https://www.facebook.com/213282497348367/

VisaTai Studija

Home
Lithuania
Klaipeda
VisaTai Studija

Geštalto psichoterapija
Konsultuoju vaikus, jaunimą, suaugusius, poras, šeimas ir grupes remiantis Geštalto principais.

Iki pirmojo mūsų susitikimo liko tik mažas žingsnelis - paskambinti arba parašyti žinutę.

07/10/2025

Kartais mes gyvename laukdami.
Laukiame, kol baigsis sunkus etapas.
Laukiame, kol atsiras „tas“ žmogus.
Laukiame, kol ateis „tinkamas“ laikas.

Ir tame laukime mes nepastebimai pradedame gyventi ateitimi, o ne dabartimi.
Tarsi būtume pakibę tarp „dar ne“ ir „jau nebėra“.
Žmonės šalia mūsų tampa tarsi praeities atspindžiai — lyg dar matomi, bet jau nebepasiekiami.
Santykiai pamažu netenka gyvybės, o pokalbiai – šilumos.
Ir galiausiai pajuntame, kad svetimi tampame ne tik kitiems, bet ir patys sau.

O gyvenimas visada vyksta tik čia ir dabar.
Ne „po to“, ne „kai bus geriau“, ne „rytoj“.
Tik ši akimirka yra tikra.

Čia ir dabar mes galime pastebėti kvapą, prisilietimą, akis.
Čia ir dabar mes galime atsiverti santykiui.
Čia ir dabar mes galime sugrįžti į save ir pajusti,
kad viskas, kas svarbiausia, jau vyksta šiame momente.

Tik čia mes iš tikrųjų gyvename. 🌿

09/09/2025

💬 Šiandien terapijose daug kalbėjome apie paskutinius susitikimus. Apie jų svarbą, apie ilgesį žmonių, kurių jau nebėra šalia. Apie norą dar kartą juos pamatyti, pasakyti kažką, apkabinti. Kiek daug jausmo telpa į tą patirtį – liūdesio, dėkingumo, švelnumo, skausmo.

✨ Kartais paskutiniai susitikimai įvyksta taip, kaip turėjo – tyliai, su aiškumu, kad kelias kartu jau nueitas. O kartais jie nutinka netikėtai – be žodžių, be pasiruošimo. Tarsi likimas priverstų mus atsisveikinti per akimirką: netektis, mirtis, priverstinis išsiskyrimas.

🌙 Tokie momentai palieka daug jausmo – ilgesio, liūdesio, nepasakytų minčių. Juose atsiskleidžia, kiek iš tiesų mums svarbūs ryšiai.

☁️ Pabaigos nėra lengvos. Bet jos yra neišvengiamos. Jos primena, kad kiekvienas žmogus mūsų gyvenime turi savo vaidmenį ir savo laiką. Ir kad net jei kelias nutrūksta staiga – tai, ką gavome iš ryšio, lieka mumyse.

🌌 Paskutinis susitikimas nėra tik pabaiga. Tai riba, kuri padeda mums suvokti, kas iš tiesų svarbu, kas palieka pėdsaką, kas mus augina. ∞ Tai riba, kuri žymi perėjimą – iš vieno etapo į kitą, iš vieno „mes“ į naują „aš“.

∞ Galbūt prireiks laiko tai priimti. Bet kai priimame, atsiranda vietos naujiems pradėjimams.

17/08/2025

🌧️ Kai lyja ne tik lauke

Kai pradeda lyti – daug kas traukiasi. Po stogu, po skėčiu, po antklode. Arba – po savo kapišonu.

Bet yra ir kitas lietus.
Tas, kuris pradeda lyti viduje – kai nepaskambina, kai vėl pamiršta, kai kažką atsimeni.
Kai atrodo, kad esi per daug. Arba – niekam nepakankamai.

Ir tada norisi slėptis.
Nuo žmonių. Nuo savęs. Nuo visko.
Susisukti, užsikloti, užsimerkti, o kartais – net nejausti.

Bet terapijoje mokomės ne tik bėgti nuo lietaus.
Mokomės išbūti su tuo, kas lyja.
Išbūti su jausmais, kurie ateina, kai negali jų kontroliuoti.
Su liūdesiu. Su bejėgyste. Su tyla.

Terapija – tai ne skėtis.
Tai vieta, kur gali pamažu nusivilkti šlapius drabužius, išsidžiovinti sielą.
🌿
Jei viduje lyja – gal jau laikas ateiti?
Atsinešk viską. Džiovinsim kartu.❤️

10/08/2025

Pasaulis visada turės nuomonę, kaip turėtum atrodyti, kalbėti ar jaustis.
Vieną dieną tau sakys, kad esi per tyli, kitą – per garsiai kalbanti. Vieniems būsi per stipri, kitiems – per jautri.
Ir jei bandysi atitikti visus šiuos standartus, prarasi svarbiausią balsą – savo paties.

Ramybė ateina tada, kai imi klausyti ne pasaulio, o savęs.
Kai atsisėdi tyliai ir leidi sau išgirsti savo norus, savo ribas, savo ritmą.
Kai renkiesi savo kelią, net jei jis atrodo keistas kitiems.

Aš nebespaudžiu savęs tilpti į svetimus rėmus.
Jie per siauri mano spalvoms, mano istorijai, mano širdies pločiui.
Ir tu neturi tilpti.
Nes mes nesame sukurti būti įsprausti – mes esame sukurti augti.

08/08/2025

Gal pažįsti tą jausmą – kai labai nori suprasti, ar tave myli.
Kai stebi, lauki, analizuoji – ar parašys? ar atsilieps? ar pakvies?
Kai svarbu tampa kiekviena detalė – žvilgsnis, pauzė, emoji.
Kai stengiesi suprasti, ar jam/jai rūpiu?
Nes juk sakė, kad myli.

Bet kartais meilė lieka tik žodžiuose. Ji neateina. Ji nevirsta veiksmais.

Jei tavęs nemyli – gali laukti kiek nori.
Jie vėluos. Jie neateis.
Vis atsiras kliūčių –
vėjai, lietūs, kiti svarbesni reikalai.
Meilė nevėluoja. Meilė ieško būdo, o ne pasiteisinimų.

Kai nesi svarbus – tavo numeris dings.
Ne todėl, kad būtų sunku parašyti.
O todėl, kad nenorės.

Tačiau jei tave myli –
tavo šnabždesys skambės kaip šauksmas.
Net tylėjimas taps kvietimu.

Kai myli – ateini iš bet kur.
Net iš ugnikalnio gelmių,
nuo pačio vandenyno dugno,
perversdamas ištisus žemynus –
vien tam, kad pabūtum šalia,
nors minutei.

Terapijoje dažnai tenka liudyti – kaip žmonės pasimeta tarp žodžių ir veiksmų neatitikimo.
Mokytis atpažinti, kas yra tikra, o kas – tik iliuzija apie meilę.
Ir galų gale – atrasti savyje drąsą nebelaukti ten, kur niekas neateina.

🌿🌿
Jei šis tekstas palietė – gal tai tylus vidinis signalas.
Kad jau ilgai lauki ne ten.
Terapijoje galima ieškoti kelių atgal į save.
Ten, kur nereikia įrodinėti, kad esi vertas meilės.

05/08/2025

Kai žmogus pagaliau sustoja.

Jie dažnai ateina pavargę.
Išmokyti laikyti. Tempti. Būti stiprūs.
Mokantys pasirūpinti visais – tik ne savimi.

Ilgai jie sulaiko kvėpavimą.
Iš pažiūros – viskas gerai: šypsosi, dirba, kuria, rūpinasi.
Bet viduje – triukšmas. Spaudimas. Tylus ilgesys tikrumo.

Jie dažnai nežino, nuo ko pradėti.
Tik pasako:
„Jaučiu, kad kažkas manyje nori sustoti, daugiau taip nebegaliu”.

Ir tada mes mokomės iš naujo:
kvėpuoti.
jausti.
išgirsti save.
grįžti į kūną.

Nes kūnas visada žino – kada gana.
Kada užtenka kovoti. Kada jau metas pabūti žmogumi, o ne vaidmeniu.

Terapijoje jie pirmą kartą paliečia savo liūdesį – be gėdos.
Jų rankos ima glaustis prie širdies,
ne kaip gynyba, o kaip grįžimas namo.

Kai nurimsta kovos, kai nebereikia „įrodyti“, kai pagaliau leidžiama tiesiog būti –
tada jie ima keistis.
Ne garsiai. Ne greitai.
O taip, kaip keičiasi metų laikai –
neprašydami leidimo, bet atnešdami būtiną virsmą.

Ir tas virsmas – tai ne nauja versija savęs.
Tai tikrasis aš, kuris visada buvo čia.
Po visomis rolėmis, pareigomis, prisitaikymais – buvo Jis. Buvo Ji.
Gyvas. Jautrus. Pakankamas.

⸻

🌿 Jeigu ši vieta tavo viduje prabyla – vadinasi, jau žinai kelią. Tyliai, švelniai, bet aiškiai.
Čia – erdvė, kur galima sustoti. Atsikvėpti. Ir leisti sau būti tikru(-a).
🌱 Dirbu taikydama gestalto terapiją ir kūno terapijos metodus. Susitikime🙏

15/07/2025

Moterie, tau nereikia tilpti. Spindėk. Triukšmauk. Juokis garsiai. Ir stovėk basomis savo šviesoje.

14/07/2025

Ar žinai, kad žmonės gali ir negrįžti?

Gali suspausti visą savo skausmą į kumštį.
Gali jus paleisti.
Jie gali pabusti vieną rytą su širdimi, kuri dar vis jaučia,
bet jau nebenešioja jūsų vardo.
Gali nebeliūdėti – ne todėl, kad nebemyli todėl, kad išmoko gyventi be.

Jie gali tyliai užsisklęsti.
Šimtu spynų užsirakinti,
kad nė viena jūsų žinutė daugiau jų nepasiektų.
Gali neberašyti. Neskambinti.
Ir niekada daugiau nebeleisti jums prisiliesti prie jų širdies.
Net jei vis dar myli.

Dirbdama porų terapijoje dažnai matau šį paradoksą: net mylint – durys užsidaro.
Ne iš pykčio. Ne iš keršto. O iš gilaus išsekimo.
Kai žmogus tiek kartų bandė būti priimtas, bet nesulaukė –
viduje įsijungia paskutinė gynyba: atsitraukimas.

Susimąstykite –
kas dar jus taip galės mylėti,
jei tie, kurie mylėjo labiausiai,
buvo priversti užverti duris tam, kad apsisaugotų?

Užsidaryti – kartais vienintelis būdas išlikti.
Net jei meilė tebėra.

Bet jei esi tas, kuris vis dar turi galimybę – nebijok atsiverti.
Nebijok jausmo.
Nebijok būti matomas, pažeidžiamas, reikalingas.
Nebijok būti mylimas.

Address

Klaipeda

Website

facebook.com

Alerts

Be the first to know and let us send you an email when VisaTai Studija posts news and promotions. Your email address will not be used for any other purpose, and you can unsubscribe at any time.

Shortcuts

Want your practice to be the top-listed Clinic in Klaipeda?