Tampu Mama, Raudondvario Plentas 230c, Kaunas (2026)

Esu Mantautė- "Tampu Mama" centro įkūrėja, akušerė, kvalifikuota pilno spektro dula, žindymo konsultantė (LC), 6 vaikų mama ir visai paprasta moteris :)

Tapimas mama - tai nenutrūkstamas procesas, didelis virsmas, apimantis visus aspektus: nuo mažylio kvietimo į šeimą, nėštumo, gimdymo, iki jo auginimo subtilybių. Ir visas tas virsmas moters gyvenime kartojasi cikliškai, kiekvieną dieną, mėnesį, metus. Mamomis netampama - jomis subręstama ir užaugama..
Šis kelias į nėštumą, į gimdymą ir vaikelio auginimą visų moterų yra skirtingas. Kad ir koks jis bebūtų, tai – Jūsų kelias. Būtume laimingi, galėdami eiti juo kartu su Jumis, padrąsinti, įkvėpti, nuraminti, informuoti, padėti pasiruošti šiam gyvenimo Virsmui ir atrasti savyje pasitikėjimo bei ramybės jau auginant mažylį.

Čia rasite šiltas rankas ir širdis, platų paslaugų spektrą.
*Dulos/akušerės paslaugos nėštumo metu, gimdymo stacionare ir pogimdyminiu laikotarpiu,
*prausynos, "kaulų uždarymas" ir kitos ceremonijos/ritualai,
*akušerės, žindymo konsultantės konsultacijos,
*rebozo atpalaidavimas kūnui,
*meditacijos,
*grupiniai seminarai,
*gimdymo fotografija,
*žindymo pagalba. Taip pat čia galėsite gauti vaikų nešiojimo konsultaciją, tuo pačiu įsigyti nešioklių, gimdymo marškinių, daugkartinių sauskelnių ar kitų jaukių pagalbininkų motinystėje :)

Mums svarbu, kad kiekvienas specialistas remtųsi holistiniu požiūriu, būtų "savas" ir artimas. Siekiame balanso tarp kūno, proto, sielos, tarp tradicinės ir netradicinės medicinos. Tarp natūralumo ir būtinos pagalbos, kai jos reikia. O čia galite pavaišinti arbata ir padėkoti, jei rezonuoja kuriamas turinys :)

https://www.buymeacoffee.com/mantaute

Mantautė ir "Tampu Mama" holistinio šeimos gerovės centro komanda

05/03/2026

Vėluoju pasidalinti istorija apie lydėtą ir įamžintą gimdymą į vandenį :) Su šeimos sutikimu.

Bėga, plaukia, teka akimirkos, susijungia į vieną. Ir ta mintis, kad po širdimi gyvena dar kai kas-šildo labiau nei pavasario ir vasaros kaitra. Nes šildo iš gelmių. Gyveni, ir augi kartu su tuo augančiuoju Tavyje. Ko gero tai viena didžiausių prasmių, tiesa? O šalia stiebiasi ir vyresnioji, tikra pagalbininkė, kai reikia pajudėti, pasportuoti, ir žemyn galva pakaboti! Jau labai greitai būsite keturiese, greitai jūsų dienos virs maloniu ir kupinu meilės chaosėliu, kuriame bus ir gera, ir kartu ne visada lengva būti. Tačiau tai- visas gyvenimo nenuspėjamumas ir grožis.

Sykį sulaukiu skambučio. Ašarotos akys, drebantis balsas, kurį vos suprantu… “Nukritau ant pilvo, bandydama apsaugoti dukrytę, kuri išbėgo į gatvę, ką daryti?”. Iki termino dar beveik du mėnesiai. Greitoji pagalba, keltas į Klaipėdą, ligoninė, apžiūra- jau ramiau, nes mažyliui viskas gerai... Tik Tavo kelis labai skaudamas, prašosi ypatingo dėmesio, nors gipsuoti, laimei, neteks. Lyg šaltas dušas vidury nakties šis įvykis supurtė, pasėjo nerimo sėklelę “ar pavyks sulaukti 37 sav?”.

Bet mažyliui ir Tau pavyko! Artėjant Susitikimo su juo laikui, vis pajusdavai “ežiukus”, tai vieną dieną, tai kitą- bet jie visai nerimti, net nepanašūs į sąrėmius. O paskutiniąją savaitę, per vizitą pas akušerę, paaiškėjo, jog turi 4 cm. 4! Atsiranda viltis, kad antrasis gimdymas gal netruks keliolikos valandų ir bus greitesnis, sklandesnis. Pasakojai, kad anąkart ilgas stabdis buvo ties 6 cm slenksčiu. Tuo tarpu aš buvau 100 proc. tikra, kad atvažiuosi dabar jau su 8-9 cm. Tiesiog jaučiau! Tiesa, prognozavau 18 dieną gimtadieniui (apsirikau viena diena). Jūs laukėt, labai laukėt, o medžių lapams pradėjus gelsti, pilvelinukas irgi pajuto, kad jau tuoj tuoj bus pats tinkamiausias metas!

Išvakarėse nuėjai miegot su mažu įtarimu, kad keistai jautiesi, nors sąrėmių nėra. Puikiai girdi ir jauti kūną, tą subtilų šnabždesį. Ir štai 5:30 val. pasijuto-iškart kas kelias minutes. Mažylis nusprendė pasirinkti 17 dieną ir nekantravo uždainuoti savo gimtadienio melodiją. 6:30 val. parašei, kad jau prasideda, kad ruošiatės važiuoti į Kauną. Keliuosi ir aš, koks nuostabus žada būti penktadienis!

8 val. susitinkam gimdykloje. Taip, tiesiai į gimdyklą, viskas aišku kaip dieną- Tu tikrai gimdai! 8 cm : ) “Aš tikrai gimdau, čia taip nelabai stipriai kol kas jaučiu”- pamenu Tavo žodžius, kol tyliai ir ramiai stovėjai atsirėmusi į lovos kraštą, garsiai tuksint mažylio širdelei. Jis jaučiasi puikiai, Tu-taip pat. Vyras prisėda ant fotelio-neaišku, kiek čia viskas truks, gal ilgai, gal reikės laipioti laiptais, visokių judesių prireiks… Tuo tarpu Tu vaikštai, šiek tiek painicijuoju siūbavimą ir judesį (saugom Tavo koją, ne taip paprasta remtis, bet vis tiek puikiai laikaisi). Masažo nenori-apsidžiaugiu, vadinasi, jautiesi tvirtai ir aiškiai jauti, ką kalba kūnas ir ko jam tuo metu reikia.

Į vonią teka priteka vanduo. Šiltas, malonus, apimantis visą kūną. Atsisėdi, atsiklaupi, surandi padėtį, ir patogiausia Tau- pusiau šonu. Ar nori ką nors keisti? Ne. Gerai vandenyje? Tavo atsakymas: “Ar aš tikrai čia jau gimdau, nes kažkaip kaip SPA koks”. O taip! Ir tame “SPA” būdama bei kvėpuodama staiga pradedi nejučia užlaikyti kvapą. Laikrodis skaičiuoja 8 val 35 min. Vyro rankos įsiremia į vonią, Tu jas gniauži ir spaudi, atliepdama jausmą, kuris kyla Tavyje.

Tai-pirmosios nevalingos stangos. Keičiasi iškvėpimas. Šiek tiek gąsdina naujas jausmas, priartėjanti galvytė ir vėl atsitraukianti. O vandenys? Jie dar nenubėgę. Dar stanga. “Nenoriu”-tari artėdama prie paskutinio maratono rato. Stabdai, Tau reikia laiko. Viskas vyksta čia ir dabar, taip greitai, kad vyras klausia, ar prognozės, kad jau ir gimdysi (stumsi)? Jau, dabar? Taip… Dabar! Pilnas atsivėrimas. Šiek tiek trukdo ir vandenų pūslė, šiek tiek stiprėja nerimas, kad bus sunku. Bet juk tiek jau nuėjai, čia jau visai pabaiga!

Nuleidžiami vandenys. Mažylio paskutiniams 10 cm kelio jau niekas nebetrukdo, belieka jam padėti ateiti. Tavo kūnas prisimena pirmąjį gimdymą ir prisibijo. Mes drąsinam, kad pavyko anąkart, pavyks ir dabar! “Klausyk savo kūno, ką jis sako, ne tos baimės, bet to, kaip jauti, kad mažylis pats iriasi į priekį.”
“Nenoriu”. O šalia nenoro, mažylis pats keliauja į priekį sulig kiekviena stanga. Susikaupi, susiimi. Vyras stovi Tau prie galvos. Esi apgaubta meile ir palaikymu, o mes, trys moterys, stovinčios prie vonios šonų, kurios kartu sudėjus esam gimdžiusios 13 kartų- perduodam mintimis Tau tikėjimą, kad ir Tau pavyks! Dar stanga. Matom plaukučius! Vaikutis akimirką bando suprasti, kas vyksta, sureaguoja širdelės tonai. Mieloji, dabar jau turi pasistengti iš visos meilės ir resursų, nebegalim ilgai laukti, mažyliui reikia greitai gimti. Po truputį, po truputį ateina… Tonai atsistato, jauduliukas išlieka, bet jau ramiau. Tu pagimdysi, žinom!

9:20 val. gimdykloje visi trumpam sulaikom kvapą. Čia pat! Galvytė, petukai… Ir visas sūnelis atskuba į vandenį, rankos priglaudžia jį visą tokį slidų prie krūtinės-tą šiltą šiltą burbuliuką, ir galim jausti, kaip erdvė išsiplečia, nuskaidrėja, neonatologai išeina-sūnelis stiprus ir verkia, jam viskas gerai. Ašaros iš laimės, apkabinimai, padėkos, ir tas sūkurys oksitocino, endorfinų, meilės ir naujagimio kvapo-dabar tik supranti, kad išties pagimdei. Šiandien, dabar, jau!

Tėtis sėdasi ant fotelio ir didele širdimi laukia, kol galės apkabinti sūnų. Tokia ypatinga akimirka, kai susiglaudžia oda prie odos.. Mes padedam Tau išlipti iš vonios, įtaisom ant lovos… ir dar kartą pasitikslini: “Tai čia gi aš labai greitai pagimdžiau, ane? Daug lengviau nei aną kartą!”. Kiekvienas kartas skirtingas, bet taip, tikrai greitai pagimdei, per mažiau nei 4 val nuo prasidėjusios aktyvios veiklos. Ir mažylis didesnis nei sesė gimė! O dabar metas ilsėtis, žindyti, augti (kartu su mažyliu juk augame ir mes, tėvai, tiesa?). Apkabinu jus visus, esat šaunuoliai!

Jūsų dula/akušerė/IBCLC Mantautė

-----

Foto- Mantautė Morkvėnė (Tampu Mama)
Vieta- Kauno Krikščioniškieji Gimdymo namai
-----

Artimiausią pusmetį, tikimės, vandeninių gimdymų dar bus, dirbsiu kaip visada :)

19/02/2026

Yra vieta, kurią vadinu antraisiais namais. Tai ypatinga vieta, kurioje aš gimiau kaip mama, apsupta man artimiausių Žmonių-vyro, medikų, kolegių akušerių. Manęs dažnai klausia, ar aš ten dirbu. Tai kur kas daugiau… Aš ten gyvenu, ten mano mintys, ir taip, ten mano darbai, ten mano lydimos šeimos ir prisiminimai nuo 2009 metų. Ten gimė ir visi 7 mano vaikai…

Kai laukiausi pirmosios, 36 sav., ta poliklinika, kurioje lankiausi, tiesiog užsidarė. Aš likau “be vietos”, be stabilumo, ir tai labai gąsdino, kėlė daug streso. Prisirašiau į visai kitą vietą, kurioje ketinau ir gimdyti. Lankytis teko tik vieną kartą, nes po savaitės, lygiai 37 sav. pajutau, kaip dukrytė beldžiasi į pasaulį. Nuvažiavom su sąrėmiais kas 3 min. Pasitiko labai, labai pikta skyriaus vedėja ir paburbėjusi, kad vyras niekur kartu eiti negali, grubiai mane apžiūrėjo ir “nutėškė” rašyti tonų, nes atsidarymas 0 cm, kamštis eina, sąrėmiai kas 3 min, bet jai reikia bėgti į penkminutę, ko čia atvažiavot ir tiek žinių. Paliko mane dūstančią ant nugaros valandai ir dingo. Po to aš tiesiog atsisakiau tą dieną gimdyti ten, ir, kitą rytą, vis dar su sąrėmiukais, bet nestiprėjančiais (tokie man bus ateinančias 3 sav kasdien) atvykau su mama į Krikščioniškuosius gimdymo namus. Vis dar piktoka, nes kas čia, po galais, per priežiūra aname stacionare, kur jokios pagarbos nėra, ar pas jus irgi taip bus?

Čia mano burbėjimą išgirsta gerb. vedėja, Rasa Babiliūtė. Angelas, visame šitame chaose. Tuo metu man atrodė, kad esu besiblaškantis niekur vietos nerandantis paukštis, o Ji ištiesė man ranką, priėmė, apkabino, nuramino ir nevertė priimti jokių skubotų sprendimų. Man tai buvo didžiausia dovana! Likau 3 savaitėms dienos stacionare, tad per tą laiką kasdien atvažiuodama galėjau ramiai papasakoti, koks aš žmogus, kokios mano gimdymo vertybės, kaip aš jį matau, kas man svarbu. Ir Rasa palaikė kiekvieną mano ne visai standartinį sprendimą. Gimdymas, kai jam atėjo laikas, buvo iššūkis man, vaikutis statėsi veidine pirmeiga, tačiau aš jaučiau ir žinojau, kad GALIU, ir išties galėjau. Gydytoja tik pasakydavo “Mantautė žino, ką reikia daryti, nesikiškim, jei nereikia”. Mano prisiminimai puikūs, tačiau interneto platybėse skambėjo visai kitokios istorijos iš moterų, gimdžiusių kitur. Pagalvojau, negi tikrai gali taip skirtis priežiūra prieš/per/po?

Kitus likusius nėštumus, žinoma, prižiūrėjo ta pati gydytoja, ir visuose gimdymuose dalyvavo Ji. Tuo metu ir dabar tai yra mano didžiausias ramstis, moteris, kuria besąlygiškai galiu pasitikėti. Yra čia ir kitų puikių gydytojų, jas pažįstu asmeniškai, bet tiesiog mano “krikštamotė” buvo būtent Rasa. Tai ji nesąmoningai atvedė mane į mano profesinį kelią-per antra gimdymą pasufleravo, kad taip puikiai save palaikau, kad galėčiau ir kitoms moterims padėti. Tąkart atėjo mintis, kad gal nebūtinai man 10 metų studijuoti medicinos, kad galėčiau dažniau gimdykloje apsilankyti… dulų Lietuvoje nė kvapo nebuvo tada, o studijuoti akušeriją su dviem pametinukais (tiksliau su būsimu naujagimiu) irgi nebuvo sprendimas.

Po 4 gimdymo, kai Ji mane lydėjo koridoriumi namo, verkiau. Jaučiau, kad čia mano namai, kad turiu sugrįžti ne tik kaip gimdyvė… netrukus pradėjau dulų mokymus ir tuo pačiu ruošiausi biologijos valstybiniam egzaminui (vaikams buvo 12 mėn-6 metai) ir lygiagrečiai įstojau studijuoti akušerijos.

Lydėjimai, ir patirtys, kuriose dalyvavau kaip dula, man patvirtino, kad ne tik mano gimdymai gali būti tokie sąmoningi, šviesūs. Nesakau, kad visada lengvi, nes tikrai akušerine prasme gali būti sudėtinga situacija, bet kaip moteris tame gimdyme jaučiasi, ar ji girdima, matoma, ar jos paisoma? Akušerinę praktiką atlikau taip pat čia, vienu metu laukiausi 5-os dukrytės, ir kasryt laukdavau to laiko ČIA. Personalas mane labai saugojo, bet man atrodė, kad aš ten ateinu pailsėti ir atsigauti! Tada jau augindama savo mažylę, per praktiką išbėgdavau pažindyti, ir vėl grįždavau. Ji užmigdavo pas tėtį/močiutę ir taip manes sulaukdavo.

2018 m. prisimenu vieną gimdymą, kai visa savo širdimi atsiskleidė akušerė Vilija. Gimdė mano nėštukė, ir ji labai labai svajojo prisiliesti prie savo vaikelio, priimti pati. Su Vilija tada dar neturėjau patirties, nes ji buvo neseniai atėjusi dirbti iš kito stacionaro, tad nedrąsiai pasiklausiau, ar ji galėtų savo vaikelį pagauti pati-tiek ruošėsi, aš žinau, kad ji gali, pažįstu ją. Ir akušerė pasakė taip! Buvom visi šalia, kai klūpodama ant lovos mama pasitiko savo pirmagimį, ir aš verkiau kartu, nes prieš 7 mėnesius aš toj pačioj gimdykloj lygiai taip pat klūpėdama pagavau savo penktąją dukrytę… Yra mamų, kurios nori, gali, ir kurioms tai yra LABAI svarbu, būti aktyvioms savo gimdymo dalyvėms.

Per pietų pertraukėles, praktikos metu, personalas manęs daug klausinėdavo apie dulos vaidmenį, darbo pobūdį, etiką. Pasirodo, būta visokių neigiamų patirčių, ir personalas ne visada meiliai jas sutinka. Ir aš suprasdavau. Bet tuo pačiu savo pavydžiu rodžiau, kad etika yra svarbu, kad dula yra komandoje su medikais, o ne prieš juos. Būdama pati akušerė aš labai gerai suprantu tą “tilto”, o ne advokato vaidmenį. Dula ateina rasti bendrą kalbą, o ne kažką ginti ar su kažkuo kovoti. Tam tikra prasme savaime buvau ir dulų ambasadorė, bandanti palengvinti jų kelią, ir tuo pačiu- Krikščioniškųjų gimdymo namų, nes čia buvo erdvė kitokiems gimdymams. Pagarbiems, natūraliems. Niekas manes neprašė, niekas nemokėjo, nesiūlė lengvatų ir mainų. Tai ėjo iš širdies, ir vis dar eina.

Šiuose gimdymo namuose nuo senų laikų priežiūra buvo orientuota į moterį. Taip, visur visokių patirčių yra, nes ir lūkesčiai nevienodi. Vis dėlto nors Lietuvoje neturime oficialaus Motinai palankios ligoninės statuso (taip yra užsienyje), bet Krikščioniškieji gimdymo namai tikrai būtų pirmieji, kurie tą statusą gautų nė nemirktelėję. Čia važiuoja iš visos Lietuvos ir net užsienio… Nes šiuo metu Lietuvoje tiesiog NĖRA kitos tokios vietos, kur moterys turėtų tokias galimybes. Spinning Babies praktikos, jei horizonte nusimato CPO, kur dar inversija žemyn galva ir kitoks “sportas”- ar kitose gimdyklose mano pagalbos ir šeimų galimybės visada būtų tokios plačios? Viskas gerai su kitais stacionarais, tiesiog čia yra kitaip, kaip kitur niekas nenori dirbti, čia supranta ir kitus gimdymo būdus. Tai buvo ir yra vieta, kur savo nišą randa ypatingi medikai, dirbantys iš pašaukimo, nebijantys pasilenkti, nebijantys sušlapti rankų ir neforsuojantys, kad gimdyvės spėtų pagimdyti iki pamainos galo.

Po to sekė etapas, 2018 m. ruduo, kai naujas pastatas buvo jungiamas prie senojo, tiksliau, akušerijos skyrius, gimdyklos, operacinė ir t.t. perkeliama į naujas patalpas čia pat, koridoriaus gale. Viskas nauja. Pamenu, kaip atsirado vienintelė Lietuvoje specialiai vandeniniams gimdymams pritaikyta vonia. Kaip nešiojom su kolegėm kušetes, priemones ir ant stalčių spausdinom, klijavom užrašus. Aš turėjau unikalią galimybę tiesiogiai sudalyvauti šioje transformacijoje, ir tai buvo labai jautrus ir džiuginantis etapas. Mano 3 vyriausieji vaikai net kirpo juostą kartu su meru, atidarant naują korpusą… Mūsų visai šeimai tai buvo svarbu.

Mokymai dėl vandeninių gimdymų, ir kelios entuziastės, kurioms ši tema buvo artimiausia… o tada įsidrąsino ir kitos akušerės, kai vis daugiau vandeninių gimdymų galėjo savo akimis pamatyti… Tuo tarpu man tekdavo nemažai gimdyvių po CPO, kurios sėkmingai pagimdė į vandenį. Laukiau savo eilės… ir galiausiai taip pasitikau savo 6 ir 7 dukrytes, šįkart ne tik su gyd. Rasa, bet ir su akušere Vilija. Nes kai surezonuoja, tai tie žmonės tampa ne tik profesiniai bendraminčiai, bet ir sielos šeima.

2026 m. sausį nerimas dėl KGN galimo uždarymo sustiprėjo. Pamenu, skambinu vedėjai Rasai ir atvirai sakau, kad jei turės kokių žinių dėl realaus uždarymo, kad man būtinai praneštų, nes noriu suspėti pasikviesti ir 8-ą vaikelį pasitikti TEN, nenorėčiau vidury nėštumo likti “ant ledo”. Tokių kalbų būta iš medikų aplinkos, bet sunkiai suvokiama, kad taip gali nutikti. Pastatas naujai įrengtas, viskas veikia, unikalūs gimdymai, ir staiga ims ir uždarys? Ir vasario 13 d., dar nenurimus susirinkimo šurmuliui, gavau žinutę, kad vasaros pabaigoje-viskas… tuo pat metu ir Vilija paskambino. Buvau konsultacijose, tai po jų atsisėdau ir bandžiau suvokti, kas vyksta. Šitiek metų kurta, sukurta, puoselėta, auginta…

Kaskart po gimdymo pereinu 4 aukšto koridoriumi ir įsižiūriu į paveikslus. Kaip maža mergaitė auga, bręsta, tada laukiasi, ir jau, žiūrėk, rankose laiko savo naujagimį… o tada jo pirmieji žingsniai, pirmos savarankiškumo apraiškos, rankos paleidimas, ir mama su rūpesčiu ir liūdesiu palydi jau išėjusį į gyvenimą Vaiką… Verkiu ten kaskart, net dabar rašydama. Bet žinot, ko gero, ir tas uždarymo faktas atrodo panašiai. Užauginai, o dabar tenka paleisti į pasaulį. Kas, kad sienos byra, ar jos yra esmė? Esmė žmonės, kurie ten dirbo, ir žmonės, kurie ten važiavo.

Aš ir mano šeima asmeniškai darys viską, kad ta kultūra, požiūris, priežiūra ir vertybės būtų gyvos ir toliau. Galbūt išsibarstys po mažą sėklelę į kitus stacionarus ir ten užaugs gražūs medžiai su vaisiais. O gal susibursime į atskirą ir naują kokoną-mes, kurie tikim, kad mūsų būtent toks požiūris ir darbas yra Lietuvai reikalingas, šeimoms, vaikams, ir net toms, kurios jau yra močiutės. Nes mums rūpi. Kiekvienas bent mintimis galime prisidėti prie šių pokyčių, kad tradicija tęstųsi ir gyvuotų.

Sekite informaciją ir naujienas, būtinai pranešiu : ) O kol kas-mielai laukčiau idėjų, kaip kiekvienas jūsų galite prisidėti.

P.S. Nuotraukose-senoji gimdykla, kurioje gimė mano pirmieji 5 vaikai, atidarymo šventė, kur mano vaikai, taip pat šypsena tarp stangų iš mano 7-ojo gimdymo bei keletas gimdymų, kuriuose dalyvavau ir įamžinau. Jų istorijas (jų apie 100) ir nuotraukas, kurios šeimos sutiko dalintis, taip pat rasite Tampu Mama fb profilyje. Šiemet iki rudens naujų gimdymų dar bus. O paskui-tikiu, kad pokyčiai turi vesti į gera!

Krikščioniškieji Gimdymo namai

14/02/2026

Trumpai apie vandeninį gimdymą. Tai gimdymas, kai mažylis į vandenį ir gimsta :)

11/02/2026

Apie gyvenimo kelionę, kuri talpinanir anafilaksiją, tikėjimą, alergijas, gijimą ir 8erius nuostabius metus su dukra, pakeitusia mus į tokius, kokie esam dabar:)

Tai štai kaip prabėga 8 metai! Juk ką tik, rodos, pradėjau naują sesiją II-ame akušerijos kurse ir atsiskaičiau iš anksto darbus, tuo tarpu namuose vis dar vyko rekonstrukcija ir besilaukdama 5-os atžalėlės 41 sav tapetavau sienas.. ir tie kasnaktiniai paruošiamieji-kaip visada miegot trukdo jau seniai. Bet pala, staiga viena bangelė buvo kitokia. Labai, labai stipri. Po 3 min dar tokia pat. Ir dar. Skambinu gydytojai, lėksim, nes jaučiu-čia greitai. Dar kokie 17 sąrėmių ir mes jau priėmime. Ten nubėga vandenys,prašau patikrinti, nes žinau-pilnas atsidarymas. Tikrai taip! Ir dar 45 min ramių stangų, užsikniaubus į lovą klūpint, neatsitraukiantis nuo mano strėnų vyras, mylima gydytoja šalia, akušerė irgi čia pat, ir mano rankos, pagaunančios slidžią žuvelę. Tai pirmas naujagimis, kurį priėmiau 🙂 Buvo tiesiog pasaka!

O paskui-vyro skubėjimas valyti namus, nešt baldus, surinkt bent lovą, kad būtų kur jau 7-iese sugrįžt po remontų. Kaip simboliška, viskas nauja,kitas etapas! Kitą dieną gydytoja atnešė MAN saldainių. Nes man-32-eji. 9 dieną grįžau į paskaitas su ja nešioklėje. Koks gėris bendrauti, mokytis, išeiti “į žmones” su naujagime, kuri visada šalia…žydėjau. Mažai kas suprato, kaip man pavyksta, daugelis “protino”, kad bus blogai, ragino viską mesti-bet aš žydėjau. Studijau, atlikau praktikas, dirbau, auginau, žindžiau-viską kartu. Buvau savimi!

O po 2 metų,lopšelio meniu-žirnių sriuba, kurios iš anksto prašiau neduoti,nes nebuvo dukra ragavusi. Davė. Anafilaksija. Iškart supratau, kad kosulys ne virusinis, dar laukdama už durų, kol pavalgys. Kol atėjo iki manęs per 10 s-jau geibo rankose visa raudona, užtinus, beveik nekvėpuojanti. Daviau žįsti, atlošiau-tik taip ji galėjo kvėpuoti..

——
Visas ilgas tekstas- fb poste https://www.facebook.com/share/18CrqRZGm5/?mibextid=wwXIfr

11/02/2026

Rašiau visą vakarą. Pasistengiau sutrumpinti, nors norėjosi daug daugiau visko papasakoti, bet ir taip ilgas tekstas. Apie alergijas, apie tikėjimą, gyvenimo pokyčius ir 8-ą nuostabios mergaitės gimtadienį:)

Tai štai kaip prabėga 8 metai! Juk ką tik, rodos, pradėjau naują sesiją II-ame akušerijos kurse ir atsiskaičiau iš anksto darbus, tuo tarpu namuose vis dar vyko rekonstrukcija ir besilaukdama 5-os atžalėlės 41 sav tapetavau sienas.. ir tie kasnaktiniai paruošiamieji-kaip visada miegot trukdo jau seniai. Bet pala, staiga viena bangelė buvo kitokia. Labai, labai stipri. Po 3 min dar tokia pat. Ir dar. Skambinu gydytojai, lėksim, nes jaučiu-čia greitai. Dar kokie 17 sąrėmių ir mes jau priėmime. Ten nubėga vandenys,prašau patikrinti, nes žinau-pilnas atsidarymas. Tikrai taip! Ir dar 45 min ramių stangų, užsikniaubus į lovą klūpint, neatsitraukiantis nuo mano strėnų vyras, mylima gydytoja šalia, akušerė irgi čia pat, ir mano rankos, pagaunančios slidžią žuvelę. Tai pirmas naujagimis, kurį priėmiau 🙂 Buvo tiesiog pasaka!

O paskui-vyro skubėjimas valyti namus, nešt baldus, surinkt bent lovą, kad būtų kur jau 7-iese sugrįžt po remontų. Kaip simboliška, viskas nauja,kitas etapas! Kitą dieną gydytoja atnešė MAN saldainių. Nes man-32-eji. 9 dieną grįžau į paskaitas su ja nešioklėje. Koks gėris bendrauti, mokytis, išeiti “į žmones” su naujagime, kuri visada šalia…žydėjau. Mažai kas suprato, kaip man pavyksta, daugelis “protino”, kad bus blogai, ragino viską mesti-bet aš žydėjau. Studijau, atlikau praktikas, dirbau, auginau, žindžiau-viską kartu. Buvau savimi!

O po 2 metų,lopšelio meniu-žirnių sriuba, kurios iš anksto prašiau neduoti,nes nebuvo dukra ragavusi. Davė. Anafilaksija. Iškart supratau, kad kosulys ne virusinis, dar laukdama už durų, kol pavalgys. Kol atėjo iki manęs per 10 s-jau geibo rankose visa raudona, užtinus, beveik nekvėpuojanti. Daviau žįsti, atlošiau-tik taip ji galėjo kvėpuoti..maldavau, kad nesustotų ryti. Telefonas rodė 1%, kai paskambinau mamai:”Staigiai griebk ką turi iš antihistamininių ir STAIGIAI pas Mantėją į grupę”. Mama teleportavosi per 5 min(kaip tai įmanoma?). Dukra liko gyva,bet po to sekė didelės odos bėdos..tyrimai parodė įsijautrinimą daug kam,vadinasi, ir man-dieta iš kokių 5 produktų. Prasidėjo ilgas kelias per sveikatos sistemos pokyčius, ugdymo įstaigoj ir SAM pakelti visi ant kojų, reikalauta turėti vaistų-o negalima, nes tuo metu tokie įstatymai. Kovojom ir bandėm tai pakeisti. Ilga istorija, bet kol vaikas nelankė darželio, mes toliau skynėm kelius “tokiam dar nebuvusiam” atvejui. Su spec dietom, spec meniu, tik jai skirtais puodais. Nes pasakymas “tai galim tas bulves išrinkt iš sriubos bendros” rodė, kad niekas nieko nenutuokia apie alergijas. Viskas vyko labai lėtai.

Pirmas “raundas” liko suvaldytas,nes atėjus vasarai prabuvom Kroatijoj, oda apsitvarkė. Saulė-geriausias draugas. Net per pandemiją ištrūkom.

Būklė stabili, tad pakvietėm kitą dukrytę. Negalvojau, kad bus taip sunku, nes laukė dar didesni gyvenimo posūkiai…
2021 m pavasarį vaikščiojau su jau dideliu pilveliu, toliau nuo namų, kai gaunu skambutį stagiai atvažiuoti, nes Mantėjai darželyje (pritaikius asmeninį meniu vėl buvom išleidę keletui valandų per savaitę)- anafilaksija vėl. Nemoku ir pasakyti, kokiu greičiu lėkiau, nes žinojau, svarbi kiekviena SEKUNDĖ. Giminaitis privažiavo, ir lėtai vežė, o aš nėriausi iš kailio skaičiuodama tas minutes ir galvodama, KAIP, kaip kažkuri mamytė numojo ranka į perspėjimus ir rizikas ir atnešė į grupę kivių. Mantėja čiupo, priglaudė prie lūpų ir… viskas per plauką baigėsi laimingai.

Šįkart pakėlėm dar didesnį šurmulį ir taip, rodos, visi pedagodai, ir aplinkiniai žmonės, net ir sekėjai soc.tinkluose pradėjo suprasti,kad alergija- tai ne paberti žandukai nuo šokolado, o pvz.nekaltas prisilietimas prie kiaušinių juos dažant arba guaše/temperoj esančios kiaušinio molekulės gali baigtis fatališkai. Kiekvieno jūsų aplinkoj galbūt yra vaikas, kuriam nekaltai pasiūlius saldainiuką-bus didelė reakcija. Turėkite tai omenyje, labai prašau. Labai. Tai nėra juokas ar supermamyčių išsigalvojimai. Kas su tuo susidūrė-puikiai žino…

Oda įsijautrino akimirksniu, tyrimai dabar jau rodė alergiją VISKAM,išskyrus ryžius ir kviečius. Na, ir rajos bei svirplių mėsa turėjo tikti…(atrinkti alergenus padėjo alex makrogardelės tyrimas, kartojam kasmet, taip aiškiau🙂 ) Situacijos: 55 kv.patalpoj skusdavom bulves, arba ryte išsikepam kiaušinį, o ji grįžta į tą erdvę vakare-iškart tinsta, nereikia nė man ar jai suvalgyt to produkto. Taip visa šeima turėjom atsisakyti daugelio produktų, jų net negalėjo būti namie…bet tai buvo būtina, siekiant išvengti pasekmių.

Taigi aš, 7 mėn nėščia ir vis dar žindanti bei pilnu tempu dirbanti, gavau naują DVIEJŲ produktų dietą:) meluoju, dar galėjau druską vartoti, tai 3. Bet mano pienas buvo pagrindinis maisto šaltinis,todėl net nesiruošiau nutraukti. Jos kraujo tyrimai buvo puikūs, beje!
Odos būklė vienu metu buvo tokia, kad dukra buvo slaugomas ligonis, gavo neįgalumą. Ji tiesiog gulėjo lovoje susirietus ir kiekvienas judesys kėlė skausmą, keliai nebeišsitiesdavo, žaizdos šlapiavo, kraujavo. Nuolat jaučiau, kad tai bus mūsų gyvenimo posūkis į GERA, ir kasdien nuoširdžiai buvau atvira tam, kas turi įvykti, atsiskleisti. Stebėjau, kur tai veda, nes jau esu patyrusi ne kartą- viskas susiję visos patirtys augina.

Alergologai sutartinai siūlė įprastas schemas,nesuprasdami, kad būtent tie 4 kartai, kai patepėm hormonais, ir išprovokavo tolimesnes reakcijas. Nes gi standartiškai pripranta oda per ilgą laiką, ne nuo kelių kartų, ane? Tą puikiai žinojau ir aš kaip medikė, ir kaip pati turėjus AD, ir kiti vaikai kažkuriais etapais per AD buvo perėję. Bet čia buvo kažkas kito…
Tad gimus 6 dukrytei, jau po mėnesio mes buvom Kroatijoj. Kokia atgaiva odai! O drėgną rudenį Lietuvoj viskas ritosi žemyn. Pridėkim pandemiją ir visokias izoliacijas, kur net normalios pagalbos negalėjom gauti. Verdiktas: rizikuojam karjerom, viskuo, bet gelbėjam sveiką protą, šeimą ir vaiką. Nes slaugyti ją ir bent vienam iš mūsų dirbti jau buvo neįmanoma. Vyras išėjo iš samdomo darbo, nes gyvybė buvo svarbiausia.
Susipakavom viską, ir per 72 valandas pasiekėm Ispaniją. Apsiverkiau. Jausmas įvažiavus-kaip sugrįžus namo! Vaikai gavo individualų mokymą, mes dirbom nuotoliu kiek galėjom, o Mantėja…Dieve, kaip ji paskui atsigavo. Ji pradėjo vaikščioti, laipioti, kasdien gaudėn lapkričio saulę (UV dar buvo apie 3) ir būdavom prie jūros. Greit supratom-liekam ilgam.
Bet kaip atrodė jos gydymas? Pirmiausia pradėkim nuo to, kad man, tokiai pedantiškai medicinos atstovei, nepakako gydytojų rekomendacijų, nes jos kėlė priešingą efektą. Kiekvienas vandens lašas ant odos-ir ji rėkia iš skausmo. 50 bandytų kremų ir emolientų-oda nuo užtepto taškelio iki pat kojų pirštų užtindavo. Tai koks dar “dažnai maudykit ir tepkit emolientais”? Laimei, kasdien ieškodama info, kas per reikalas čia vyksta, galiausiai atradau: TSA/TSW!
Tai buvo geriausia diena mano gyvenime, nes baisiausios žmonių nuotraukos, kurias pamačiau(pagooglinkit ir jūs), ir visi visi simptomai kartu sudėjus-VISI atitiko ir buvo apie dukrą…dabar galvoju, vieną kartą susidūrus, jau iškart gali tiksliai pasakyti, kur “čia jums sunkios būklės AD/egzema, reikia stiprinti hormoninius tepalus” ir topical steroid addiction. Tie besilupantys odos plotai, gabalais byranti galvos oda su plaukais, termoreguliacijos nelaikymas, šlapiavimo-lupimosi-lygios odos ciklai, raudonumas iki rankų ir kojų pirštų, “drambliuko” keliai ir alkūnės..visa ta info mane pasiekė labai laiku. Tad ėmėmės klausyti vaiko kūno ir savo intuicijos bei remtis tyrimais bei vieno japonų gydytojo schema. Iš esmės mes pradėjom NIEKUO nebetepti ir nebešlapinti odos visai.
Tas laikas ėjo sudėtingai, reikėjo vidinio tikėjimo, kad valymasis yra laikinas, kad kažkam trunka mėnesį, kažkam-keletą metų ir to galima tikėtis, nereik supanikuot ir pradėt tept. Kad nesikasytų (non stop, niežulys baisiau už gimdymą, nemeluoju) ir neverktų-glostydavom tuos vienintelius kelis sveikesnius nugaros plotelius dieną-naktį. Nagų nukirpt negalėjom,tą darydavom glostant per miegus, trukdavo apie 45 min…nes pajunta-prabunda-ir kasymosi iki kraujo epizodas. Plaukų šukuot ir net prisiliest negalėjom paprastai-beprotiškai jautri oda, skauda, ploni pūkeliai veliasi, klykia, dėl streso vėl kasosi. Jie slinko. Šukuodavau po sruogelę naktį-pirštais, kiek pajėgdavau, jokių šukų. Užtrukdavau apie 50 min kaskart…turėkim omeny, kad buvo dar 5 vaikai, ir tarp jų kūdikėlis 4 mėnesių. Nežinau, kaip mums pavyko, bet tas gyvenimas ten buvo geriausias etapas mūsų gyvenime. Buvo vidinis lengvumas ir, osteopatiškai tariant-mūsų visų kūnai ir protai turėjo tinkamiausią terpę gyti. Kiekvienas turėjom kur gyti!
Taigi supratus, kad odai ir kūnui teks išsivalyti ir kito kelio tiesiog nėra, jei nenorim vėl pablogint visko, priėmėm sprendimą. Likom 6 mėnesiams. Per tą laiką ir 2022m karas prasidėjo, o mes taip saugiai ten jautėmės! Paskui vienu metu atėjo trumpas pablogėjimas, ir mes sprendėm, ką daryti toliau: registruoti kitiems metams vaikus čia į tarptautines mokyklas (brangu!) ir likti, ar trumpam grįžt, nes baiginėjosi mūsų pasų galiojimas, tai kažkaip prasitęst reikėjo. Grįžom. Vyriausieji labai norėjo.
Gegužę, pirmą savaitę, tiesiog akyse Lietuvoje viskas blogėjo, o kur dar alerginis rinitas, kurio Ispanijoj tiesiog nebuvo nei vienam! Net man pačiai buvo taip sunku, tokia slogi energetika čia buvo, jaučiau kūnu ir verkiau..mano sveikata per savaitę tiesiog persivertė atgal 😞

Vėl sprendimas-kuo skubiau į Kroatiją. Ten pabuvom, oda vėl nuo tinkamo klimato ir saulės sugijo. Rugsėjis Lietuvoj-akyse oda blogėja vėl, nebegalėjom laukti ir leisti situacijai paūmėti, kai tiek daug darbo įdėjom. Tad spalį mes vėl Ispanijoj. Čia ji pirmą kartą įbrido į baseiną, vos 10 cm. Šokinėjau iš laimės-mano vaikas gali PALIESTI vandenį! Dar po savaitės- ji atsiklaupė į duobutę pliaže su vandeniu. Aleliuja! Neskauda, žaizdų nėra! Lietuvoje prieš Kalėdas ji pirmą kartą per kokius 1,5 metų galėjo išsimaudyti vonioje, be pavojaus gyvybei, be ašarų ir be skausmo. Verkėm visi, o ji judėjo vandenyje lyg žuvelė ir labai savimi didžiavosi. Išsivalius odai, netepant jokiais kremais, aliejais-ji atsistatė, atsigavo, visiškai sugijo.
Taip mūsų kelionės padažnėjo ir dabar kasmet važiuojam 1-3 kartus būtent į tą klimatą. Ji jau seniai nardo, plaukioja, šoka, lanko gimnastiką, piešia-man sunku patikėti, kad kažkada jai pirštą sulenkti buvo didžiausias skausmas.
O dėl maisto-taip, ji vis dar negali prisiliesti prie pieno produktų, riešutų, ankštinių, kiaušinių produktų, kivių (net nebandėm!) ir kitų produktų, bet gali valgyti ir kai kurią mėsą, daržovių, net saldainių ir sausainių tinkamų yra 🙂 Etiketes skaitom ir toliau, bet gyvenam ramiai, be panikos ir su atokvėpiu.

Tokia mūsų istorija. Netaikykit jos sau, nesilyginkit, nesiimkit panašių sprendimų nepasitarę su gydytojais. Tai tik asmeninė patirtis, kuri atvėrė daug gilesnių pajautimų (dar nesakiau, kad lygiagrečiai vyko ir mažiau matomas gydymas, tai per tėvų ir šeimos narių psichosomatiką, turėjom ir čia ties kuo padirbėti su savimi 🙂 )
Ta situacija atvedė mus prie sprendimo išsikraustyti į kitą namą, pagerėjo pats gyvenimas! Vyras pakeitė darbą, tapo laisvesnis, tad lengviau auginti vaikus:)

Todėl nemeluoju- esu be galo dėkinga gyvenimui už tą patirtį ir už erdvę-Ispaniją; už tą lauką, saulę, klimatą ir terpę gyti ir BŪTI.

O dalinuosi todėl, kad kone kasdien sulaukiu prašymų apie tai papasakoti. Ir galbūt ši istorija bus šiokia tokia atrama mamai, kuri glosto savo vaiką, kad nesikasytų, meldžiasi, kad tai greičiau baigtųsi, tepa kremais, kur vienas indelis-vienai dienai.. mamai, kuri galvoja, kad kažko nesužiūrėjo, per mažai darė, nemoka padėti vaikui… JŪS JAM ESATE VISAS PASAULIS. Kad ir ką darytumėte, jis jus myli. Jis supranta, kad sunku ne tik jam. Bet tai geriausia, ką galite šiuo metu padaryti. Būti. Rūpintis. Išlaukti. Ieškoti. Mylėti.

Apkabinu.

Ir, Mantėja- su gimtadieniu, saulele. Mes darėm viską, ką galėjom dėl tavęs ir nesigailiu nei akimirkos! Ačiū, kad esi!

Address

Raudondvario Plentas 230c
Kaunas

Telephone

+37067677827

Website

http://www.tampumama.lt/, http://www.buymeacoffee.com/mantaute

Alerts

Be the first to know and let us send you an email when Tampu Mama posts news and promotions. Your email address will not be used for any other purpose, and you can unsubscribe at any time.

Contact The Practice

Send a message to Tampu Mama:

Tampu Mama

05/03/2026

19/02/2026

14/02/2026

11/02/2026

11/02/2026

Address

Telephone

Website

Alerts

Contact The Practice

Shortcuts

Share

Category