13/01/2026
https://time.com/7345147/we-need-meditation-in-the-ai-era/?fbclid=IwZnRzaAPS00lleHRuA2FlbQIxMQBzcnRjBmFwcF9pZAo2NjI4NTY4Mzc5AAEegAdjfzSN0v9hfU2CedW4gszDM7eyWVkQVQjeJfJwgfJw2LFcdcYFVSHDb7Q_aem_Qf26eKcYlQNRfvfotnH6iQ
Vertimas į lietuvių kalbą:
Žvelgiant vaiko akimis, pasaulis pulsuoja gyvybe. Viskas jame alsuoja, viskas kalbasi tarpusavyje – akmenys, medžiai, dangus, žmogus. Tačiau augant šis gyvas pasaulio audinys pamažu ima atrodyti mechaniškas. Mokomės tvarkytis su įtampa, prisitaikyti, funkcionuoti, tačiau kartu prarandame gebėjimą matyti pasaulį kaip gyvą, nuolat kintantį vyksmą.
Vedų tradicija kalba apie praną – subtilią gyvybinę jėgą, persmelkiančią viską, kas egzistuoja. Per pranapratištos ritualą tikima, kad ši gyvybė gali būti pažadinta net ir negyvuose objektuose. Vedų astrologijoje planetos nėra tik dangaus kūnai – jos turi charakterį, kryptį ir santykį su žmogumi. Čia makrokosmosas ir mikrokosmosas nėra atskirti: tai vienas kvėpavimas. Šiaurės Himalajų ir Tibeto dvasinėse tradicijose žmonės kalba apie tiesioginį ryšį su dievybėmis. Vietinės pasaulio kultūros – Šiaurės Amerikos indėnų gentys, Balio gydytojai, maorių vyresnieji – nuo seno suvokė gamtą kaip gyvą, sąmoningą ir gebančią atsakyti.
Šiandien pasaulio švytuoklė nusviro į kitą kraštutinumą. Stovime didelės permainos slenkstyje. Mašinos perima užduotis, kurios dar visai neseniai atrodė neatsiejamos nuo žmogaus sąmonės. Dirbtinis intelektas veikia greičiau, plačiau ir pigiau nei bet kada anksčiau. Tai žada pažangą, tačiau kartu sukelia ir tylų vidinį nerimą. Ne tik ekonominės sistemos keičiasi – kinta ir mūsų santykis su savimi. Kyla abejonė: kas lieka žmogui?
Dar gerokai prieš algoritmus žmonija kalbėjo apie absoliutų protą – visatą persmelkiančią sąmonę, iš kurios kyla visa tvarka ir kūryba. Šis suvokimas įkvėpė filosofus, mistikus ir mokslininkus ieškoti ne tik išorinių dėsnių, bet ir vidinės tiesos.
Meditacija yra seniausia žmonijos technologija, skirta ne pasauliui valdyti, o save prisiminti. Ji nėra vien poilsis ar pabėgimas nuo kasdienybės – tai kelias į sąmonės gelmę, kurioje gimsta ne mintys, o pats pažinimas.
Aš tikiu, kad gyvename ne vienoje erdvėje. Pirmoji – išorinė, materiali erdvė: forma, struktūra, elementai. Tai pasaulis, kuriame šiandien su nepaprastu tikslumu veikia mašinos. Antroji – vidinė erdvė: minčių, jausmų, prisiminimų laukas. Užmerkę akis, mes beveik visada atsiduriame čia. Tačiau yra ir trečioji erdvė – tyli, beribė, be formos. Tai grynosios sąmonės erdvė, kurioje nėra minčių, tik buvimas. Tikroje tyloje ši erdvė tampa pasiekiama.
Jogos tradicija šias erdves vadina Bhoot Akash, Chit Akash ir Chid Akash. Pastaroji – sąmonės erdvė – laikoma pačiu intelekto šaltiniu. Ne informacijos, o žinojimo. Ne analizės, o išminties.
Kūryba gimsta būtent čia. Iš pradžių – tyloje. Vėliau ji įgauna minties ar jausmo pavidalą. Galiausiai tampa veiksmu, žodžiu, forma. Todėl tikrasis intelektas negali būti sukurtas vien iš duomenų. Jo ištakos – ramybėje.
Žmogaus protas dažnai klaidžioja tarp to, kas buvo, ir to, kas dar neįvyko. Bandydami jį suvaldyti pačiu protu, tik dar labiau pavargstame. Meditacijoje protas pats nurimsta. Tuomet dėmesys grįžta į dabartį, o sąmonė pradeda ne galvoti, bet klausytis.
Mokslas vis dažniau patvirtina tai, ką senosios tradicijos žinojo intuityviai: meditacija ir kvėpavimas gydo ne tik kūną, bet ir santykį su gyvenimu. Tikroji pažanga neapsiriboja skaičiais – ji matuojama vidine pusiausvyra, psichine sveikata ir gebėjimu gyventi taikoje.
Pasaulyje, kuriame mašinos mąsto greičiau už mus, giliausias žmogaus intelektas gali būti tas, kuris neturi kodo. Meditacija – tai vartai į šį intelektą. Ne dirbtinį. Ne išorinį. O tą, kuris visada buvo čia – tyliai laukdamas, kol prisiminsime.
Sri Sri Ravi Shankar
Decades of research have demonstrated the benefits of meditation.
