Biodinaminė Osteopatija

Biodinaminė Osteopatija Žilvinas Kasteckas
Gydytojas Osteopatas
LSMU ir Latvijos universitetas Konsultacija: 1 val. - 100,- Eur. Anatomija ir fiziologija – kūno pasakojimas.

HOLISTINĖ PAGALBA

"Ieškoti sveikatos turėtų būti gydytojo tikslas, nes ligą surasti gali kiekvienas" - knygoje "Philosopy of osteopathy" 1899, rašė A.T. Still.

​Savo praktikoje remiuosi holistine sveikatos ir sveikimo pasaulėžiūra. Ši pasaulėžiūra pabrėžia organizmo biodinamišką savireguliaciją ir visų sudedamųjų dalių tarpusavio ryšius bei priklausomybę, nes viskas tarpusavyje sąveikauja ir atlieka tam tikrą vaidmenį platesniame ir gilesniame visumos suvokime. Holistinis požiūris padeda matyti žmogų kaip visumą, susieti jo fizinę, psichinę ir dvasinę būkles ir atsižvelgti į visus aspektus sprendžiant jo sveikatos problemas.

​Gilintis į kūno, proto ir dvasios funkcionavimo paslaptis pradėjau nuo beveik dešimtį metų trukusių medicinos studijų Kauno medicinos akademijoje, vėliau tęsiau studijuodamas psichologiją, įvairią holistinę ir netradicinę terapiją. Tyrinėjau kūną praktikuodamas Hatha ir Sivananda jogą, Zhong Yuan Qigong, Tai Chi, Reiki ir kitas praktikas. ​Ilgus metus kaupta patirtis ir trijų metų osteopatijos rezidentūra Latvijos universitete, stažuotės JAV, Vokietijos ir Latvijos osteopatijos mokyklose, realizavosi į gydytojo osteopato holistinės pagalbos ir mokymų praktiką, kurioje stengiuosi įsiklausyti, pajausti ir kiekvienam apsilankiusiam suteikti tai, kas padėtų susigrąžinti pusiausvyrą ir sveikatą, pasitikėjimą ir ramybę bei primintų apie pagalbą sau. ​​​

Žilvinas Kasteckas

Gydytojas - Medicinos gydytojo rezidentūra, Kauno medicinos akademija, dabar - Lietuvos sveikatos mokslų universitetas;
Osteopatas - Osteopatijos rezidentūra, Latvijos universitetas;
Stažuotės - JAV, Vokietijos, Latvijos Osteopatijos mokyklos. Konsultacijos metu: pokalbis, ištyrimas, pagalba, rekomendacijos bei gairės sveikatos palaikymui. KAIP VYKSTA KONSULTACIJA

Pirmiausia Istorija – Jūsų sveikatos kelionė. Pokalbio metu kartu panirsime į Jūsų sveikatos istoriją, siekdami suprasti, kaip formavosi dabartinė būklė. Aptarsime Jūsų įpročius, gyvenimo būdą, buvusias traumas, emocinį foną ir kitus veiksnius, galėjusius turėti įtakos Jūsų sveikatai. Kartu įvertinsime nusiskundimus, jų kaitą, dinamiką bei gilumines priežastis. Šis etapas leidžia sukurti išsamų ir individualų supratimą apie Jūsų kūną ir jo poreikius. Kiekvieno žmogaus organizmas – unikalus, todėl svarbu išsiaiškinti, kaip jis prisitaikė prie gyvenimo iššūkių ir kokie signalai rodo, kad pusiausvyra sutrikusi. Tai – ne tik kruopšti analizė, bet ir gilus, asmeniškas žvilgsnis į Jūsų kūno istoriją, leidžiantis geriau jį suprasti. Išnagrinėsime Jūsų kūno anatominius ir fiziologinius pokyčius, įvykusias kompensacijas ir dekompensacijas. Aptarsime, kaip kūnas prisitaikė prie patirtų iššūkių ir kokios struktūros šiuo metu yra labiausiai paveiktos. Paprastai ir suprantamai paaiškinsiu, kaip vykstantis patologinis procesas veikia bendrą organizmo funkcionavimą, kokia yra jo kilmė ir biodinamika. Suprasite, kaip skirtingos kūno dalys sąveikauja tarpusavyje ir kaip galite atkurti natūralią pusiausvyrą. Mūsų kūnas yra gyvas ir nuolat besikeičiantis, todėl net mažos disbalanso užuomazgos ilgainiui gali tapti didesnėmis problemomis. Kartu ieškosime subtilių ženklų, rodančių, kaip organizmas šiuo metu jaučiasi, ir ką galima padaryti, kad jis vėl jaustųsi laisvas, lengvas ir gyvybingas. Holistinė pagalba – aktyvus dalyvavimas sveikimo procese.

Šiame beveik 40 min. trukmės etape ne tik gausite vertingų įžvalgų, bet ir kartu praktiškai išbandysime įvairius metodus bei holistines technikas. Stebėsime, kaip kūnas reaguoja į Jūsų veiksmus ir neutralų buvimą, fiziologinių funkcijų valdymą ir dėmesio nukreipimą, kaip tuo metu keičiasi audinių tonusas, simptomai ir pojūčiai. Aptarsime, kokie savipagalbos metodai gali būti efektyviausi Jūsų atveju, ir kaip juos galima įtraukti į kasdienybę, siekiant ilgalaikės sveikatos ir gerovės. Kiekvienas prisilietimas, kiekviena technika – tai ne tik mechaninis veiksmas, bet ir gilus, jautrus dialogas ne tik su kūnu ir jo audiniais. Šio proceso metu padėsiu Jums patekti į gilią atsipalaidavimo ir neutralumo būseną, atrasite naujus būdus jausti savo kūną ir atkursite ryšį su juo bei geriau suprasite jo siunčiamus signalus. Rekomendacijos ir gairės – kelias į harmoniją. Vizito pabaigoje kartu sudarysime individualų planą, kuriame numatysime svarbiausius žingsnius sveikatai ir fiziologinei organizmo savireguliacijos funkcijai atkurti. Aptarsime gyvenimo būdo pokyčius, praktines priemones, rekomenduojamus pratimus bei savipagalbos metodus. Tai bus aiškios ir lengvai pritaikomos gairės, padėsiančios Jūsų organizmui palaipsniui grįžti į natūralią pusiausvyrą ir užtikrinsiančios ilgalaikę gerovę. Svarbu suprasti, kad sveikata – tai ne vienkartinis sprendimas, o nuolatinė kelionė. Todėl drauge ieškosime būdų, kaip į šią kelionę įtraukti natūralius, kasdienius ritualus, kurie ne tik padės palaikyti gerą savijautą, bet ir suteiks daugiau džiaugsmo bei lengvumo kasdienybėje. Net ir maži pokyčiai gali turėti didelę įtaką – svarbiausia atrasti tai, kas tinka būtent Jums.

09/08/2025

PRABUDIMAS

Kartais užtenka sustoti.
Įkvėpti taip, lyg pirmą kartą.
Iškvėpti taip, lyg paleistum viską...

Ir aplink viskas teka ir keičiasi
- kaip bangos, kaip debesys,
kaip pats kvėpavimas.

Ir tu jauti –
nereikia skubėti į prabudimą.
Jis ateina tyliai ir savaime,
kai leidiesi nešamas…

zilvinas@kasteckas.lt

03/08/2025

APIE KONTROLĘ

Kam skamba skambalas?!

Kartais mes tik norim žinoti, kur yra „mūsų karvės“. Ramybės vardan. Bet kiek kontrolės virsta triukšmu?!

Karvė ganosi laisvai, bet žmogus palieka ženklą — garsą. Kad žinotų, kur ji. Kad galėtų stebėti. Kad ramiai miegotų. Skambalas — tai kontrolė, pavirtusi garsu. Ir tas garsas įsiskverbia į tylą, kaip mūsų baimės, norai, nuogąstavimai — viskas, ką bandome sutramdyti. Bet jei kiekvienas mūsų noras kontroliuoti turėtų savo skambalą — jei viskas, ką bandome suvaldyti, pradėtų skambėti… ar dar girdėtume tylą?

Ir tada iš kažkur atsklinda sena anglų poeto Johno Donne frazė: „Never send to know for whom the bell tolls; it tolls for thee.“ („Niekada neklausk, kam skamba varpai — jie skamba tau.“)

Kai kontroliuojame kitą — ar begirdime save. Gal ne juos norime surasti, o savęs neprarasti? Bet šis skambesys — ne tik apie rūpestį. Jis ir apie triukšmą, kurį atsinešame į tylą. Jei visa, ką mėginame kontroliuoti, turėtų savo skambalą — ar ištvertume tą garsų chaosą? Ar dar girdėtume vėją, paukščius, medžius, savo kvėpavimą… tikrąjį save ir savo varpą?

Yra dalykų, kuriuos galime keisti. Yra dalykų, kuriuos turime išmokti priimti. Bet didžiausia išmintis — atpažinti, kur vieni baigiasi, o kiti prasideda…

zilvinas@kasteckas.lt

24/07/2025

KRENTANČIO VANDENS PASLAPTIS

Krentantis vanduo – tai gamtos šokis su žemės trauka. Vanduo nesipriešina. Jis pasiduoda, bet tame pasidavime – jėga.

Kaip krioklys krenta žemyn – visą savo galybę atiduodamas tekėjimui, taip ir mes galime paleisti kontrolę, bet neprarasti galios. Vanduo krenta, kad atsinaujintų. Krenta, kad tęstų savo kelią. Kad girdytų, maitintų, keistųsi ir keistų…

Mes – kaip vanduo. Tekam, krentam ir kylam. Kartais sustingstam, bet visada – prabundam. Kaip krioklys – galingi tuomet, kai esame lankstūs.

Leiskim sau kristi ir kilti. Leiskim sau tekėti...

zilvinas@kasteckas.lt

APIE TERAPIJĄ  Galbūt tai ne nauja technika. Ne dar vienas metodas. Galbūt – tai galimybė suprasti, kaip veikia gamta. I...
12/07/2025

APIE TERAPIJĄ

Galbūt tai ne nauja technika. Ne dar vienas metodas. Galbūt – tai galimybė suprasti, kaip veikia gamta. Ir netrukdyti jai veikti…

Kai kūnas tyliai gyja ir tvarkosi, o mes klausomės. Kai nespaudžiam, bet savo dėmesiu lydim ir liudijam. Kai nevaldome, bet atsitraukiame, kad tai vyktų...

Šiandien, kai tiek daug siūloma „pataisyti“, verta prisiminti: sveikata ne visada gimsta iš veiksmo. Dažniausiai – iš pagarbaus stebėjimo ir tylos. Iš tylos, kuri liudija…

zilvinas@kasteckas.lt

RITMAS IR TYLA Ritmas – tai kalba, kuria kalba pasaulis dar prieš mums pradedant jį suprasti. Rytas brėkšta po nakties, ...
11/07/2025

RITMAS IR TYLA

Ritmas – tai kalba, kuria kalba pasaulis dar prieš mums pradedant jį suprasti. Rytas brėkšta po nakties, tarsi įkvėpimas iš tylos. Saulė kyla ir leidžiasi. Kažkas žydi ir bręsta. Mėnulis nušvinta pilnatimi ir vėl išnyksta iki siauro pjautuvo. Vandenynas banguoja, patvinsta ir nuslūgsta. Medžiai pasipuošia žiedais ir meta lapus. O žemė tyliai s**a ratus aplink savo Saulę.

Širdis plaka, kraujas teka, o kvėpavimas – tarsi bangavimas: vienas ciklas po kito, vis kitoks ir vis tas pats. Pažįstamas. Raminantis. Akių mirksnis, gilus atodūsis, mintis ar svaja, rūpestis ar džiaugsmas – viskas keičia kažką mūsų viduje. Keičia ir ritmą…

Net mūsų tylėjimas turi savo ritmą – lyg būtų kažkas daugiau nei tyla. Visa, kas gyva, juda tam tikru ritmu – net tai, kas atrodo nejudru. Kažkas mumyse žino, kada ateina laikas sustoti, o kada – eiti. Kada kalbėti, o kada pabūti tyloje. Tačiau dažnai šį žinojimą užgožia triukšmas.

Ritmas – ne apie valdymą. Tai – apie klausymąsi. Jis gyvena giliau nei mūsų planai, tvarkaraščiai ar norai. Jis – kaip upė, kurios negali paskubinti, bet į kurią visada gali įbristi ir pajusti tėkmę.

Kai pasiduodi šiam ritmui – kažkas viduje ima busti ir plėstis, tekėti ir gyti. Atsiranda kvėpavimas, kuris nekontroliuojamas, bet tikras. Atsiranda žingsnis, kuris išplaukia iš vidaus. Atsiranda ramybė, kuri nėra pasyvumas, o gyva būsena, pripildyta tylos ir pasitikėjimo.

Mes esame gyvi savo ritme. Ne tik materija, bet ir banga – su potvyniu ir atoslūgiu, su audra ir su tyla. Gyventi šiame ritme – tai reiškia atsiminti. Atsiminti, kad esame gamtos, Visatos ir gyvybės dalis. Atsiminti, kad mūsų kūnas – tai instrumentas, kuris nuolat ieško pusiausvyros ir derinasi prie šios visa apimančios muzikos.

Ir kai nutilstame – ji pradeda skambėti. Jos nereikia kurti. Ji jau yra. Tereikia ją išgirsti.

zilvinas@kasteckas.lt

VEGETACINĖ NERVŲ SISTEMA: TILTAS Į MŪSŲ PRIGIMTĮ Prisiminkime biologiją – kad tai taip pat mokslas ir gyvas. Medicina se...
14/06/2025

VEGETACINĖ NERVŲ SISTEMA: TILTAS Į MŪSŲ PRIGIMTĮ

Prisiminkime biologiją – kad tai taip pat mokslas ir gyvas. Medicina seniai išmokė skirstyti. Į dalis, funkcijas, sistemas. Taip atsirado ir skirtis tarp animalinių ir vegetacinių funkcijų, kurios būdingos ir augalams. Pirmosios – judesys, kalba, mąstymas. Tai, kas mus daro žmonėmis tarp žmonių. Antrosios – kvėpavimas, virškinimas, širdies plakimas, skysčių apytaka... Tai, kas mus daro gyvais – kai judame, kalbame, mąstome, ir net tada, kai ilsimės, miegame, tiesiog esame ar abejojame.

Vegetacinė nervų sistema veikia tyliai. Ji nesiekia ir neskuba. Ji gyvena mumyse lyg upė ar medis – tekėdama ir augdama. Ji nėra pavaldi mūsų valiai, bet atspindi mūsų būseną – giliai ir jautriai.

Šiuolaikinis žmogus dažnai gyvena protu – per valią, kontrolę. Bet vis dažniau juntame ilgesį... ne sugrįžti, o susijungti. Su savo giluminiu sluoksniu. Su tuo, kas gyva mumyse ne kaip užduotis, o kaip buvimo pulsas ir ritmas.

Norisi apkabinti ar atsiremti į medį – ne dėl romantikos, o dėl vidinės atminties. Norisi išsitiesti ant žemės, susilieti su vėju, pasinerti į upę ar jūrą – ne dėl to, kad reikia, o dėl ryšio su tuo, kas neklausia „kodėl“, o tiesiog yra. Yra mūsų fiziologijoje kaip gamtos dalis. Dalis - kviečianti į pusiausvyrą ir harmoniją.

Kažkas tai vadina gyvybine energija, kažkas – gamta, kažkas – dievu mumyse. Bet gal esmė ne pavadinime. O tame, kad prisimintume – mes nesame tik veikiančios būtybės. Mes esame... O vegetacinė nervų sistema – tai lyg nebylus priminimas, kad gyvybė teka per mus net tada, kai nustojame stengtis.

Leisk sau prisiliesti prie šio tylos ritmo. Jis ne iš išorės. Jis iš vidaus. Jis gyvas ir gydo...

zilvinas@kasteckas.lt

KAI VALIA NUTYLA, PRABYLA GYVYBĖ Yra vieta žmoguje, kur susitinka du pasauliai – valingas ir nevalingas. Tai ne teorija,...
29/05/2025

KAI VALIA NUTYLA, PRABYLA GYVYBĖ

Yra vieta žmoguje, kur susitinka du pasauliai – valingas ir nevalingas. Tai ne teorija, o gyvas jausmas. Ne technika, o būsenos pajauta. Ten – kvėpavimas. Ten – diafragma. Ten – mes.

Šiuolaikinis žmogus gyvena veiksme. Jo kūnas susitraukęs, pasiruošęs, įsitempęs. Skersaruožiai raumenys – beveik pusė kūno masės – klauso valios. Jie daro, laiko, spaudžia. Jie įgalina, bet kartu – slopina. Slopina tylų, švelnų autonominės nervų sistemos balsą, kuris palaiko viską, kas gyva: kvėpavimą, virškinimą, širdį, vidaus organų ritmą…

Kai valia tampa pastovia būsena – kai mes „nuolat veikiame“ – kūnas ima kalbėti. Per įtampą. Per paviršutinišką kvėpavimą. Per diafragmos sustingimą. Per neaiškų nerimą ar vidinį triukšmą. Per subtilų disbalansą tarp išorinio ir vidinio.

Tačiau tai nėra sutrikimas. Tai – ženklas. Kvietimas.

Mano užduotis – ne gydyti, o padėti išgirsti.

Ne koreguoti, o sudaryti sąlygas kūnui prisiminti savo išmintį ir save.

Ne duoti techniką, o vesti į tylą, kurioje atgimsta natūralus kvėpavimo ritmas.

Kai žmogus pradeda stebėti kvėpavimą be įsikišimo – jis atranda duris. Duris į nevalingą, savaiminį procesą, kuris keičia viską.

Kūnas ima rinktis pats. Pats ilgina ir gilina iškvėpimą. Pats atpalaiduoja diafragmą per dūsavimą, žiovulį, ražymąsi ar netikėtą pauzę bei tylą. Kaip medis, kuris svyruoja su vėju – taip kvėpavimas ieško savo balanso kiekviename cikle, kiekviename įkvėpime ir iškvėpime, kiekvienoje pauzėje.

Tai ne metodika, kurią galima perduoti žodžiais ar judesiu. Tai ne žinių sistema, o gyvas jautrumas, gimstantis tik stebint ir jaučiant. Tai ne nauja sveikatos formulė – bet galbūt naujas požiūris į tai, kas apskritai yra sveikata.

Aš šią žinią tyrinėju. Ją išgyvenu. Ja dalinuosi.

Tiems, kurie ateina – padedu patirti. Tiems, kurie ieško – atveriu kryptį. Tiems, kurie jaučia kvietimą – liudiju: tai veikia. Tik tyliai, švelniai ir tikrai.

zilvinas@kasteckas.lt

VEIKIMO PARADOKSAI. AR GALI KŪNAS NUSTOTI VEIKTI, O SĄMONĖ PABUSTI? Informacinėje ir socialinėje erdvėje viskas alsuoja ...
15/05/2025

VEIKIMO PARADOKSAI. AR GALI KŪNAS NUSTOTI VEIKTI, O SĄMONĖ PABUSTI?

Informacinėje ir socialinėje erdvėje viskas alsuoja veikimu. „Daryk!“, „Pasiruošk!“, „Kovok!“, „Imkis!“ – tai komandos, kartojamos beveik kaip maldos. Jei to nepadarysi – pavėluosi, atsiliksi, susirgsi, numirsi, išnyksi. Veikimas tapo ne tik vertybe, bet ir baime – jei neveiki, galbūt tu jau ir neegzistuoji?

Ši įtampa persmelkia net tas sritis, kurios turėtų veikti priešingu ritmu. Net medicinoje – tiek tradicinėje, tiek holistinėje – vis dažniau akcentuojamas veiksmas: pratimai, korekcijos, metodai, protokolai, praktikos. Mokomės, ką daryti su savo stresu, kūnu, emocijomis, laikysena. Bet labai retai klausiame – o kada nedaryti? Kada sustoti, o ne tęsti? Kada įeiti į tylą, o ne dar vieną metodiką?

Ironiška, bet veikimas dažnai tampa būdu išvengti gilesnio susitikimo su savimi. Kažką padarę, mes lyg įtikiname save, kad pasistūmėjome pirmyn ar išsprendėme, tarsi tai nuramintų vidinį nerimą. Taip sukuriamas iliuzinis kontrolės jausmas: jei veikiu – vadinasi, valdau. Tačiau ar tikrai judame, ar tik s**amės uždarame rate, kaip dantračiai, kurie veda vis tuo pačiu ratu?

Taip lengvai pamirštame, kad sveikata – kaip ir pati gyvybė – egzistuoja tam tikrame ritme. Ji pulsuoja, banguoja, atsitraukia ir grįžta. Bet dantračiai s**asi tik viena kryptimi, ir jei jų nesustabdom, patys tampame jų dalimi.

Mūsų laikmetis įsimylėjo aktyvumą, veikimą ir judesį. Bet meilė be atsako greitai pavirsta išsekimu. Kultūroje, kurioje net poilsis dažnai turi tikslą būti produktyvesniu vėliau, veikimas tampa nebe natūraliu gyvenimo dalyku, o uždaru ciklu. Tačiau gyvenimas niekada nebuvo vien tik veiksmas. Jis visada gyvas savo ritme. Ar nepamiršome, kad būtis nėra vien tik veikimas, darbas, planai ir rezultatai?

Visa gamta gyvena tam tikru ritmu. Medis nežydi visą laiką. Bangos sukyla ir nurimsta. Mūsų širdis pulsuoja – ji susitraukia ir atsipalaiduoja. Kiekvienas kvėpavimo ciklas nėra paradoksas: tik iškvėpęs gali įkvėpti. Ir kuo giliau iškvepi, tuo giliau gali įkvėpti. Tik po atsipalaidavimo vėl gali įsitempti. Būtis ne tik juda – ji ir ilsisi.

Paradoksalu tai, kad veikdami bandome sustabdyti chaosą ar įtampą, bet būtent veiksmais juos ir kuriame. Veikimas be įsisąmoninimo tampa aklas ir kurčias. Tai tarsi kelionė nežinant, ko ir kur eini. Kartais reikia sustoti ne tik tam, kad pailsėtum, bet ir kad suprastum, kodėl ir kur keliauji.

Psichologijoje žinoma: sąmonė negali veikti visais aspektais vienu metu. Yra momentai, kai aktyvios pažinimo sritys užleidžia vietą kitoms – intuityviai, asociatyviai, kūrybinei sąmonei. Ši veikla dažnai kyla ne iš darymo, o iš buvimo. Iš tylos. Iš vidinio klausymosi.

Neurofiziologijoje žinomas vadinamasis Default Mode Network – smegenų tinklas, kuris aktyvuojasi tada, kai nustojame sąmoningai ką nors veikti. Būtent tuo metu vyksta gilesnės įžvalgos, refleksija, kūrybiniai procesai. Tai smegenų „buvimo režimas“, kuris ypač svarbus mūsų tapatumo, atminties ir emocinio balanso suvokimui. Paradoksalu, bet iš tiesų mes geriausiai suprantame, kai neieškome supratimo per pastangas.

Filosofas Alan Watts sakė, kad gyvenimas nėra problema, kurią reikia spręsti – tai reiškinys, kurį reikia išgyventi. Tačiau mūsų kultūra dažnai nori spręsti net gyvenimą.

Tai ne raginimas nieko neveikti. Tai kvietimas prisiminti, kad gyvenimas paklūsta ritmui. Kad veikimas be buvimo – tai kaip įkvėpimas be iškvėpimo. Veikimas be tylos prilygsta muzikai be pauzių – triukšmui, bet tai jau ne muzika. Gal gimstame ne tiek veikti, o būti. Tik vėliau esame išmokomi, kad turime „kažką veikti ir kažkuo tapti“. Tačiau gal iš tikrųjų svarbiausia – prisiminti, kad jau esame.

Ne visada reikia dar vieno veiksmo. Kartais reikia nedaryti. Ne kaip pasyvumo formos, bet kaip tylaus žinojimo, kad tu ne dantratis. Tu – sąmonė. Ji pulsuoja, kai leidžiame jai.

Apsilankymo metu, kai kūnas panyra į gilų neutralumą, o protas nurimsta, galite patirti būseną, kurioje buvimas tampa ne teorija, o išgyvenimu. Čia atsiranda vietos tylai, kuri gydo. Ir sąmonei, kuri nekontroliuoja – tik liudija.

zilvinas@kasteckas.lt

ESTETIKA OSTEOPATIJOJE: KAI KŪNAS PRAŽYSTA IŠ VIDAUS Sveikata ir grožis. Grožis ir sveikata. Osteopatijoje tai du vienas...
14/05/2025

ESTETIKA OSTEOPATIJOJE: KAI KŪNAS PRAŽYSTA IŠ VIDAUS

Sveikata ir grožis. Grožis ir sveikata. Osteopatijoje tai du vienas kitą papildantys ir susiliejantys pradai.

Grožis – lyg ir subjektyvi sąvoka. Bet kai žmogus spinduliuoja sveikatą – jį pastebime. Jis mums gražus. Kažkuo artimas.

Išorinis grožis – tarsi šviesa iš vidaus. Kai kūnas atranda pusiausvyrą, kai nurimsta įtampos ir vėl imi kvėpuoti giliau – atsiveria ne tik sveikata. Atsiveria ir veidas. Tarsi žiedas, kuris ilgai laukė lietaus.

Per daugelį metų praktikos vis dažniau matau, kaip švelnios, tačiau gilios osteopatinės technikos, ypač kranialinė ir biodinaminė osteopatija, daro tiesioginį poveikį veido estetikai. Kai atkuriama kaukolės – tiek veidinės, tiek smegeninės dalies – pusiausvyra, kai pagerėja kraujotaka, limfotaka, kai atsipalaiduoja giluminiai raumenys, fascijos ir smegenų dangalai, kai audiniai vėl ima kvėpuoti – atsiveria ir veidas. Tarsi pražysta. Kartais tai nutinka vos per vieną susitikimą. Kartais – palaipsniui. Bet poveikis dažnai būna netikėtai gilus.

Besigilindamas į estetiką osteopatijoje, atradau ir biodinaminių technikų tylų, bet stiprų poveikį audinių regeneracijai ir jų atsinaujinimo ritmui.

Vertindamas žmogų kaip visumą, pirmiausia žiūriu į jo laikyseną, odą, raumenų tonusą, veido įtampas – į tai, ką kūnas sako dar prieš tariant žodį. Veidas ir laikysena – pirmosios struktūros, atskleidžiančios, ką patiriame viduje. Stresą, nerimą, užslėptas emocijas dažnai pirmiausia išduoda veidas. Nazolabialinės raukšlės, įtemptas apatinio žandikaulio sąnarys, spazmuoti kramtomieji raumenys, pavargęs žvilgsnis, netaisyklinga veido simetrija – visa tai nėra tik estetiniai pokyčiai. Tai ženklai. Kūno kalba, bylojanti apie disfunkciją, kurios dar nejaučiame kaip skausmo.

Tokioje ankstyvoje fazėje osteopatinis prisilietimas padeda ne tik atkurti estetinį vaizdą, bet ir subtiliai pasiekti gilesnes priežastis – tai, kas kūne jau pradėję slysti iš pusiausvyros.

Estetika osteopatijoje – tai tarsi prevencija. Išorinis vidinio pasaulio ir būsenos atspindys. Subtili pagalba kūnui, dar prieš jam pradedant šauktis pagalbos skausmu. Tai ne apie išorinį pataisymą. Tai apie prisilietimą prie esmės – to, kas slypi po paviršiumi.

Kartais reikia tiek nedaug, kad kūnas prisimintų save. Kad žvilgsnis vėl imtų spindėti. Kad veidas vėl švytėtų šypsena, unikaliu grožiu ir ramybe. Kad leistum sau…

Leistum sau pražysti...

zilvinas@kasteckas.lt

KAI PASAULIS KALBA TYLIAU, NEI MES GIRDIME Mes gyvename pasaulyje, kurį pažįstame per penkias jusles. Arba taip mums atr...
06/05/2025

KAI PASAULIS KALBA TYLIAU, NEI MES GIRDIME

Mes gyvename pasaulyje, kurį pažįstame per penkias jusles. Arba taip mums atrodo. Regėjimas, klausa, uoslė, skonis, lytėjimas – mūsų tiltas į realybę. Tačiau ar tikrai? Ar šie pojūčiai išsemia viską, ką galime patirti? O gal jie tėra siauras plyšys į pasaulį, kurio didžioji dalis – už mūsų įprasto suvokimo ribų?

Bitė skrenda virš pievos. Mūsų akiai – tai spalvų žaismas, žiedų margumas. Tačiau bitei – tai švytintys ultravioletiniai kelrodžiai, nematomi mums, bet aiškūs kaip kelio ženklai. Jos regėjimo spektras prasideda nuo 300 nanometrų – tai leidžia matyti ultravioletą. Delfinas, nardydamas tamsiame vandenyje, „matydamas“ garsu, siunčia ultragarsinius impulsus ir analizuoja jų atspindžius. Jo echolokacija leidžia nustatyti objektų dydį, formą ir net judėjimo kryptį bei greitį.

Mes – ribojimų meistrai. Protas, kaip gerai išmokytas bibliotekininkas, rūšiuoja, filtruoja, atmeta. Tai – tikra. Tai – ne. Tuo galima tikėti. Šituo – ne. Tuo tarpu bitė regi tai, ko mes nematome, delfinas girdi tai, ko mes negirdime, o mūsų pačių kūne vyksta milijonai procesų, apie kuriuos net nenumanome. Mūsų jutimai – tik dalelė visos pojūčių jūros. Yra gyvūnų, kurie mato infraraudonajame spektre (gyvatės), jaučia magnetinius laukus (paukščiai), ar net aptinka elektrinius laukus (ryklių šeimos atstovai). Jų pasaulio žemėlapis – kitoks nei mūsiškis. Ir tai, ką laikome „tikrove“, dažnai tėra mūsų jutiminio aparato apribotas modelis.

Mūsų protas – ne visagalis valdovas, o veikiau filtras, leidžiantis suvokti tik dalį realybės. Jis apdoroja, interpretuoja ir dažnai supaprastina informaciją, kad galėtume ją „suvaldyti“. Tačiau tai reiškia, kad daug kas lieka už šio filtro ribų.

Psichofizikos tyrimai rodo, kad mūsų pojūčiai turi slenksčius – minimalius ir maksimalius dirgiklių lygius, kuriuos galime suvokti. Visa, kas yra žemiau ar aukščiau, tiesiog išnyksta iš mūsų patyrimo. Ir vis dėlto kartais... kažkas prasiskverbia pro tą ribą. Įgudę degustatoriai ar parfumeriai gali atskirti ir įvardyti subtiliausius skonio ar kvapo niuansus, kurių dauguma nė nepastebėtų. Kai kurie žmonės, ugdydami dėmesingumą ar pasitelkdami meditatyvias praktikas, atsiveria ir vadinamosioms ekstrasensorinėms patirtims – reiškiniams, dar ne iki galo paaiškintiems moksliškai, bet pasikartojantiems skirtingose kultūrose ir tradicijose.

Kai protas nurimsta, atsiveria nauji suvokimo horizontai.
Dmitrijus Mendelejevas, ilgai ieškojęs būdo, kaip susisteminti cheminius elementus, sapne išvydo periodinę lentelę. Tai nebuvo galutinis sprendimas, bet vizija padėjo išgryninti mintį. Albertas Einšteinas, kurdamas reliatyvumo teoriją, pasikliovė ne tik matematika, bet ir intuicija bei vaizduote. Jis sakė: „Vaizduotė yra svarbesnė už žinias.“ Matematikas Karlas Friedrichas Hausas vaikystėje pamokos metu akimirksniu suskaičiavo skaičių nuo 1 iki 100 sumą – intuityviai suvokęs struktūrą, kurios kiti nematė. Jis tiesiog „pamatė“ dėsningumą: pirmas ir paskutinis skaičius sudaro 101. Penkiasdešimt tokių porų – 5050.

Tokios akimirkos rodo, kad sąmonė kartais iškyla virš racionalaus proto ribų ir įžvelgia daugiau nei įprasta. Iškyla paslėpti, o kartais ir akivaizdūs, tik iš platesnio konteksto matomi ryšiai. Žmogaus pojūčiai ir protas – tai įrankiai, padedantys orientuotis. Tačiau tie patys įrankiai gali ir riboti. Tik pripažinę jų ribas ir atvėrę save nežinomybei, galime iš tikrųjų pradėti pažinti.

Savo praktikoje dažnai susiduriu su reiškiniais, kurių neįmanoma paaiškinti vien logiškai. Švelnus prisilietimas atskleidžia ne tik audinių įtampą, bet ir emocinį įrašą, slypintį už jos. Kūnas tarsi „kalba“ – bet ne žodžiais. Tai kalba, kurią galima išgirsti tik tada, kai išmoksti klausytis tylos.

Tai ne mistika – tai jautrumo disciplina. Įgūdis būti čia ir dabar – tyliai, jautriai, be išankstinio vertinimo. Tai gebėjimas girdėti ne tik kūną, bet ir tai, kas slypi už jo – emocinį foną, energinį judėjimą, užslėptą įtampą ar vidinį kvietimą keistis.

Galbūt tik tada, kai pasiryžtame išeiti iš pažįstamo, įžengiame į tikrąjį pažinimą – tylų, platų pasaulį, esantį anapus mūsų suvokimo slenksčio.

zilvinas@kasteckas.lt

TAI, KAS VISADA BUVO Pasitikėjimas – tai ne tai, ką turime įgyti. Tai yra tai, kas jau yra – kartu tikra ir tylu, kartu ...
01/05/2025

TAI, KAS VISADA BUVO

Pasitikėjimas – tai ne tai, ką turime įgyti. Tai yra tai, kas jau yra – kartu tikra ir tylu, kartu ramu ir gyva.

Upė neabejoja – ji tiesiog teka. O gėlė – tiesiog pražysta tada, kai ateina metas. Abejonės – tai ne trūkumas, o tik laikina proto būsena ir nuklydimas. O vėl prisiminti ir pajausti – reiškia sustoti ir išgirsti tai, kas visada buvo. Buvo, yra ir bus – giliai, giliai mūsų viduje.

Mes dažnai manome, kad pasitikėjimą reikia susikurti, tarsi statyti tiltą per nežinomybę. Tačiau jis jau yra – kaip žemė po kojomis ar kvėpavimas, kuris vyksta be jokių mūsų pastangų. Kaip plaka širdis ir gyja kūnas. Gyvybė teka mumyse net ir tada, kai mes tuo abejojame.

Tikras pasitikėjimas nepriklauso nuo to, ką padarėme ar pasiekėme. Jis nepriklauso ir nuo to, kaip mus mato kiti, ar net – kaip matome save patys. Jis – užpildantis, kaip oras. Kaip šviesa. Kaip esatis.

Pasitikėti – tai leisti sau būti. Be įtampos. Be kovos. Be bandymo tapti tuo, kuo jau esi.

Tyliai. Paprastai. Ištikimai sau.

Iš čia gimsta ramybė. Iš čia, prisiminusi save, sugrįžta vidinė pilnatvė.

zilvinas@kasteckas.lt

KAIP PAGERINTI LIMFOS APYTAKĄ IR ORGANIZMO ŠVARĄ Limfinė sistema – viena iš dviejų pagrindinių žmogaus organizmo skysčių...
27/04/2025

KAIP PAGERINTI LIMFOS APYTAKĄ IR ORGANIZMO ŠVARĄ

Limfinė sistema – viena iš dviejų pagrindinių žmogaus organizmo skysčių apytakos sistemų. Ji tyliai ir kantriai saugo mus nuo žalingų aplinkos veiksnių, stiprina imunitetą, padeda palaikyti vidinę švarą ir darną.

Limfoje iš audinių kaupiasi atliekos, nereikalingi medžiagų apykaitos produktai, kurie vėliau filtruojami, neutralizuojami ir pašalinami iš organizmo. Išvalytas limfos skystis vėl grįžta į kraujotaką, todėl pagrindinė limfotakos užduotis – ne tik pernešti imunines ląsteles, bet ir aktyviai prisidėti prie organizmo išvalymo bei apsaugos.

Sklandi limfos cirkuliacija – tai tarsi gyvybės upė, palaikanti sveikatos gyvybingumą. Daugelis simptomų, iš pirmo žvilgsnio atrodantys nesusiję, kaip kūno ar galvos skausmai, pilvo pūtimas, odos problemos ar šąlančios galūnės, dažnai rodo, kad limfinei sistemai trūksta sklandaus darbo ir jai reikia pagalbos.

Svarbu žinoti ir gerai suprasti organizme vykstančius fiziologinius procesus ir biodinamiką, susijusią su limfos apytaka. Vertindami organizmą kaip visumą, galime pastebėti problemines vietas, kurios stabdo limfos tekėjimą.

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad, pavyzdžiui, įtampa pečių juostoje ar bendras raumenų hipertonusas nėra reikšmingi, tačiau iš tiesų – jie turi didelę įtaką. Kaklo ir pečių juostos raumenų įtampa tiesiogiai trikdo limfos apytaką, ypač jungo venos srityje, kur limfa susilieja su veniniu krauju. Šiame taške bet kokia įtampa lėtina ir mažina limfos tėkmę. Lėtinio streso sąlygotas raumenų hipertonusas taip pat kenkia – neatsipalaidavę raumenys negali tinkamai dalyvauti limfos apytakoje, nes jų judesių amplitudė per maža, kad paskatintų sklandų skysčių tekėjimą. Įsitempęs raumuo nepajėgia generuoti reikiamos limfos srovės. Tad sąmoningas dėmesys įtampos mažinimui tampa viena iš esminių limfotakos atkūrimo priemonių.

Ypatingai svarbios limfos cirkuliacijos struktūros yra pilve: tai retroperitoninis limfos rezervuaras ir Chyli cisterna, kurios darbą tiesiogiai veikia diafragma ir kvėpavimo funkcija. Todėl fiziologiškas ir tinkamas kvėpavimas yra vienas iš kertinių limfotakos variklių. Diafragminis (pilvinis) kvėpavimas ypač stipriai skatina limfos apytaką ir apykaitą.

Nors dėl fiziologinių ypatumų moterų kvėpavimas dažniau būna krūtininis (prisitaikymas būsimiems nėštumams), vis tiek galima sąmoningai padidinti diafragminį kvėpavimo elementą. Juk vaikystėje, nepriklausomai nuo lyties, kūdikių ir vaikų kvėpavimas natūraliai yra labiau diafragminis. Net riebalų kaupimosi lokalizacijos skirtumai tarp vyrų ir moterų daro įtaką limfos tekėjimui, bet žinant šiuos niuansus galima padėti procesui vykti sklandžiau.

Norint palaikyti gerą limfotaką, labai svarbu sumažinti streso lygį, palaikyti taisyklingą laikyseną, sąmoningai kvėpuoti, judėti. Fizinis aktyvumas ir tinkamas atsipalaidavimas ne tik suaktyvina limfos cirkuliaciją, bet ir pagerina audinių aprūpinimą deguonimi, stimuliuoja kraujotaką, stiprina raumenis, kurie veikia kaip natūralus siurblys limfai.

Prakaitavimas – per judesį, sportą ar pirties procedūras – padeda organizmui natūraliai pašalinti toksinus per odą, taip palengvindamas limfinei sistemai tenkantį darbą. Tinkamas vandens kiekis kasdienėje mityboje, lengva, nevaržanti apranga, atsakinga mityba ir vaistažolių arbatos – visi šie paprasti dalykai stiprina limfos upę mūsų viduje.

Kartais limfinei sistemai prireikia išorinės pagalbos. Kvalifikuotas masažas, limfodrenažas, o ypač osteopatinis limfodrenažas – gali būti labai veiksmingi įrankiai, ne tik tiesiogiai stimuliuojantys limfotaką, bet ir subalansuojantys visas susijusias organizmo sistemas.

Osteopatinės technikos subtiliai veikia pagrindines limfos įtekėjimo į veninę sistemą vietas, didžiuosius limfos latakus ir sritis, diafragmos ir krūtinės ląstos judrumą, simpatinę ir parasimpatinę nervų sistemas bei kitas svarbias organizmo limfotakoje dalyvaujančias struktūras.

Svarbu prisiminti: jeigu limfos cirkuliacija sutrikusi dėl gilesnių organizmo problemų, tokių kaip širdies, inkstų ar kitų organų pažeidimai, reikalingas atidesnis požiūris ir galbūt kitokios pagalbos formos.

Mūsų kūnas – tai jautri, gyva ekosistema, kurioje viskas susiję. Limfinė sistema – tarsi tyli upė, tekanti mūsų viduje. Atidumas sau, švelnus dėmesys savo kvėpavimui, judesiui, sąmoningas poilsis ir pagarba kūno poreikiams – visa tai padeda limfai tekėti laisvai, kaip numatė gamta: ramiai, švariai ir gyvybingai.

zilvinas@kasteckas.lt

Address

Karaliaus Mindaugo Prospektas 64
Kaunas
LT-44351

Alerts

Be the first to know and let us send you an email when Biodinaminė Osteopatija posts news and promotions. Your email address will not be used for any other purpose, and you can unsubscribe at any time.

Share

Share on Facebook Share on Twitter Share on LinkedIn
Share on Pinterest Share on Reddit Share via Email
Share on WhatsApp Share on Instagram Share on Telegram

Osteopato Praktika

ŽILVINAS KASTECKAS

Osteopatas - Osteopatijos rezidentūra, Latvijos universitetas; Gydytojas - Medicinos gydytojo rezidentūra, Lietuvos sveikatos mokslų universitetas; Stažuotės - JAV, Vokietijos, Latvijos Osteopatijos mokyklos.

OSTEOPATIJA Pagrindinis osteopatijos principas - žmogus, jo kūnas, protas ir dvasia yra darni sistema, kur struktūra ir funkcija veikia pusiausvyroje bei paklūsta savireguliacijos dėsniams. Visos organizmo sistemos susijusios tarpusavyje. Kurios nors struktūros ar sistemos sutrikimas sukelia kitų disfunkciją. Pagrindinius osteopatijos principus suformulavo Andrew Taylor Still (1828-1917) remdamasis ilgamečiu žmogaus anatomijos ir fiziologijos tyrimu bei savo manualinių technikų sinteze. OSTEOPATIJOS METODAS Išsamių žmogaus anatomijos ir fiziologijos žinių bei osteopatijos principų pagalba osteopatas nustato ligos priežastį ir padeda organizmui atsikratyti skausmingų bei nepageidaujamų simptomų. Osteopatijos metodai pagrįsti saugiu, švelniu bei visa apimančiu poveikiu ir gali būti taikomi bet kokio amžiaus ir sveikatos žmonėms. BIODINAMINĖ OSTEOPATIJA

Šiomis dienomis, garsaus osteopato J. Jealous ir jo apibendrinančios biodinaminės osteopatijos koncepcijos dėka, osteopatijoje vėl atsirado vietos ne tik kaulams ar jų svertams, fascijoms ar membranų balansui, vidaus organams ar jų palpacijai, bet ir psichoemocinei būsenai, pirminiam kvėpavimui, embriogenezę ir vystymąsi įtakojančioms, homeostazę palaikančioms bei visą apimančioms gydomosioms jėgoms.