Savęs Pažinimo Akademija - SPA

01/03/2026

Daug žmonių save vadina tinginiais.
Tačiau dažniausiai čia ne motyvacijos trūkumas.

Kai užduotis reiškia galimą kritiką, klaidą ar vertinimą, smegenys ją interpretuoja ne kaip darbą, o kaip grėsmę savivertei. Įsijungia nerimas.
Tuomet atsiranda vengimas — ne todėl, kad nenori veikti, o todėl, kad psichika bando sumažinti įtampą.

Kai atidedi, nerimas trumpam sumažėja.
Šis palengvėjimas tampa atlygiu, ir smegenys išmoksta: vengimas veikia.

Taip susiformuoja ciklas:
nerimas → atidėliojimas → palengvėjimas → dar stipresnis nerimas kitą kartą.

Todėl prokrastinacija kartojasi.

Tu nevengi darbo.
Tu vengi emocijos, kurią manai patirsi pradėjęs.

Kuri situacija tau pažįstamiausia?

22/02/2026

SPAUDŽIU STABDĮ — IR JIS NEVEIKIA

Ar jums yra tekę išgyventi savo košmarą realybėje?

Aš ilgai galvojau, kad vienintelis mano košmaras susijęs su vairavimu – sapnas, kuriame spaudžiu automobilio stabdį, o jis… nestoja. Spaudžiu stipriau. Dar stipriau. Bet automobilis vis tiek slysta.

Ir šią savaitę tai nutiko iš tikrųjų.

Važiavau iš Halės, prie posūkio į Parodos kalną pradėjau stabdyti… o automobilis vietoje sustojimo pradėjo slysti į priešais stovintį automobilį.
Spaudi stabdį, garso signalą – ir nieko nebegali padaryti. Tik matai, kaip artėji.

Tas bejėgiškumo jausmas yra labai stiprus. Tu jau nebekontroliuoji situacijos.

Laimei, priešais stovėjusio automobilio vairuotojas sureagavo žaibiškai – išmanevravo ir kirto sankryžą. Aš sustojau pusiau įvažiavusi į ją. Tą akimirką pajutau didžiulį dėkingumą nepažįstamam žmogui. Jo sprendimas leido išvengti avarijos.

Adrenalinas nuslūgo, diena tęsėsi įprastai.
Bet istorija tuo nesibaigė.

Kitą dieną planuodama darbus pastebėjau, kad nesąmoningai viską dėlioju taip, jog nereikėtų niekur važiuoti automobiliu. Ypač – į Halę, kur vyksta dukros treniruotės.
Vien pagalvojus apie tą kelią net atsirado kūno reakcija – nerimas ir karščio pliūpsnis.

Tada supratau: atsirado dviguba baimė.
Ne tik vairuoti.
Bet ir baimė pradėti bijoti vairuoti.

Ką dariau?

Pirmiausia išskaidžiau situaciją: kas priklausė nuo manęs, o kas – ne.
Tą dalį, kuri priklausė nuo manęs, „peržiūrėjau“: nuo kur reikėjo pradėti stabdyti, kokiu greičiu artėti prie sankryžos, ką galėčiau daryti kitaip.

Tada atlikau mažą eksperimentą – kitą kartą veždama dukrą namo iš Halės sąmoningai pakartojau savo planą.

Negaliu sakyti, kad baimė visiškai dingo.
Bet ji pasikeitė.

Ji tapo nebe paralyžiuojančia baime, o budrumu ir didesniu atsargumu kelyje.

Kartais drąsa nėra nebijoti.
Kartais drąsa – tai grįžti ten, kur buvo baisu, ir pamažu susigrąžinti kontrolės jausmą.

Nuotrauka iš: trodo.lt

16/02/2026

30/01/2026

Baiginėju sausį su labai asmenišku profesiniu džiaugsmu 🤍

Nors mokymai vyko dar gruodį, diplomo reikėjo palaukti — tad ir pasidžiaugimas persikėlė į dabar.

Mano rankose – EMDR (akių judesių nujautrinimo ir perdirbimo) II lygio sertifikatas.

Kelionė iki jo prasidėjo 2025 pavasarį pirmo lygio mokymuose. Po jų sekė tai, kas iš tiesų augina labiausiai – metodo taikymas praktikoje, darbas su supervizoriais, gyvos diskusijos apie realius atvejus, ieškojimai, kaip dar tiksliau, saugiau ir jautriau padėti žmogui. Tai buvo etapas, kuris ne tik pagilino žinias, bet ir labai praplėtė mano matymą.

Antro lygio mokymus vedė Dolores Mosquera – EMDR pasaulyje autoritetas, knygų autorė ir metodo ekspertė. Man ji šiame lauke – kaip Steve Jobs inovacijų pasaulyje ✨

Kol kas dar studijuoju LSMU klinikinės sveikatos psichologijos magistrantūroje, todėl su sudėtingais klinikiniais atvejais nedirbu ir EMDR taikau tik savo kompetencijų ribose, apie tai visada informuodama klientus. Man labai svarbu augti atsakingai.

Bet gera matyti viena:
kai procesas vyksta saugiai, tinkamu tempu ir santykyje — tai veikia.

Jaučiu didelį dėkingumą už žmones, kurie pasitiki, už mokytojus, kurie dalinasi, ir už galimybę matyti, kaip žmogaus sistema gali gyti 🤍

30/12/2025

20/12/2025

šventinė paslaptis apie produktyvumą🎄

Gal ne visai dera prie šventinės ramybės ir mandagumo, bet jei paskutinę dieną, pakuojant dovanas, plyšta popierius, dingsta lipni juosta ir išsprūsta riebus f**k – mokslininkai sako: LIUKS.

Žurnale American Psychologist rašoma, jog keikimasis gali pagerinti fizinį pajėgumą: jis sumažina vidinius stabdžius ir pastūmėja smegenis į „tėkmės“ (flow) būseną.

Psichologas dr. Richardas Stephensas teigia, kad dažnai patys save pristabdome. O keiksmažodis kartais tampa paprastu būdu susikaupti, pasitikėti savimi ir leisti sau padaryti šiek tiek daugiau.

Statybininkai garsėja spalvinga leksika – panašu, kad jie dažnai dirba „flow“ būsenoje.

Aš pati pastebiu: ypač produktyvi tampu sportuodama.
Ir, taip – ne visada tyliai.

Ramių, jaukių žiemos švenčių – tėkmės būsenoje.
O jei nepavyks – jūs jau žinote, ką daryti.

07/12/2025

Erikos istorija man primena, koks trapus yra balansas tarp savanaudiškumo ir mūsų esminių poreikių. Mes dažnai supainiojame šiuos dalykus, nes pirmosiose šeimose išmokti elgesio modeliai stipriai persikelia į poros santykius. Pasiaukojimas tampa refleksu: atsisakome savo noro ar poreikio net tada, kai kitas to neprašo. Lyg viduje gyventų tikėjimas, kad būsime įvertintos ar „apdovanotos“ už tai, kad tylime, prisitaikome ir renkamės kitą.

Sudėtingiausia – suprasti, ko norime iš tikrųjų, ir tuos norus išreikšti švelniai, draugiškai, derinant interesus, brėžiant ribas be kaltės ar gėdos. Kartais daug lengviau tiesiog pasiduoti ir grįžti prie seno, pažįstamo modelio, kuris ilgą laiką atrodė saugesnis. Tačiau tai dažnai reiškia, kad atiduodame dalį savęs.

Tikras, brandus ribų brėžimas įmanomas tik tuomet, kai santykiuose jaučiame pagarbą ir supratimą. Ten, kur saugu ir girdima, lengviau būti savimi ir drąsiai kalbėti apie savo poreikius. O santykiuose, kuriuose šito nėra, kiekvienas žingsnis į save jaučiasi tūkstančius kartų sunkesnis.

Vis dėlto, gyvybė mumyse kyla tada, kai bent maža dalimi pasiryžtame rinktis save – ne iš egoizmo, o iš vidinės tiesos. Siekime to, kas mus maitina, kas neleidžia užgesti. Būkime drąsios, net jei kartais drąsa reiškia labai mažą, bet tikrą žingsnį link savęs.

03/12/2025

Šis tekstas man primena, kad pirmieji impulsai dažnai tėra triukšmas, ne tikras noras. Kartais tai, ką imame vadinti „noriu“, iš tiesų yra nuovargis, nerimas, įprotis ar pabėgimas nuo savęs. Tik sustojus ir pažvelgus giliau paaiškėja, kas iš tikrųjų slypi už to impulso. Ši ištrauka labai tiksliai parodo tą grįžimo į save procesą — kai nepasiduodi pirmai užgaidai, o atsargiai atsiverti klausimui: ko aš iš tiesų trokštu? Dažnai paaiškėja, kad pirminis impulsas net nebuvo tikras noras.

Man taip pat svarbus kitas aspektas: mėgstame kalbėti apie norų tenkinimą — santykiuose, darbe, kasdieniame gyvenime — tačiau ne kiekvienas „noriu“ yra noras. Impulsas nėra tas pats, kas vidinis žinojimas. Tikras noras kyla iš vidaus, iš aiškumo ir tiesos. Jis natūraliai brėžia ribas, o kartu reikalauja pagarbos tiek sau, tiek kitam.

Tik priartėję prie savo tikrojo noro, o ne momentinio impulso, priartėjame ir prie savęs.

27/11/2025

Kam nepasitaiko?
Visiems – pasitaiko.

Greičiausiai viena dažniausiai pasitaikančių šiuolaikinio žmogaus ydų – nebėjimas gyventi esamuoju laiku ir laukimas geresnio rytojaus… arba kai fiziškai darome viena, o mintimis jau esame kitur (bent jau man taip būna…).

Buvimas čia ir dabar reikalauja mūsų valios pastangų. Tam nėra tabletės, kurią išgėrus ima ir pasikeičia įprotis.

Į tai dėmesį gali atkreipti mažos traumos ar įvažiavimas į pusnį.

Vis tik, nieko nekeičiant, tikėtina lauks gyvenimas, kuriame tarsi ir negyvenom.

Šiandienos mintis: būkim čia ir dabar. Darykime tai, ką darom – kūnu, mintimis ir dūšia. Stebėkime, kaip pasaulis „nusispalvina“.

24/11/2025

draugų, o kartais ir psichologo neužtenka.

KREIPTIS PAGALBOS STIPRU