15/01/2026
POILSIS
Jeigu skaitai šias eilutes, ir nuo visko jau tau - tiesiog bloga - tau reikalingas POILSIS.
Taip, trumpai.
Bet jeigu norisi ilgesnės versijos - prašau.
Mano brolis man šiandien parašė. Kad galvoja keisti studija, apie plėtros planus galvoja ir pan. Tačiau - argi nesame mes visi tame pačiame minčių, streso, bėgimo, over-mąstymo “viruse” panašiai?
Na sakykim. Turiu aš studiją. Turiu du vaikus, šunį - ir na visa kitą. Kas ūkiui priklauso.
Tai kaip jūs manot - kiek mano galvoje minčių dabar? Milijonas, du, trys? Ar daug daugiau?
Jeigu aš atsakingas tėtis - tai ir vaikus pamaitint, ir nuvest į mokyklą, jei žiemą - ir sniegą nukast, ir šunį išvest pavedžiot ir t.t. Atrodo - na kada gi baigsis, ši atrodo non-stop “pragaro” grandinė? (Nes taip ir apbūdinamas pragaras kai kuriuose literatūrose - kaip nesibaigiantis rūpesčių, kančios, ir t.t. ratas). T.y. - non stop. Ir dar - kad tikras pragaras yra tas - kurį susikūrei pats sau.
Ir yra solution. Sprendimas. Tik jis nėra toks paprastas kaip mums atrodo. Na gerai, juokauju. - Jis iš tikrųjų paparstas. Koks? - juokingai paprastas - trys dienos detoksikacijos. Jokių darbų, jokių rūpesčių, jokio sreso - vien fizinis kūnas, gamta ir ryšys su savim. Žavėjimasis pasauliu. Jokių telefonų.
Pirma diena - wow. Atvyksti. Ramybė. Wow. Labai džiugu. Protas to pasiilgo.
Bet.. jau turbūt net tos pačios vakarą - kaip sakau, apsilanko - “absistencija”. Nes jei mes taip gerai ištreniravom protą nuolatos “dirbti”. t.y. - net savianalizės, labai aukštų “materijų” sprendimai, gylis, dvasingumas ir t.t. - visa tai net kad ir kaip gražu atrodytų išoriškai ir netgi savose siaurose sferose ir gali būti nuostabūs įrankiai ir slabai efektyvu - tačiau, jei būdamas juose, žmogus naudoja bent truputį smegenų ląstelių - tai jau aprkrauna mus. Ir kartais daug sunkiau nei mes galvojom.
Taigi - pirma diena džiaugsmas. Pirmos vakaras ir antra - absitencija.
Na bet mes turim gi kažkaip - savo protą, be ne iš prievartos, o kaip vaiką su rūpesčiu ir meile prilaikyti nuo to, kam mes jį taip uoliai ir išmokėm. Tam, kad išsivalytų. Na - pvz., telefoną išjungti visai, ar netrukdymo režimą įjungti ir palikti jį kažkur - komodos aukščiausiam kampe. Kur? Ten kur mūsų mintys jo nepasiektų.
Trečia diena - pagaliau mintys pradeda išsivalyti. Ir pamažėle pamažėle, adrenalinas, kortizolis (kas yra tiesiog tavo paties savęs įvaryto į kampą - streso hormonas) - išsivalo iš mūsų kūno. Keičiasi mintys, atsiranda tikros spalvos ir t.t. Keičiasi - iš tikrųjų visas net ir aplinkos, realybės - ir savęs - suvokimas. Ir va tada, tik tada, kai jau viso to bereikalingo krūvio, minčių nebelieka (na visuomet jo turbūt bent kažkiek bus, bet ne taip extremaliai iki 110 proc max), tik tada tu pagaliau pradedi - išties jausti ką tau sako tavo kūnas. Gal netgi atsiranda naujų pojūčių kūne, jausmuose.
Va čia yra tai - kas mūsų prigimtyse yra - visiškai natūralu. Džiaugtis, mąstyti (bet nepersikrauti), lakstyti - jausti laisvės džiugesį, kūrybą ir t.t. - visa tai mums! Visas šis pasaulis yra mūsų.
Tik tada pagliau, kai to pertekliaus nebelieka, vidinis triukšmas nutyla, mums visiškai natūraliai ir tikru gyliu ir džiaugsmu, visiškai lengvai - atsiriša intuicija. O tai ir yra - ryšys su viskuo! Ir gėlės ir kvapai - viskas mums kalba. Va tada ir išgirsti - Dievą, tavo sielos tikrąjį šauksmą, ekstrasensorines savybes. Susilygiuoji su tomis savybėmis, kurios tave veda, ves į šviesą. O per tave - ir kitus. Kam tik to reikės ir kas norės.
Ir viskas. Atrodo taip nesudėtinga.
Bet palaukite sakysite - o kur gi visos tos “dvasingos” praktikos? Kur gi meditacija ir t.t.? Taip - visa tai nuostabu. Tačiau, kuomet didžioji žmogaus sąmonės dalis - vis dar prikimšta visokiomis, kapitalizmo ir kitų bereikalingų sistemų (”žmonijos atradimais”) - šiukšlėmis. Tol ir nėra mūsų vidui, nei snapelio kur įkišti tos sielos esaties, kuri yra visiems įgimta - intuicijos, laimės ir t.t.
Tik visgi mūsų protas sako - wow, bet kaip gi įmanoma rasti laiko toms trims dienoms? O taip. “Sunku”. Bet juk ar pagalvojame - kiek milijonų, milijardų ir trilijonų sekundžių, mes kiekvieną dieną, mąstydami, permąstydami ir vėl vis sugrįždami į tą pirminį vargo ir streso ratą - kiek mes milijonų valandų TAME praleidžiame? Jei taip susidėjus, tai turbūt gautųsi turbūt kone pusė gyvenimo. Jeigu ne dar daugiau.
Tad kelios dienos per mėnesį - čia ne prabanga. Tai tiesiog BŪTINYBĖ. Nes mūsų smegenys, kūnai net nesukonstruoti tokiam didžiuliui informacijos kiekiui nešti. Visa tai slegia ne tik mintis - bet tuo pačiu (juk viskas suiję mumyse) - ir kūną, fizinė sveikata pašlyja ir t.t.
Na ir kam dar reikia final “leidimo” - ar dažnai mes skalbiame savo rūbus? Na turbūt - dažniau nei kartą per metus, taip? Tai jeigu taip, tai kodėl patį svarbiausia savo organą, kuriuo ir matome ir užduodžiame kvapus ir apskritai - tik per jį suprantame mus supantį pasaulį ir jo grožį - savo nuosavas smegenis, “skalbiame” tik kartą per “vasaros” atostogas, o kai kai kurie ir visai niekada?
O džiugesiu - kaip priešnuodis šiam mus “užpuolusiam” streso virusui - mes padedame sau, o per save - natūraliai, be jokių pastangų gydome ir kitus, kam tik to reikia.
Taip kad, - įdrįskime. Leiskime sau, ilsėtis. Kiek - kiek tik tuo metu galėsime. Ir viskas. Visa kita mums jau toliau pasakys mūsų kūnas. O kol esame apsikrovę - net nesuvokiame kiek tame yra džiaugsmo.
❤️
