21/08/2025
Legalu yra persigalvoti. Norėti ir nebenorėti. Pakeisti planus.
Man būdavo sunku ramiai išbūti, kai žmogus kažką pažadėdavo, o po to pranešdavo, kad persigalvojo ir nebenori kažkur eiti, kažką veikti ir pan. Tai keldavo pyktį, susierzinimą, nusivylimą. “Kaip jis šitaip gali sau leisti”
Nes aš sau nelabai tai leisdavau, o mus ypač erzina kituose tai, ko sau neleidžiam. Nesvarbu, nemiegojus, po sunkios darbo savaitės, jei pažadėjau, kad eisim vakarienės, tai mes eisim tos vakarienės. Ar būsiu geros nuotaikos? Greičiausiai ne. Suirzus ir pavargus. Be abejo. Bet juk pažadėjau 🤷♀️
Esu dėkinga tiems žmonėms, kurie leisdavo sau persigalvoti. Nepaisant, kaip tą būdavo nelengva priimti. Nes pati to išmokau vedama jų labai žmogiško pavyzdžio. Nes gyvenimas nutinka, ir gal vieną dieną tu labai norėjai tos kelionės, bet po kelių savaičių jauti, kad visas tavo vidus priešinasi tam. Ir galvoju, kad daug geriau pasakyti tiesą - “žinai, atsiprašau, bet persigalvojau, aš nebenoriu”, nei apsimesti ir daryti kažką per prievartą. Nes nieko gero per prievartą dažniausiai nesigauna. Ir brandus žmogus turi gebėti išgyventi nusivylimą, kai lūkesčiai neatliepiami.
Ir vis lengviau ir pozityviau darosi tą priimti kituose. “Kaip jis gali šitaip sau leisti” keičiasi į “ačiū, kad man tą pasakei, nenorėčiau, kad eitum/veiktum.. to visai nenorėdamas”.
Nekalbu apie dalykus už kuriuos esam prisiėmę atsakomybę, bet net ir tada galima kalbėti ir ieškoti išeičių, jei ta atsakomybė darosi kiek per sunki. O ir pasakyti tiesą, net jei ji nėra maloni ir patogi (kad kažko nebegaliu, nebenoriu), man taip pat yra apie atsakomybę, vietoj apsimetimo ir bandymo būti, kur visai nesinori būti. Nes tai vis tiek išlįs, tik bjauresnėmis formomis, per pasyvią agresiją, pavėlavimus, pamiršimus.