Psichologė Sigita Valevičienė, Kaunas (2025)

13/11/2025

Iš poros terapijos momentų…
P.S. situacija aprengta sugalvotais drabužiais, tai jei kam iš mano klientų kils jausmas, kad „gal čia apie mus?“, tai ne. Ne apie jus. Arba apie jus ir dar kokias tris poras šią savaitę 😊
Jis užsidaręs, moka bėgti, nuvertinti, pastatyti sieną. Žodžiu, tema apie tai, kad sunku Jai prisibrauti. Ji jaučia, kad tiek bando, nieko nepavyksta. Ir kyla didžiulė panika, kad nepavyksta suprasti, kas su juo vyksta, kad tai ir bus “jų gyvenimas”.
Ir vienu momentu terapijoje Jis surizikuoja atsiverti. “Taip, man kyla nerimas, kai ji vardina tuos nusiskundimus”. “Apie ką tas nerimas, kaip tau atrodo?” – “nežinau, bet gal apie kaltę. Jo, aš jaučiuosi kaltas ir tas jausmas man labai nepatinka”.
Visa atmosfera kabinete tampa kaip įelektrinta. Nes dabar jautrus kiekvienas judesys.
“Bet aš tavęs nekaltinu! Tu jauties kaltas visada ir čia atsinešei iš savo šeimos ir dėl to tu visada bėgi nuo manęs”
Paukšt! Ir net jauti, kaip duris užsidarė. Pasitvirtino jo vidinis naratyvas, jei atidarai duris – būsi paneigtas, dar daugiau apkaltintas. Tai primena kažką dėl ko jis ir išmoko tas duris uždarinėti.
Kodėl Ji taip pajudėjo? Todėl, kad ta bejėgystė, beviltiškumas, nerimas, baimė būti santykyje už sienos stumtelėjo ją įsibrauti. Ji iš nerimo daro, net nejausdama, nes išbūti jai taip pat sunku. Kai ilgai laukiame progos būti išgirstiems, jai atisradus čiumpame ir nepaleidžiame. Ir kai kitas atrodo ima girdėti – pasipila ilgai viduje laikytas srautas emocijų, nuoskaudų, noro išanalizuoti taip, kad daugiau taip nebebūtų. Ir Jam tai primena jausmą, kai mama užeina į kambarį, jį padaro jame tvarką, apšaukia ir išeina, primindama, kad geriau durų neatidaryti.
Taip, bendravimas santykiuose yra labai svarbu. Bet kartu tai toks sudėtingas procesas, nes viskas priklauso nuo to KAIP. Ir kartais tos tris sekundės sustojimo ir išgirdimo kito yra vertingesnės nei trys valandos voliojimosi situacijose. Bet nėr paprasta “nesivoliot” ir išgirst. Mes linkę girdėti savo vidines tiesas ir monologus, labai sunku per juos paklausti savęs „o kas dabar čia vyksta?“, „ką mes darome?“, „ką aš darau?“, „kas būtų dabar santykio patyrimas?“

Nuotrauka iš interneto platybių, nes nu kartais taip jaučiuos sėdėdama ant savo foteliuko.

12/11/2025

Lietuviškas ruduo su savo “cepelininiu dangumi”, kai rytas nesiskiria nuo dienos, kai diena, nesiskiria nuo vakaro, kai vakaras užslenka taip greitai, kad nesupranti ar šiandien buvo diena.

Prieblandų laikas priartinantis nematomus pasaulius daug arčiau. Ne veltui norisi knygos, žvakės, įkristi į sapną ilgiau, pokalbių prie arbatos, karštos sriubos ar obuolių pyrago. Ne veltui šiame tarp pasaulių patyrime ateina ilgesys, liūdesys, graudulys, kažkoks nerimas. “Man tikriausiai blogai, kad šiandien liūdna”. Bet ar tikrai?

Kai klausais tų senų lietuviškų dainų, pasakojimų ir pasakų, jausmas, kad šitas rūkanotas, tarp šviesos ir tamsos laikas buvo lietuviška galia. Išbūti šį laiką, tai mokėti išbūti virsmą. Ir mokėti laukti ir išlaukti, išlaikyti viltį, kad gruodžio pabaigoje elnias devyniaragis parneš saulę ant savo ragų, nukabinėsim amžinai žaliuojančią eglę, kaip gyvybės medį, šviesomis. Ir vėl ratas ims suktis link šviesos, link išėjimo iš apmirimo. Nes apmirimas neatsiejama pokyčio dalis.

Vakar stovėjau miške ir klausiausi visiškos tylos, ji kaip minkštas apklotas apsupa, paima, nuramina. Kai imi daugiau jausti kūnu nei matyti akimis. Man atrodo tai dovana. Šis laikas yra dovana. Tik jis kelia klausimą kaip išbūti, kaip neprarasti vilties, kaip neišsigąsti šešėlio, kaip mokėti užsidegti tą žvakę, kaip leisti sau paslampinėti, pasnausti, prakraustyti spintas, susisukus į kokoną prabūti vakarą tiesiog apie nieką, leisti sau išbūti ties ta riba tarp matomo ir nematomo.

12/10/2025

Apie motinystę ir neuroįvairumą.

Jau kuris laikas kyla minčių parašyti apie tai, su kuo susiduria mamos, kai yra dėmesio „sutrikimas“ (ADD, ADHD). Tai nebus išsami analizė, daugiau aspektai, kurie iškyla tokioms mamos.

Tačiau pradėjus rašyti susidūriau su keistu fenomenu. Visi mano galvoje susidėlioti punktai kartais (arba dažnai) būdingi visoms mamoms. Kodėl? Todėl, kad motinystė truputį duoda patyrimą, ką patiria neuroįvairovės žmonės. Jei žiūrėtume į hiperjautrumą, dėmesio sutrikimą, autistiškumą, juos visus sieja didelis jautrumas. Kaip smegenys su tuo tvarkosi išorėje kartais atrodo labai skirtinga, tačiau iš esmės šios visos „diagnozės“ yra arti viena kitos. O kaip pasikeičia moterų smegenys tapus mamomis? Būtent taip ir pasikeičia – padidėja jautrumas ir kartu sumažėja kritiškumas, galėjimas racionaliai spręsti problemas, moteris namie nuolatos patiria „overload“ būsena. Ir tai labai tipinė dėmesio sutrikimą turinčių moterų patirtis. Tad išvardinti punktai nebus būdingi tik neuroįvairovės mamoms, bet jos visa tai patiria daug intensyviau.

Ir dar vienas reikalas, kurį turiu pasakyti. Žodį „sutrikimas“ rašau kabutėse, čia toks vertybinis mano pasirinkimas – manau, kad neužilgo tai nebebus matomas kaip „sutrikimas“. Iš esmės tai yra kitokios smegenys, kurios turi neįtikėtinų gebėjimų ir kartu turi sunkumų, ypač mūsų visuomenėje, kuri nepritaikyta tokiam mąstymo stiliui. Užtenka paminėti mokyklą, kur tokie vaikai vis dar nurašomi kaip „nevykę“, „nepatogūs“.

Su manim kažkas negerai.

Ir čia mes prieiname prie esminio punkto. Sunkiausias ADD turinčių žmonių patyrimas ne dėmesio lakstymas į visas puses, chaotiškumas, energijos perteklius (kuris gali būti fizinis ir tada turim hiperaktyvumą arba vidinis (daugiau būdingas mergaitėms), kur smegenys s**a be perstojo mintis, emocijas ir atjunginėja (kas atrodo kaip „daydreaming“), kai visko per daug), o neadekvatumo jausmas. Taip kaip veikia šios smegenys yra to žmogaus dalis, tačiau jau nuo mažumės už tai, kokia esi, esi kapojama „negerai“. Ir didžioji dalis mergaičių užauga niekada nežinodamos apie savo neuronetipiškumą, nes jos puikiai išmoksta maskuoti ir adaptuotis, tačiau šios adaptacijos kaina yra vidinis jausmas „su manim kažkas negerai“. Ir taip jau nutinka, kad susilaukusios savo vaikų, kuriems irgi neretai yra ši diagnozė, skaitydamos apie savo vaiką su neviltimi klausia „kodėl man niekas nesakė, kad ir man taip?“. Ir čia klausimas apie tai, kodėl niekas nepamatė manęs kaip manęs, neatpažino, nepadėjo.

Dabar paimkime motinystę. Motinystės patirtis yra labai arti to „Aš“ jausmo. Tai ne darbas, ne projektas, tai yra tai, kas esu. Ir baimė, kad „susimausiu“ šioje rolėje yra nepanaši į nieką kitą, nes susimauti reiškia pakenkti savo vaikui. Dėl to viskas, kas vyksta motinystėje, kerta į klausimą, koks aš esu žmogus, ar man iš esmės pavyksta. Ir kadangi mamiška patirtis yra kaip ADD kvadratu, aišku, kad visa tai, ką bandžiau maskuoti, slėpti, kompensuoti voš (nuo žodžio vožia) dvigubai ar trigubai. ADD ir ADHD mamos turi daug didesnį polinkį į pogimdyminę depresiją ir nerimo sutrikimus (beje, tokios moterys neretai ir gauna diagnozę „nerimo sutrikimas“ ar „depresija“ niekad nežinodamos, kas už jų slypi). Ir kadangi vidinis mechanizmas yra „man labai reikia stengtis, kad kažkas pavyktų gyvenime“, gimus vaikui tas „stengtis“ tampa neįmanomai sudėtingas, kartais nuvedantis prie išsekimo liūnų.

Chaosas.

Tai, kas būdinta ADHD smegenims, tai sunkumas išrinkti, kas šiuo metu yra svarbiausia. Esu girdėjus (nepamenu kieno) palyginimą, kad tai yra jausmas, jog esi orkestre, kai jis prieš spektaklį derina instrumentus, bet dirigentas niekada ir neateina. Tai nuolatinis minčių srautas, pojūčių, jausmų uraganas (kuris sulipęs su pakirsta saviverte, dažniausiai tampa savęs ėdimu).

Kam jo reik? Man labai patiko Tom Hartman mintis, kad tai yra medžiotojų laikų smegenys. Jos geba savo jautrumu girdėti visus garsus, viską „matyti“, užuosti, kol užfiksuoja savo tikslą ir tada viskas išsijungia ir jos vejasi. ADHD yra būdinga hiperfiksacija, tai yra staigus dėmesio užsikabinimas „už kažko“. Šie žmonės labai aistringai turi hobių, veiklų, planų, projektų ir „nieko aplink nebemato“. Dėl to didelė dalis visuomenės pasiekimų priklauso būtent šioms smegenims. Jos aukodamos balansą sukuria tai, kas balanso atveju, būtų neįmanoma.

Tačiau motinystė ir šiaip susijusi su pastoviu „overload“ ir šioms moterims be galo sunku išsirinkti, kas čia dabar yra svarbiausia – skalbiniai, pietūs, vaiko lavinimas, grindų plovimas, rytojaus maisto pirkimas...ir t.t. Jos gali čiupti kažkokią teoriją ar mintį, knygos idėja ir staiga jausti „kad dabar tai viską išspręsiu“, ar vakare neužmigti ir galvoje sukti fantazijas, kaip rytoj viską susidėlios ir padarys, bet aišku, tas neišsisprendžia per vieną teoriją ar „pasistengsiu susimobilizuoti labiau“. Ir rytojaus nesėkmė atsis**a į save destrukcija - „man nesiseka“. O kadangi viduje tos energijos daug, ta destrukcija naikina labai stipriai.

Iškritimas iš laiko ir fantazija.

ADD turi įdomų santykį su laiku. Jei imti T.Hartman pasiūlytą palyginimą, tai medžiotojas negyvena suplanuotam laike. Jis vejasi tol, kol pasiveja, jis ieško tol, kol randa. Visiškai kitaip veikia ūkininko smegenys, kur reikia savo veiklą suplanuoti – kada sėti, kada tręšti, kiek laukti kol užaugs. Mūsų visuomenė yra labai struktūruota laike. Dėl to ADD žmonės sunkiai „įsipaišo“ į šią schemą. Tačiau ką šis iškritimas atneša, tai galėjimą atsitraukti, pamatyti situacijas, sprendimus visiškai kitokiu kampu, pasitelkus savo fantaziją (kuri šiems žmonėms yra supegalia, jei neveikia destruktyviai), jie turi nuostabią galią kurti, įkristi į kūrybą.

Tačiau motinystėje tas neretai atsis**a prieš pačias moteris. Didelės fantazijos apie tai kokia būsiu mama, kokia bus mano motinystė ir griūtis realybėje, kai bandai išgyventi tarp tų puodų, emocijų, teorijų kaip auginti vaiką. Iškritimas iš laiko ne tik duoda jausmą, kad „nesusitvarkai“, bet susiplakusi su nerimu ir fantazija nebepadeda, nes piešia katastrofinius scenarijus – kaip vaikas atstums, taps nevykėliu, mokykloj nesiseks, nesiadaptuos...

Ir ta energija, kuri iš esmės yra kūrybos kuras, tampa tai, kas ima deginti iš vidaus. O galėjimas iškristi iš laiko ir matyti gyvenimą kaip visumą sukuria tragiško gyvenimo fantaziją.

Persistimuliavimas ir bandymas raminti save stimuliacija.

ADD smegenys vargsta nuo „visko per daug“. Pridėkime tai, kad dažnai ADD eina su sensoriniu jautrumu (kai kūnas labai daug jaučia pojūčių, jie intensyvesni, pvz. nenukirpta etiketė yra dirginanti tiek, kad negali funkcionuoti). Tačiau mielas dopaminas (nes šioms smegenims yra sudėtinga su dopamino reguliacija) labai traukia ir žada, kad nuramins vidinį chaosą. Tas „nuo rytojaus...“ fantazavimas (ir taip stimuliavimas dopamino) yra vienas bandymas sureguliuoti „čia ir dabar“ esančius jausmus. Kitas bandymas nusiraminti yra „scrolinti“ ir kol tau tvarkinguose namuose sėdinti mama pasakoja kaip ji augina savo vaiką duoda tą „aš ir taip darysiu“ jausmą, deja tik pasibaigus tom keliom sekundėm, vėl smogia nerimas. Dopaminas smagus hormonas, bet jis labai stipriai ima mūsų vidinius resursus, priešingai nei seratoninas, kuris yra toks švelnesnis malonumo, ryšio, ramybės patyrimas. Bet jam reikia santykio su kitu, galėjimo nurimti „čia ir dabar“, kas su sužeistu „Aš“ jausmu kartais yra labai labai sudėtinga.

Jei esat stebėję, ką natūraliai daro neuroįvairovės vaikai, jie juda ritualizuotais judesiais. Pavyzdžiui, kalbėdami eina ratu kilimu ir bando pataikyti į gėlytes. Kas tai? Tai tas ritualizuotas judesys padeda nuraminti psichiką ir kūną, sureguliuoti nervų sistemą. Bet jei mes turime moterį, kuri išmokus visada bėgti nuo savęs ir „kažką daryti“, tas scrolinimas tampa bandymas savo perstimuliuotą sistemą nuraminti dar daugiau save stimuliuojant. Ir tai neveikia.

Sensorinis jautrumas ir kokono poreikis.

Nėštumas, gimdymas, žindymas - jausmas, kad tavo kūnas yra ne visai tavo, tave nuolat liečia, patiri visokius sensorinius pojūčius...yra iššūkis. Ypač mamoms, kurios turi sensorinį jautrumą. „Aš noriu dingti“, „noriu, kad niekas manęs neliestų“, „mane nupurto“ – sako tokios mamos ir tada pačios išsigąsta - „ar aš noriu atstumti savo vaiką, ar aš jo nemyliu?“.

Noras įlįsti į kokoną, atsitraukti – tai yra bandymas sureguliuoti savo sensorinius stimulus. Tai labai natūralus būdas, kurio reikia tokiems žmonėms. Sunkios antklodės, vonia, miegas – tai leidimas savo nervų sistemai susireguliuoti. Bet jei motinystės patirtyje tupi jausmas, „aš bloga mama“, tai toks poreikis atsitraukti nuo vaiko, įkrenta į šį vidinį naratyvą ir tampa dar vienu įrodymu, kad „su manim kažkas negerai“. Jos su pavydu stebi kitas mamas, kurios „nenori atsitraukti nuo vaiko“ ir su klausimu „kodėl man yra kitaip?“. Ir nuo to, kaip mes save suprantam, tas „kitaip“ gali likti „tiesiog man kitaip“ arba virsti vidine destrukcija.

Paveldimumas.

Taip taip taip...tas mūsų bandymas viską paaiškinti „trauma“, pagilina mamų emocines duobes. Tyrimai, metastudijos, kurios yra daromos su ADHD vaikais rodo, jog 80proc. yra paveldimumo faktorius. Tačiau populiarioje literatūroje deja vis dar ignoruojama ir dėl to, kai mama turi tokį kūrybiškai išsitaškiusį, aktyvų vaiką, jos pirma mintis „čia mano kaltė“, „aš nedaviau struktūros ir dėl to jis toks“. Nes taip...dažnai kai turiu savo kabinete moterį kuriai yra diagnozuotas arba yra įtarimas dėmesio sutrikimas, jos vaikas ar vaikai irgi turės tam tikro tendencingumo. Kaip sekas mamai, kuri jaučiasi susimovus, kuriai sunku struktūruotis, o jos vaikas yra chaotiškas, aktyvus ir dar aplinkoje keliantis „problemų“ ar daug verkiantis, „neklausantis“, „neramus“...tikriausiai nereikia aiškinti.

Vienatvė.

Dar neaišku kokias mechanizmais, bet yra stebima, kad ADD ar ADHD žmonės nusiramina, kai šalia yra kitas žmogus. Motinystė ir vienatvė yra dar blogiau. Dėl to rasti žmones, kurie supranta (beje, neuroįvairovės žmonės vieni kitus per šimtą metrų pamato ir pajaučia :D ) yra labai labai labai svarbi dalis. Bet tam reikia nukeliauti vidinį kelią, kad galėtume save priimti, suprasti ir atsiverti santykiui.

Ir pabaigai....

Rašau šį tekstą iš Bialovežo girios, kur nulėkėm su mano hiperaktyvuku vaiku. Eina sau koks džiaugsmas bėgti mišku ir staugti iš laimės kartu (ai dar lėksim vakare Lietuvos futbolo komandos palaikyti, irgi parėksim ir pasinervinsim iš dūšios). Patirti aistrą gyventi – su šitais žmonėmis tai patyrimas kvadratu.

Atpažinti, reabilituoti save šiame, ne visai patogiame, pasaulyje yra svarbi vidinė kelionė. Svarbu pamatyti, kad tas jautrumas yra dovana, ne problema. Taip, ją reikia saugoti, ją ne visi supras, ne visi priims.

Iš nepamiršti, su jumis viskas gerai, jūsų vaikams bus viskas gerai. Net jei namai apkuisti, net jei aprėkėt savo vaiką, nes neatlaikėt, ar nežinot ką rytoj valgysit ir neturit rudeninių batų vaikui. Mes iškrapštysim šią „sutrikimą“ iš sutrikimų kategorijos, kad atsivertų jo galėjimas patirti gyvenimą, juo džiaugtis labai giliai ir kurti. Bet svarbiausia tą padaryti pačioms. Ir nebijoti prašyti pagalbos, nes pagalba yra kaip futliaras smuikui, kuris yra jautrus instrumentas, bet tinkamai saugomas, jis gali papasakoti apie gyvenimo grožį.

05/10/2025

Sekmadienio mintys...

Aš vis bandau sau atsakyti, kas tas soc.tinklų formatas. Greitas, aiškus, trumpas (šitą pirma paaukoju 🤣). Bet kartais yra minčių, kurias nešiojuosi su savimi ir jos nėra nei greitos, nei aiškios. Tuo labiau, kad jų supratimas ateina ne iš išorės, bet iš vidaus. Kai reik erdvės joms nugrimzti ir stebėti, ką jos pritraukia viduje. Yra klausimai, kurie kabo manyje, juos nešiojuos ir jie kaip magnetai pradeda traukti atsakymo elementus, kurie telkiasi ir konsteliuojasi. Tai labai ne soc. tinklų formatas.

Ai, bet bebėgiodama galvoju - gi galima ir nepataikauti tiems soc. tinklams. Galbūt kažkam sujudins irgi. Paliksiu plaukiot toj informacijos jūroje.

Tad šiandien tema – Kas esu aš?

Kas esu aš? Kokia gyvenimo prasmė? Klausimai, kurie atrodo provokuoja konkretų atsakymą – aš esu medikas, šokėja, mama, sesė, brolis, draugė, socialus, intravertė, filosofė. Bet tai tik paviršiniai sluoksniai. Jų atsakymai neduoda Atsakymo. Kartais man atrodo, kad savęs „supratimas“ ir prasmės atsakymas ateina per veiksmą. Kai bandydami suprasti Kas esu, iš tiesų klausiame savęs KAIP esu. Nes klausdami Kaip, mes įgaliname tą Aš, kuris renkasi...tarp reakcijos ar kūrybos, tarp gyvenimo ar destrukcijos, tarp ryšio ar kovos. Ir klausimas „KAIP?“ Įgalina patirti Aš, kuris stovi kryžkelėje ir tas įgalintas stovintis, besirenkantis Aš atveria prasmės jausmą. Nes stovėti, matyti, rinktis ir klausti savęs pareikalauja iš tiesų PAMATYTI save ir kitą, ir per tai patirti santykį, kuriame ir glūdi prasmės patyrimas, ne kaip baigtinis atsakymas, bet kaip sujungiantis skirtingus sluoksnius vidinis patyrimas.

Dėl to Aš visada yra santykyje ir atsakymas „KAS esu?“ ateina per procesą kai renkuosi klausti klausimo „KAIP esu?“

O čia mano pasibėgiojimo keliukas.

02/10/2025

Išminuotojai.

Bedirbant, kyla kartais visokių vaizdinių, galvoju va imsiu su jumis ir karts nuo karto pasidalinsiu. Tai šiandien apie tuos darbštuolius išminuotojus.

Dažniausiai šių vaikų gyvenimo pradžia nelabai lepina. Iš esmės jie gyvena tokiame skilusiame pasaulyje. Išorėje atrodo kaip ir viskas puiku, jei ateina kitų žmonių į svečius, tada tėvai barsto cukrumi tą fantaziją apie tai, kaip viskas “pas mus yra gerai”. Tačiau tas jautrus vaikas (na taip, kiek esu dirbusi su šiais išminuotojais, tai iš natūros jie yra jautrios sielos, giliai viską priimančios) yra puikus patvirtinimas, kad „mums viskas gerai“. Deja toks skilęs pasaulis neleidžia tuo barstomu cukrumi pasidžiaugti, nes viduje tupintis nerimas fiksuoja kitą sluoksnį “kažkas negerai”. Šie žmonės turi giluminį poreikį rūpintis, saugoti...ir jie ima tą „negerai“ spręst savo sąskaita.

Tas „negerai“ neturi įžodintos formos – “normali ta mano vaikystė buvo” sako tokie užaugę žmonės. Lyg bandydami pasakoti apie cukrų, bet nesuprasdami, iš kur viduje tupintis nerimas ir negalėjimas džiaugtis gyvenimu, baimė, kaltė ir gėda. “Tikriausiai kažkas su manim iš esmės negerai ” – yra dažniausia vidinė loginė išvada, kai išorėje nieko nesimato. Ir tai, kas jų prigimtyje yra kaip galia – jautrumas, empatija, rūpesnis…tampa tai, kas yra šeimos dinamikos “įdarbinama” palaikyti tą skilimą.

Tylos savaitės kai tėvai pykstasi, tėvo numesti žodžiai (kurie greit viduje pateisinami – „na jis buvo piktas/pavargęs“), gėrimo vakarai tėvo, mamos ar abiejų, pyktis, mamos ašaros už uždarų durų ir momentais išvemtas užkeikimas “jūs man kančia”. Ir ta juntama panika, kad jei nepadarysi visko puikiai, kažkas nutiks, tokio blogo, kad sugrius pasaulis. Taip ir bus...nes tokio vaiko psichikoje sėdi jausmas, kad „jei kas nors pamatys mano netobulumą, išlįs ta kita pusė, o aš turiu jos niekam neparodyti“.

“Manęs per daug”…jausmas, kuris persekioja, mažina, prastina, nuvertina. Nuolatinė pastanga nepasirodyti, neužkliūti. Ir ne tik…šie vaikai gyvena minų lauke ir įgunda pajausti kur tos minos, kaip jas apeiti, kaip jas “išminuoti” – pakalbėti su tėčiu ir jį nuraminti, sutvarkyti namus, kad mama po darbo nerėktų, gerai mokytis, kad šeimagalėtų rodyti pasauliui. Jie užauga turėdami labai subtiliai išlavintus „skanerius“ – kur įėję į kambarį gali iš kart nujausti atmosferą…ypač, jei ten yra kažkokios grėsmės konfliktui, pykčiui, nepasitenkinimui. Jie puikūs draugai, nes gali išklausyti ir intuityviai jausti ko žmogui tuo metu reikia. Ir dažnai jie gyvenime puikiai pasiekę ir adaptavęsi…tik tas kartumo poskonį turintis cukrus, kuris atrodo nepamaitina, kažko trūksta gyvenime, kažkas ne taip. „Gal aš prisigalvoju, gal per daug noriu?” – klausia jie sėdėdami mano kabinete.

Nes niekas nemato tos vidinės kainos, kurią moka tokie žmonės. Juk energijos kiekis mumyse yra ribotas. Jei jis yra nukreipiamas skanuoti aplinką ir bandyti joje išlaviruoti, kad “visiems viskas būtų gerai”, mes už tai mokame savos sielos sąskaita. Vidinis Aš jausmas tampa ištampytas, neužpildytas, kaip tuščias balionas, be aiškių ribų “Kas aš?”, “ko aš noriu?”, “Ar galiu norėti?”, “Ar turiu teisę?”. Šie klausimas neiškyla į sąmonę, nes…nes kol esi vaikas tai per daug pavojinga, juk nėra kas padės atsakyti į klausimą. Kai užaugi, negali to savęs klausti, nes visada iššoka tas nerimas “kažkas nutiks blogai”, “o kaip kiti?”.

Ir tokiose dinamikose gyvenantis vaikas dažniausiai mato tų žmonių, kurie turėtų jam padėti, kritimą į agresiją arba Auką iš didžiosios raidės. “Manęs mano mamai bus per daug, jai ir taip sunku”, “ji neatlaikys, jei pasakysiu, kaip jaučiuosi, jei pasakysiu ko man reikia”…nes savose destrukcijose besimurkdantys suaugę neretai naudoja aukos poziciją, kuri yra puiki strategija nuo kaltės. Kaip galima kaltinti gyvenimo nuskriaustą žmogų? Ir vaikas nekaltina, jis prisiima atsakomybę - „tikriausiai aš kaltas...kad tėvas geria, kad mama rėkia“.

Ir taip skyla vidinis pasaulis. Psichika atskelia pyktį nuo savęs, uždaro visa tai, ką šis jausmas bando apginti – skausmą, poreikius, neteisybės jausmą, trūkumą. Ir tas skėlimas viduje pradeda suktis kaip nerimo uraganas, nuolatos voliojantis viduje savęs analizavimą, kas yra savęs tikrinimas, kur dar kokios minos nepastebėjau, savęs ėdimą, kaltinimą. Jie vis dar gyvena viduje tame minų lauke, kai seniai tas laukas minų nebeturi.

O juk ten kur Aš ir jį saugantis pyktis – ten galia. Tačiau tokiam išminuotojam galia yra ta užmesta rolė gelbėti kitus ir vis paaukoti save. „aš nepykstu“, „man viskas gerai“, „aš nepakankamai pasistengiau“, „nereikėjo man to klausti“, „aš negaliu prašyti, juk tada apsunkinsiu kitą“.

Kartais labai sunku atiduoti šią rolę. Bet tenka ją paaukoti, kad galėtume susigrąžinti save. Juk kas yra santykis, jei jame nėra manęs?

Neįtikėtini tie išminuotojai. Tikrai. Ir kai vidinis jautrumas, rūpestis, empatija, užuojauta, meilė, noras prasmės ir ryšio išsipančioja iš tos rolės gniaužtų, kai jie išeina iš tų minų lauko, atsiveria nuostabus kūrybiškumas. Juk jautrumas yra sielos dalis, ji puikiai žino kaip surasti savo ašį, kaip atstatyti tai, kas sugriauta, užauginti, kas neužauginta. Savyje…kitame…pasaulyje…
Ir taip siela apsigyvena kūne ir vyksta nuostabūs susitikimai.

Tad tų susitikimų ir linkiu kuo daugiau !

28/09/2025

Ciklai.

Stebim ar nestebim, mes gyvenam ciklais. Ir ruduo su lygiadieniu neretai pradeda nešti ilgesį, liūdesį. Ta tolstanti saulė užleidžia vietos šešėliams, kurie priartina tuos nematomus mūsų sluoksnius. Jei leidžiam jiems priartėti, jie atneša ne tik mūsų istorijas, bet ir senelių, protėvių. Staiga atrodo kabinete pasidaro tiršta. Ir taip įvyksta didžiulis pokytis, išvedantis mus iš aš-mano tėvai dramos, į didesnę istoriją, kuri padeda mums išeiti iš vaiko pozicijos. Ta didesnė istorija yra dalis manęs, mano tėvų, mano senelių ir protėvių istorijos. Mes esame žmonės, per kuriuos vingiuoja gyvenimas, per mus teka likimas, kaip didelė upė, didesnė nei Aš, didesnė nei mano gyvenimas.

Kojos ant žemės...

Kai liudiju šį procesą savo kabinete, atrodo kojos pradeda jausti žemę, o kūnu bėgioja elektra. Didelė dovana patirtį šį vidinį pokytį. Jis duoda erdvės ir pagrindą .

Ir kaip gerai, kad mes turime Vėlines lapkritį.

Ir kaip ačiū rudeniui, kad jis yra.

Ir kaip gerai, kad dar gali žaist su saule.

20/09/2025

Laukiatės? Patarimai tėčiui, kaip padėti savo antrai pusei.
Kai išgirstu vyrų klausimą “kaip jai padėti tampant mama?”, man atrodo didžioji dalis „darbo“ jau padaryta. Kai svarbi tampa kito patirtis, kai norsi padėti vienas kitam, kai norisi pažinti ir suprasti, šitas noras išsprendžia giluminį buvimo poroje klausimą – „ar aš tau rūpiu?“.

Sukasi man kelios mintys, kurias surašysiu keliais punktais (egh...nesigavo keli), kurie gali pagelbėti šioje kelionėje. Tai nėra punktai, kurie „sugros“ visiems, nes mes esam tokie įvairūs, jog neįmanoma tų patirčių sudėlioti į trumpą tekstą. Bet gal kažkas suskambės. Tikiuos.

Nėštumas, laukimasis yra su niekuo nepalyginamas patyrimas ir neįmanoma jo sudėti į žodžius. Moters kūnas ima kurti naują gyvybę, mums nežinomais keliais. Ji ima dalintis savo kūnu su kitu. Joje vyksta pokyčiai fiziniai ir emociniai. Ji keičiasi. Tie pokyčiai turi labai gilią prasmę – kad ji emociniai siūlais susipintų su mažyliu ir jam gimus atlieptų jo sudėtingus raidos poreikius, kuriuos atliepti „per protą“ neįmanoma. Ir didžiąją dalį to darbo ji darys, net pati nesuvokdama, kad daro. Bet tam ji pasikeičia. Ir kai esi to pokyčio procese, kai atrodo kažkas griūna, bet dar niekas nesusikuria, labai dažnai tai yra sudėtinga ir ne visada smagi patirtis. Besikeičiančios jos emocijos, poreikiai pradeda judinti gilų klausimą „kas aš esu?“, „kas su manim darosi?“, ir ant šio nesaugumo pagrindo ji nori tapti ta gera mama savo vaikui. Kaip visame šiame vidiniame chaose ja tapti? Kaip būti ramia, pasitikinčia mama, kurios taip reikia vaikui, kai viduje toks chaosas? Susigaudyti savyje ir atliepti kitą kartais patiriama kaip neįmanoma užduotis. Ir dėl to jai taps be galo svarbi erdvė, o tai yra santykis, kuriame ji pasijaustų saugi. Saugi ne ta prasme, kad jai būtų pasakyta „kas tau darosi?“, bet saugus santykis, kuriame ji gali išbūti ir susidėlioti. Tai patirtis, kurios neįmanoma „išspręsti“. Ją reikės išbūti, esminis klausimas tik Kaip. Ir rasti tą „kaip“ kuris ne griautų, o kurtų, kuriame būtų daugiau ryšio, kartais yra nemenka užduotis.

- Ji norės, kad ją laikytų. Kai ji lauksis, kai ji gimdys, kai ji žiūrės į gimusį savo vaiką, jai reikės, kad būtų tas glėbys, tos rankos, kurios apkabins ir laikys. Laikys be intencijos „aš tavęs noriu“, nes tada ji jaus, kad vėl turi atliepti kito poreikius, ko ji negali dabar padaryti. Jai reikia patirti, kad šitas glėbys yra dėl jos, kur ji gali sutirpti, išbūti. Tai grąžins ją į kūną. Ypač tai momentais, kai užlies nerimas, baimė, kai ji atrodys darys „nesąmones“, kai ji pavargus bandys sutvarkyti namus. Ir vietoj aiškinimo tame loginiame lygmenyje -„kodėl tu taip darai, eik ilsėtis“, daug geriau veikia apkabinimas, leidžiantis išbristi iš ją vejančio vidinio uragano. Nes nuramins kažką joje giliau, nei protą.

- Ji labai skaudžiai patirs, kad nesupranti. Ji norės, kad padėtum jai susigaudyti, susivokti, susiprasti. Ir šis jūsų patirčių skirtingumas jai varys vidinę paniką, kad ji viena, nesuprasta, palikta. Ir visas šitas skausmas skambės kaip kaltinimas, nuo kurio norėsis pabėgti. Nes negali duoti tai, ko jai iš gelmės pradeda norėtis. Nepabėgti nuo šio sunkumo yra tai, ką gali padaryti dėl jos. Už ašarų, kaltinimų, pykčio matyti joje tą skausmą. Nepabėgti, bet duoti jai patirti, tą „noriu tave suprasti“, kartais tikrai pareikalauja vidinės jėgos. Bet tai gali atverti tarp jūsų daug gilesnį ryšio patyrimą nei ankščiau. Nes tikra meilė yra gebėjimas prisileisti kito skausmą ir išbūti.

- Ji norės šnekėti. Šnekėti ne tik dėl to, kad papasakotų, bet dėl to, kad bekalbėdama, paleisdama tą srautą minčių ir žodžių, galėtų save suprasti. Tam jai reikės kito, kuris klauso ir su kuriuo būtų galima išsilieti. Bet jei tu viduje bijosi jos išsiliejimo, nes už to visada matuosiesi, kuo esi kaltas, ką blogai padarei, kur čia priekaištas, ji negalės išsipasakoti. Ji jausis palikta, nesuprasta. Jei spausi ją - „tai ką tu nori pasakyti?“ - kai ji pradėjus kalbėti dar nežino, ką ji bando pasakyti, ją uždarys, liks tik pyktis. Užspaus taip, jog ji iš to nerimo ims ne rimti, bet dar daugiau viduje blaškytis. Ne tik dėl to, kas vyksta joje, kaip būti mama, bet ir ką daryti su santykiais.

- „Kodėl tu ...“ labai dažnai skamba kaip kaltinimas, priekaištas, noras sukontroliuoti. Tapimo mama patirtyje ji kartais skęs kaltėje...kad nesupranta, kodėl ji reaguoja vienaip ar kitaip, kad nesigauna būti tobula mama, kad negali tau pasakyti, kas su ja darosi, kad ji bloga žmona, nes nesusišnekat. Kiekvienas „kodėl“ kerta per tą žaizdą ir ji dar labiau jaučiasi kalta. O kaltė labai dažnai iškelia pyktį – sau ir kitam. Ji kabinėsis, priekaištaus „lygioje vietoje“ ir norėsis dar stipriau jai tėkšti „kas su tavim darosi?“, ne kaip klausimą, bet kaip smūgį į jos vidinį pasimetimą. Jos „neracionalūs“ veiksmai ir yra „neracionalūs“, nes jos jautrumas dabar vadovauja paradui. Šitas jautrumas jai padės per sekundę pagauti vaiko emocinį foną ir jį atliepti, padėti jam mokytis reguliuotis. Bet tas pats jautrumas blaškysis kai nušus užpakalis taip, kad atrodo ištiko pasaulio pabaiga. Ir klausimas „kodėl“ šitoje vietoje nieko neišsprendžia. Ji pati norėtų taip nereaguoti. Bet šitame etape ji negali. Jai reikia inkaro, kuris padėtų stabilizuotis, kuris būtų, nekaltintų, suprastų ir švelniai padėtų išeiti iš tos nešančios srovės.

- „Jis mane paliks“. Iš kur ji pradeda taip galvoti? Juk niekas nepasikeitė? Dėl to, kad joje įsijungia gelminis nesaugumas, su kuriuo gyvendavo motinos tūkstantmečius – kad viena aš vaiko neužauginsiu. Ir visa tai, kas su ja vyksta, kaip ji keičiasi varo į paniką, ar „jis mane tokią myli?“. Ir kai jos visas dėmesys, rūpestis, emocinis fonas peršoka į vaiką, ji bijo. Bijo, kad santykis neatlaikys, kad tu pasitrauksi, atsitrauksi. Kad tu neišeisi iš savo kiauto, jei ji tavęs netrauks. Šita baime ima suktis, kai tu sėdi ir skrolini, kai tu nepaklausi, kaip ji gyvena, kai trenki durimis konflikto metu, kai tyli iš pykčio, kai kaltini. Dėl šio nesaugumo tyrimai rodo, kad moterys po gimdymo tiesiog neatlaiko konfliktų keliamos vidinės frustracijos. Jos logiškasis protas gali galvoti, kad tu jos nepaliksi, bet jos gilesni sluoksniai panikuos. Ir tie maži „priminimai“, kad esi su ja, šitam etape gyvybiškai svarbūs. Ne kaltinimas, kodėl su ja tai vyksta. Žodžiais, kurie duotų jai jausmą, kad ją matai, kad visame tame chaose ji nuostabi, kad nori padėti, kartais nežinai kaip ir kad vaikas yra jūsų bendra atsakomybė.

- Šitas paskutinis elementas reikalauja atskiro punkto. Tu gali suvokti, jog taip ir yra, vaikas yra „jūsų“. Bet atsakomybės prisiėmimas rūpintis vaiku duos ne žinojimą, bet patyrimą. Taip, kartais mamoms viskas gaunasi „geriau“, „greičiau“. Taip, kartais tu jausiesi pasimetęs, nežinantis, ką daryti. Bet santykis su vaiku kursis per laiką kartu – sauskelių keitimas, masažai, maudymai, vežiojimas lauke, nešiojimas. Tokie maži, paprasti momentai yra tie, kur auginsi savo tėvystę. Ir ne tik tai. Buitis irgi yra jūsų. Jei ji jaus, kad turi viską apimti, ją taškys. Ji kartais norės pati tą daryti, kartais iš kaltės, kad „nedirba“, kad „nieko nedaro“, kartais iš noro sau ir pasauliui įrodyti, kad viskas su ja gerai, kad ji kontroliuoja situaciją. Bet jei ji jausis viena, ji sunkiai atlaikys. „Pasakyk ką padaryti, aš padarysiu“ schema nesuveiks. Nes jai norėsis partnerystės, ne „pagalbininko“. Ir taip, žinau, kartais tai nelengva nes joje nesaugumas spaus perimti kontrolę, ji gali komentuoti, bandyti sukontroliuoti, kur tu jausiesi nuvertintas, neįvertintas. Ir čia toks abipusiai nelengvas procesas. Nepabėgti, pasakyti „aš suprantu, bet leisk man atrasti kaip, kuris nebus taip, kaip tu norėtum“, yra daug daugiau šanso ryšiui, nei atsitraukimas, pasidavimas ir pabėgimas.

- Visi mes žinom, kad labai gerai klausti to klausimo „kaip tu gyveni?“. Bet neretai jis yra tas klausimas, kuris atrodo atvers pavojingą teritoriją. Pavojingą, nes išpilti sunkumai gali nuvesti į bejėgiškumą „ką daryti?“ ar kaltę „kažko nepadariau“. Bet jei norim tikro santykio, mums reikia išmokti būti tame skausme, sunkume. Išgirsti, priimti, atlaikyti. Neretai jei sugebam tą padaryti jausmas transformuojas. Iš pykčio „kodėl tu nepadedi man?“, link skausmo „aš bijau, kad liksiu viena“, į patyrimą, jog išbūni, net kai ji atveria tą sunkumą. Bet išbūti, nereiškia nereaguoti, užsidaryti ir klausyti. Išbūti, yra leisti, kad tai paliestų. Jei ji nepatirs, kad jos patirtis tave judina, ji nepatirs išbuvimo. Kai mums skauda kartu su kitu, kai mes irgi jaučiamės bejėgiai, kai norim išgelbėti, bet nežinom kaip ... visa tai nėra silpnumas, tai leidimas sau būti santykyje, tai leidimas kitam patirti – kad tu veiki mane, aš reaguoju, aš esu kartu.

- Na ir pabaigai...tėvystė irgi yra vidinis procesas, kuris įneša begales naujų patirčių, klausimų ir jausmų. Būti stipriam, nereiškia viską supakuoti į savo pasąmonės kerteles ir kaip mantrą kartoti „man tai nieko nėra“. Nes visa tai, ko nepažįsti, veikia nematomais keliais. Ir tada nesupranti, kodėl pasakai, padarai dalykus, kuriuos nenori daryti. Kodėl pabėgi, net jei supranti, kad taip nereikėtų daryti, kodėl pyksti, kai atrodo galima būtų ramiai išsiaiškinti. Mūsų gebėjimas suprasti kitą, domėtis kitu tiesiogiai koreliuoja su mūsų gebėjimu suprasti save ir domėtis savimi. Vaikų gimimas pradeda rodyti kokią kainą mokam, jei to nedarom. Vaikų gimimas iš santykio pareikalauja kitokios drąsos ir stiprybės, nei iki tol. Ir kartu tai atveria mūsų galią mylėti – kai išdrįstame būti veikiamam kito ne tik džiaugsme, bet ir skausme, nepamesdami vienas kito rankos, nepraradę jausmo kad esam kartu.

Bet galima postus dėt be paveiksliuko? Nieko nerandu doro :)

Psichologė Sigita Valevičienė

13/11/2025

12/11/2025

12/10/2025

05/10/2025

02/10/2025

28/09/2025

20/09/2025

Address

Website

Alerts

Shortcuts

Share

Category