu lėkiau, nes žinojau, svarbi kiekviena SEKUNDĖ. Giminaitis privažiavo, ir lėtai vežė, o aš nėriausi iš kailio skaičiuodama tas minutes ir galvodama, KAIP, kaip kažkuri mamytė numojo ranka į perspėjimus ir rizikas ir atnešė į grupę kivių. Mantėja čiupo, priglaudė prie lūpų ir… viskas per plauką baigėsi laimingai.
Šįkart pakėlėm dar didesnį šurmulį ir taip, rodos, visi pedagodai, ir aplinkiniai žmonės, net ir sekėjai soc.tinkluose pradėjo suprasti,kad alergija- tai ne paberti žandukai nuo šokolado, o pvz.nekaltas prisilietimas prie kiaušinių juos dažant arba guaše/temperoj esančios kiaušinio molekulės gali baigtis fatališkai. Kiekvieno jūsų aplinkoj galbūt yra vaikas, kuriam nekaltai pasiūlius saldainiuką-bus didelė reakcija. Turėkite tai omenyje, labai prašau. Labai. Tai nėra juokas ar supermamyčių išsigalvojimai. Kas su tuo susidūrė-puikiai žino…
Oda įsijautrino akimirksniu, tyrimai dabar jau rodė alergiją VISKAM,išskyrus ryžius ir kviečius. Na, ir rajos bei svirplių mėsa turėjo tikti…(atrinkti alergenus padėjo alex makrogardelės tyrimas, kartojam kasmet, taip aiškiau🙂 ) Situacijos: 55 kv.patalpoj skusdavom bulves, arba ryte išsikepam kiaušinį, o ji grįžta į tą erdvę vakare-iškart tinsta, nereikia nė man ar jai suvalgyt to produkto. Taip visa šeima turėjom atsisakyti daugelio produktų, jų net negalėjo būti namie…bet tai buvo būtina, siekiant išvengti pasekmių.
Taigi aš, 7 mėn nėščia ir vis dar žindanti bei pilnu tempu dirbanti, gavau naują DVIEJŲ produktų dietą:) meluoju, dar galėjau druską vartoti, tai 3. Bet mano pienas buvo pagrindinis maisto šaltinis,todėl net nesiruošiau nutraukti. Jos kraujo tyrimai buvo puikūs, beje!
Odos būklė vienu metu buvo tokia, kad dukra buvo slaugomas ligonis, gavo neįgalumą. Ji tiesiog gulėjo lovoje susirietus ir kiekvienas judesys kėlė skausmą, keliai nebeišsitiesdavo, žaizdos šlapiavo, kraujavo. Nuolat jaučiau, kad tai bus mūsų gyvenimo posūkis į GERA, ir kasdien nuoširdžiai buvau atvira tam, kas turi įvykti, atsiskleisti. Stebėjau, kur tai veda, nes jau esu patyrusi ne kartą- viskas susiję visos patirtys augina.
Alergologai sutartinai siūlė įprastas schemas,nesuprasdami, kad būtent tie 4 kartai, kai patepėm hormonais, ir išprovokavo tolimesnes reakcijas. Nes gi standartiškai pripranta oda per ilgą laiką, ne nuo kelių kartų, ane? Tą puikiai žinojau ir aš kaip medikė, ir kaip pati turėjus AD, ir kiti vaikai kažkuriais etapais per AD buvo perėję. Bet čia buvo kažkas kito…
Tad gimus 6 dukrytei, jau po mėnesio mes buvom Kroatijoj. Kokia atgaiva odai! O drėgną rudenį Lietuvoj viskas ritosi žemyn. Pridėkim pandemiją ir visokias izoliacijas, kur net normalios pagalbos negalėjom gauti. Verdiktas: rizikuojam karjerom, viskuo, bet gelbėjam sveiką protą, šeimą ir vaiką. Nes slaugyti ją ir bent vienam iš mūsų dirbti jau buvo neįmanoma. Vyras išėjo iš samdomo darbo, nes gyvybė buvo svarbiausia.
Susipakavom viską, ir per 72 valandas pasiekėm Ispaniją. Apsiverkiau. Jausmas įvažiavus-kaip sugrįžus namo! Vaikai gavo individualų mokymą, mes dirbom nuotoliu kiek galėjom, o Mantėja…Dieve, kaip ji paskui atsigavo. Ji pradėjo vaikščioti, laipioti, kasdien gaudėn lapkričio saulę (UV dar buvo apie 3) ir būdavom prie jūros. Greit supratom-liekam ilgam.
Bet kaip atrodė jos gydymas? Pirmiausia pradėkim nuo to, kad man, tokiai pedantiškai medicinos atstovei, nepakako gydytojų rekomendacijų, nes jos kėlė priešingą efektą. Kiekvienas vandens lašas ant odos-ir ji rėkia iš skausmo. 50 bandytų kremų ir emolientų-oda nuo užtepto taškelio iki pat kojų pirštų užtindavo. Tai koks dar “dažnai maudykit ir tepkit emolientais”? Laimei, kasdien ieškodama info, kas per reikalas čia vyksta, galiausiai atradau: TSA/TSW!
Tai buvo geriausia diena mano gyvenime, nes baisiausios žmonių nuotraukos, kurias pamačiau(pagooglinkit ir jūs), ir visi visi simptomai kartu sudėjus-VISI atitiko ir buvo apie dukrą…dabar galvoju, vieną kartą susidūrus, jau iškart gali tiksliai pasakyti, kur “čia jums sunkios būklės AD/egzema, reikia stiprinti hormoninius tepalus” ir topical steroid addiction. Tie besilupantys odos plotai, gabalais byranti galvos oda su plaukais, termoreguliacijos nelaikymas, šlapiavimo-lupimosi-lygios odos ciklai, raudonumas iki rankų ir kojų pirštų, “drambliuko” keliai ir alkūnės..visa ta info mane pasiekė labai laiku. Tad ėmėmės klausyti vaiko kūno ir savo intuicijos bei remtis tyrimais bei vieno japonų gydytojo schema. Iš esmės mes pradėjom NIEKUO nebetepti ir nebešlapinti odos visai.
Tas laikas ėjo sudėtingai, reikėjo vidinio tikėjimo, kad valymasis yra laikinas, kad kažkam trunka mėnesį, kažkam-keletą metų ir to galima tikėtis, nereik supanikuot ir pradėt tept. Kad nesikasytų (non stop, niežulys baisiau už gimdymą, nemeluoju) ir neverktų-glostydavom tuos vienintelius kelis sveikesnius nugaros plotelius dieną-naktį. Nagų nukirpt negalėjom,tą darydavom glostant per miegus, trukdavo apie 45 min…nes pajunta-prabunda-ir kasymosi iki kraujo epizodas. Plaukų šukuot ir net prisiliest negalėjom paprastai-beprotiškai jautri oda, skauda, ploni pūkeliai veliasi, klykia, dėl streso vėl kasosi. Jie slinko. Šukuodavau po sruogelę naktį-pirštais, kiek pajėgdavau, jokių šukų. Užtrukdavau apie 50 min kaskart…turėkim omeny, kad buvo dar 5 vaikai, ir tarp jų kūdikėlis 4 mėnesių. Nežinau, kaip mums pavyko, bet tas gyvenimas ten buvo geriausias etapas mūsų gyvenime. Buvo vidinis lengvumas ir, osteopatiškai tariant-mūsų visų kūnai ir protai turėjo tinkamiausią terpę gyti. Kiekvienas turėjom kur gyti!
Taigi supratus, kad odai ir kūnui teks išsivalyti ir kito kelio tiesiog nėra, jei nenorim vėl pablogint visko, priėmėm sprendimą. Likom 6 mėnesiams. Per tą laiką ir 2022m karas prasidėjo, o mes taip saugiai ten jautėmės! Paskui vienu metu atėjo trumpas pablogėjimas, ir mes sprendėm, ką daryti toliau: registruoti kitiems metams vaikus čia į tarptautines mokyklas (brangu!) ir likti, ar trumpam grįžt, nes baiginėjosi mūsų pasų galiojimas, tai kažkaip prasitęst reikėjo. Grįžom. Vyriausieji labai norėjo.
Gegužę, pirmą savaitę, tiesiog akyse Lietuvoje viskas blogėjo, o kur dar alerginis rinitas, kurio Ispanijoj tiesiog nebuvo nei vienam! Net man pačiai buvo taip sunku, tokia slogi energetika čia buvo, jaučiau kūnu ir verkiau..mano sveikata per savaitę tiesiog persivertė atgal 😞
Vėl sprendimas-kuo skubiau į Kroatiją. Ten pabuvom, oda vėl nuo tinkamo klimato ir saulės sugijo. Rugsėjis Lietuvoj-akyse oda blogėja vėl, nebegalėjom laukti ir leisti situacijai paūmėti, kai tiek daug darbo įdėjom. Tad spalį mes vėl Ispanijoj. Čia ji pirmą kartą įbrido į baseiną, vos 10 cm. Šokinėjau iš laimės-mano vaikas gali PALIESTI vandenį! Dar po savaitės- ji atsiklaupė į duobutę pliaže su vandeniu. Aleliuja! Neskauda, žaizdų nėra! Lietuvoje prieš Kalėdas ji pirmą kartą per kokius 1,5 metų galėjo išsimaudyti vonioje, be pavojaus gyvybei, be ašarų ir be skausmo. Verkėm visi, o ji judėjo vandenyje lyg žuvelė ir labai savimi didžiavosi. Išsivalius odai, netepant jokiais kremais, aliejais-ji atsistatė, atsigavo, visiškai sugijo.
Taip mūsų kelionės padažnėjo ir dabar kasmet važiuojam 1-3 kartus būtent į tą klimatą. Ji jau seniai nardo, plaukioja, šoka, lanko gimnastiką, piešia-man sunku patikėti, kad kažkada jai pirštą sulenkti buvo didžiausias skausmas.
O dėl maisto-taip, ji vis dar negali prisiliesti prie pieno produktų, riešutų, ankštinių, kiaušinių produktų, kivių (net nebandėm!) ir kitų produktų, bet gali valgyti ir kai kurią mėsą, daržovių, net saldainių ir sausainių tinkamų yra 🙂 Etiketes skaitom ir toliau, bet gyvenam ramiai, be panikos ir su atokvėpiu.
Tokia mūsų istorija. Netaikykit jos sau, nesilyginkit, nesiimkit panašių sprendimų nepasitarę su gydytojais. Tai tik asmeninė patirtis, kuri atvėrė daug gilesnių pajautimų (dar nesakiau, kad lygiagrečiai vyko ir mažiau matomas gydymas, tai per tėvų ir šeimos narių psichosomatiką, turėjom ir čia ties kuo padirbėti su savimi 🙂 )
Ta situacija atvedė mus prie sprendimo išsikraustyti į kitą namą, pagerėjo pats gyvenimas! Vyras pakeitė darbą, tapo laisvesnis, tad lengviau auginti vaikus:)
Todėl nemeluoju- esu be galo dėkinga gyvenimui už tą patirtį ir už erdvę-Ispaniją; už tą lauką, saulę, klimatą ir terpę gyti ir BŪTI.
O dalinuosi todėl, kad kone kasdien sulaukiu prašymų apie tai papasakoti. Ir galbūt ši istorija bus šiokia tokia atrama mamai, kuri glosto savo vaiką, kad nesikasytų, meldžiasi, kad tai greičiau baigtųsi, tepa kremais, kur vienas indelis-vienai dienai.. mamai, kuri galvoja, kad kažko nesužiūrėjo, per mažai darė, nemoka padėti vaikui… JŪS JAM ESATE VISAS PASAULIS. Kad ir ką darytumėte, jis jus myli. Jis supranta, kad sunku ne tik jam. Bet tai geriausia, ką galite šiuo metu padaryti. Būti. Rūpintis. Išlaukti. Ieškoti. Mylėti.
Apkabinu.
Ir, Mantėja- su gimtadieniu, saulele. Mes darėm viską, ką galėjom dėl tavęs ir nesigailiu nei akimirkos! Ačiū, kad esi!
