16/01/2026
Seniau galvojau, kad joga ne man.
Ji asocijavosi su neįtikėtinu lankstumu, sudėtingomis pozomis ir nuoboduliu.
Viskas pasikeitė tuo metu, kai išėjau iš darbo ir ieškojau veiklų. Bičiuliui pasiūlius, nuėjau į klasikinės jogos centrą tiesiog pamėginti. Be didelių lūkesčių. Prisijungiau prie jau praktikuojančių – visiškai netikėtai… man patiko.
Patiko mokytojo užsidegimas vedant užsiėmimą.
Patiko, kaip po praktikos kiekvienas kūno raumenukas jausdavosi gyvesnis, bet kartu buvo ramu.
Vėliau baigiau jogos įvadą pradedantiesiems su man ypatinga mokytoja, kuri dėmesingai ir šiltai supažindino su jogos pagrindais:
kas iš tiesų yra joga,
kaip taisyklingai kvėpuoti,
kaip atsipalaiduoti,
kaip saugiai įeiti į asanas, išbūti ir išeiti.
Kūnas tapo tvirtesnis ir patogesnis. Viduje – ramiau.
Joga vis sugrįždavo į mano gyvenimą – kartais dažniau, kartais rečiau. Po pertraukų vis nuspręsdavau grįžti, nes jausdavau: nervų sistema išsibalansavusi, aš sudirgusi, sunkiau nurimstanti.
Ir galiausiai… pasilikau.
Joga kartu su kitais svarbiais komponentais - masažu ir emociniu intelektu - tapo erdve, kur grįžtu į savo ašį. Į meilę. Tiesiog į esmę.
📸Miškinė Miglė
