Sąmoninga šeima

06/03/2026

Paklausyk, kaip čia gerai parašyta! – rėkiu vyrui bėgdama per kambarius ir įgarsindama tyrimo citatas.

Nors tyrimas apie vienišas mamas, vietų rasti bendrumą su tyrimo pašnekovėmis radau daugiau, negu norėčiau.

Prisiminiau ir savo pasirinkimą pasilikti pavardę po vestuvių, pakeičiant galūnę, kad tikrai būtų akivaizdu, jog esu ištekėjusi.

Ir tai tikrai pakeitė daug – neliko darbe klausimų, ar turiu vyrą, žiedas atbaidė nejaukius vyrų bandymus mane kabinti, o ir į giminaičių vestuves karbonadą užsakydavo ne tik man, bet teikdavosi pakviesti į šventę ir mano vyrą.

Tai tik nuotrupos to, kaip požiūris į moterį keičiasi priklausomai nuo jos vedybinio statuso.

Tyrime apklaustos išsiskyrusios vienišos mamos pasakojo apie patirtis darbe, institucijose, kovojant dėl vyro alimentų ir pasikeitusius santykius su artimaisiais. Kartu analizuoti lietuviški portalai ir tai, kaip jie vaizduoja vienišas mamas.

Skaudžiausiai skaitėsi komentarai, kurių tyrimo dalyvės sulaukdavo iš kitų moterų – pavyzdžiui, mamos, kuri, paprašius pasaugoti anūką, atsakė: „Tavo vaikas, tu ir augink. Man tai niekas nepadėjo.“

Artėjant Moterų solidarumo dienai, sekmadienio rytą prie kavos ir šventinių pusryčių rekomenduoju pradėti paskaitinėjant citatas straipsnyje.

Nors tekstas netrumpas, bet lengvai skaitosi. O svarbiausia - paskatina pasikalbėti apie moterų teises.

Latinytė, R. (2025). Atstumtosios ir varžovės: vienišos motinos stereotipai medijose ir gyvenimo pasakojimuose. Tautosakos

24/02/2026

Paskutiniai mėnesiai, kai godžiai prieš darbą mėgaujuosi ką tik kepyklėlėje pirkta bandele ir skaitau žurnalą.

Myliu savąjį darbą (o ir darbu jo nevadinu) ir imu iš naujo jį pamilti, artėjant jo pabaigai ir motinystės pradžiai.

Pabaigos tikrai praturtina gyvenimą ir padaro jį pilnesniu.

Jeigu svarstai terapijai pasirinkti mane, siūlau savo kolegas*es, kurių kontaktus rasi komentaruose.

26/01/2026

Nėštumas atneša lėto, malonaus laiko. To, kurį seniai norėjau paskirti prasmingai veiklai.

Kaip, pavyzdžiui, kolegų tyrimų skaitymui.

Fantazuodavau, kaip būtų faina paprastai papasakoti tai, kas dažnai lieka sunkiai suprantami skaičiai, lentelės ir profesinis žargonas.

Šį kartą – Jokūbo ir Pauliaus tyrimas apie savižudybes tarp gėjų, lesbiečių ir biseksualių žmonių.
Jautrus ir svarbus tyrimas.

Trumpai: neheteroseksualūs žmonės dažniau galvoja apie savižudybę ir bando nusižudyti nei heteroseksualūs.

Klaidinga prielaida – jog taip yra todėl, kad šie žmonės tarsi pasirenka seksualinę orientaciją, o su ja ir kančią. Suprask, nori pasitraukti iš gyvenimo, nes yra gėjai, lesbietės ar biseksualūs.

Tai netiesa.

Taip yra dėl mažumų streso, kurį patiria visuomenėje stigmatizuojamos grupės.

Mano darbo kasdienybė: daugeliui paauglių tenka pragyventi nefainus, „užsisėdusius“ mokytojus. Tačiau dalis šių paauglių turi reikalų su mokytojais, kurie iš principo atsisako naudoti paauglio pasirinktą įvardį. Dar ir pabrėžia, jog tokie dalykai – išsigalvojimas.

Abu įvykiai kelia stresą, bet vienas jų stipriai siejasi su savastimi ir su jausmu, kad tave kaip žmogų atstumia.

Tyrime Jokūbas su Pauliumi tyrinėja studentus, tad daug dėmesio skiria jų patiriamiems iššūkiams universitete ir romantiniuose santykiuose. Pavyzdžiui, biseksualūs asmenys dažniau susilaukia komentarų, kad „neapsisprendžia“ dėl savo seksualinės orientacijos (vėlgi – tarsi tai būtų pasirinkimas).

Jeigu perskaitei iki šios vietos, leisk man suprasti, ar tai įdomu.

Skaityti straipsnius faina – bet tai trunka daug, daug laiko. Todėl tavo reakcija man be galo svarbi.

13/01/2026

Nepastojant norinčių patarti atsiranda nemažai.

Erzindavausi, kai kam nors kildavo noras ieškoti nevaisingumo priežasčių manajame gyvenime, santykiuose, ar kokiuose neva vidiniuose blokuose.

Bet į kai kuriuos pastebėjimus buvo verta įsiklausyti.

Rūpestingi bičiuliai pirštu baksnojo į manąjį pasipriešinimą tapimui mama.

Nors tvirtinau, kad laukiu vaikelio, tuo pat metu nelabai norėjau ką keisti savo gyvenime.

Sugalvodavau pasiteisinimų. Neva neteisinga, jog aš, o ne mano vyras, „turiu“ atidėti savo karjerą, atlaikyti visus pasiruošimus nėštumui, emocinį krūvį, netektis bei nusivylimą.

Pusę metų truko mano kova su realybe, kol priėmiau, kad gyvenimas privalo keistis. Palikau savuosius darbus, nebeprisiėmiau naujų projektų ir mokiausi būti lėtame laike, kurio reikėjo.

Sukurti gyvybę savyje, jausti su ja ryšį ir galiausiai perlipti per visą fizinį diskomfortą iki pastojimo ir jam įvykus galiausiai atrodė neįtikėtina, unikali, tik mano kelionė. Tokia kelionė, kurios į nieką nekeisčiau.

Įtikėjau, kad nevaisingumas nėra tik kūno kelionė. Tai visos psichikos lėtas perorganizavimas iš kontroliuojamo gyvenimo į nekontrolę. Dar daugiau – tai akistata su labiausiai paslėptais savo šešėliais.

Ir tai yra apie tapsmą tėvais.

Kai kam toks pokytis įvyksta staiga – kartu su nėštumu. O kai kam jis vyksta lėtai, su kiekvienu vizitu pas vaisingumo specialistus.

02/01/2026

Besiruošdama tapti mama lyginuosi su savaja mama.

Mano mama ištverme nesiskundžia. Nešė nepamatuotai sunkius maišus, nėjo pas gydytojus nei susilaužiusi ranką, nei kiaurai vinimi prasidūrusi delną.

Man atrodo, kad mano mama, kaip ir kiti posovietiniai žmonės, galėtų, nepaisydama radiacijos, lipti ant reaktoriaus ir plikomis rankomis rinkti nuolaužas.

O ir pati prieš pat pagalbinį apvaisinimą skubėjau į poligoną mokytis šaudyti ir pabaigti bazinį šaulės kursą.

Visada galvojau, kad mano mamai ir man sunku pajausti savo kūną. Dar kartą perskaičiusi „Ką jie mums padarė?“, galvoju kitaip.

Nejausti kūno ir neigti jį taip, lyg jis būtų įrankis, – ilgo sovietinio smegenų plovimo pasekmė. Anuomet rūpinimasis savo kūnu galėjo sulaukti nebent juoko.

Negyvenau tais laikais ir, ačiū Dievui, gyvenu nepriklausomoje šalyje. Tačiau nebūti jautria ir silpna išmokau ir aš.

Ryškiausiai pasipriešinimas silpnumui mane pasitikdavo po įvairių chirurginių operacijų – negalėjimas pakilti iš lovos ar mėnesį kelti sunkių daiktų man atrodydavo kaip valios stoka.

Savąjį skausmo ir pažeidžiamumo neigimą imu matyti kaip kolektyvinę traumą, kurią atsitempėme iš sovietmečio.

Tokių kaip aš, gręžiančių paskutinius kūno rezervus, yra daugiau. Darome tai nepaisydami nerimo, pasikartojančių peršalimų, nemigos, depresijos ar psichozės.

Dabar rūpestį savimi imu matyti ne tik kaip sveiko proto apraišką, bet kaip pasipriešinimą tam ilgai trukusiam smegenų plovimui, kurį okupantai paliko mano mamos ir mano kartoje.

29/12/2025

Nuo akimirkos nuotraukoje praėjo 5 mėnesiai.

Dabar – 16 nėštumo savaitė. Neturiu nė vieno daikto gimdymui ar naujagimiui. Ir nepriimu tokių daiktų kaip dovanų.

Bijau, kad netekties akivaizdoje reikėtų, kaip naštą ant pečių, nešti visus vaikiškus žaislus, palutes ar jogos kamuolius.

Tiek daug kartų netekusi galimybės pastoti, patikėjau, kad kūnas yra brokuotas ir negali išnešioti vaiko.

Panašiai nėštumą išgyvenančių moterų yra daugiau. Prarastos galimybės pastoti ir negimę vaikeliai vaidenasi net supuojant naujagimį.

Prieš prasidedant pagalbiniam apvaisinimui mano kurso draugė Aušra atsiuntė savo disertaciją (nuoroda komentaruose). Tai tapo manąja pasiruošimo nėštumui knyga.

Norėjosi ruoštis ne pykinimui nėštumo metu, bet išmokti kurti santykį su vaikeliu pilve, kurio, atrodė, bet kada galiu netekti.

Sukosi įkyri mintis – kam prisirišti, jeigu galiu persileisti?

Aušros tyrime kita mama dalinosii: „Tavo vaikas gimsta, tu nelabai gali suvokti, kad esi mama, nes tau atrodo, kad tas vaikas bet kada gali numirti, jis gali dingti ir tu vėl liksi su niekuo.“

Nevaisingumas nepasitraukia su nėštumu ir net su vaiko gimimu – tai kažkas, su kuo tenka gyventi visą likusį gyvenimą.

Lygiai taip pat, kaip ir su kitomis gyvenimo netektimis – mes nenustojame sielvartauti, bet randame būdų, kaip su tuo atsikelti iš lovos ir pragyventi dieną.

14/12/2025

Kažin, ar yra geriausias būdas nupasakoti nevaisingumą ir pagalbinio apvaisinimo procesą, per kurį su vyru ėjom.

Nelengva pristatyti ir apie tai kurtą radijo dokumentikos epizodą.

Pastarieji keleri mano metai buvo apie operacijas, slenkančius mėnesius, kai pastoti nepavyksta ir neišsemiamą netekties jausmą.
Rasti prasmę tokiame laike reikėjo didelių pastangų.

Prasidėjęs pagalbinio apvaisinimo procesas nei prasmės, nei vilties nepridavė. Nebuvo jokių garantijų, jog tai lems vaikelio atėjimą.

Pasiryžimas įrašinėti vertė aktyviai ieškoti būdų įprasminti kančią ir atsakyti į klausimą, vardan ko tai.
Kiekvienas rytas, vizitas, skausmas, pykinimas, susitikimai su Rūta (įrašo redaktore), naujais bičiuliais LRT – viskas vertė reflektuoti, kol kančia įgavo prasmę.

Svarbiausia, ką pavyko išsinešti iš šio patyrimo, – pasidavimas gyvenimui. Leisti šiam mane vesti, o kartais ir suspardyti. Nekontroliuoti ir mokintis būti gyvenimo neapibrėžtume.

Nemanau, kad mano patirtis išskirtinė. Man, kaip ir kitiems, teko dar viena proga patirti gyvenimą pilnai, su visomis jo spalvomis, net ir tamsiausiomis.

Pabaigus montuoti, vyliausi, jog galbūt įrašas atneš bent dalelę tos prasmės kitiems (-oms) – ne tik išgyvenantiems nevaisingumą, bet ir turintiems reikalą su absoliučiu gyvenimo neapibrėžtumu ir netektimis.
Įrašas gavo premiją, kaip geriausias, tad, ačiū Diev, kažką kituose palieka.

Jeigu paliko ir tau - parašyk man, labai lauksiu įspūdžių asmeninėm žinutėm ar komentarais.

Garso įrašo nuoroda komentaruose.
D. Umbraso / LRT nuotr.

06/12/2025

Tai akimirka iš žurnalistų – NARA renginio, kur kalbinami regiono gyventojai.

Klaipėdos gyventoja esu jau ketverius metus. Nors Klaipėda yra trečias miestas Lietuvoje pagal savo dydį, pagal politines pažiūras šis „nenusileidžia“ mažesniems miesteliams pakraščiuose. Čia Nemuno Aušra sulaukė nemažai balsų.

Be nepriklausomos žiniasklaidos tokių renginių nebūtų. Niekam neparūptų nei kultūros trūkumas periferijoje, nei tai, kad nacionalinė žiniasklaida mažai žino, kuo gyvena Lietuvos pakraščiai.

‼️Artėjant gruodžio 9 d. protestui, nėra svarbesnių temų už žodžio laisvę. Aš protestuosiu Klaipėdoje.

Ateik – dabar mūsų metas kovoti už laisvę.

03/12/2025

Taip kartais raukausi prie telefono, kai naujienų sraute vėl koks podcastas apie atvirumą, santykį be KAUKIŲ ar dar kokį pseudo asmeniškumą.

Skauda, kai prasmingos sąvokos tampa beprasmės.

Kažkoks kratulys mane aplanko būnant tarp staiga ir stipriai atsivėrusių žmonių. Atsimenu epizodą "Indėnų kaime" – norėjosi akis dengtis matant įsijautusius svečius, ūbaujančius kažką panašaus į tai, ką darė Amerikos vietiniai.

Pavydžiu kiekvienam ir kiekvienai, kurie be jokių stabdžių gali staiga pagauti ekstazę ir šokti pagal padriką ritmą. Arba staiga glebesčiuotis su tik ką sutiktais žmonėmis, tarsi šimtą metų pažinotų. Pavydžiu, kai per 5 minutes gali atverti savo asmeniškiausius skaudulius ir lengva ranka dalintis visokiausiomis vaikystės traumomis.

Pavydas toks dalykas – kyla iš nepritekliaus. Nieko panašaus padaryti negaliu.

Bet aš ne tik pavydžiu – nelabai tikiu perdėtu atvirumu. Asmeniškų istorijų pasakojimas gali neturėti nieko bendra su asmeniškumu.

Pati asmeniškiausia jaučiuosi ne perdėtai rodydama savo meilę, o pasakydama, kur yra mano ribų pabaiga.

Man rodos atviriausi žmonės yra tie, kurie turi ryžto atsisakyti dalintis pačiomis asmeniškiausiomis detalėmis.

17/10/2025

Kasdien tirštėjant politiniam klimatui, galvojau, kaip surašyti, kad nei pykčiu nesitaškyčiau bereikalo, nei bejėgiškumu.
Nors ir bejėgiška, ir pikta.

Prieš porą metų profesorė Jana D. Javakhishvili iš Tbilisio pasakojo apie Sakartvelo patirtį – kaip kolektyvinė trauma padarė šalį neatsparią Rusijos grėsmei.

Tada klausytis buvo baisu, bet atrodė, kad tai ne apie mus.
Dabar taip nebeatrodo.

Sakartvelas taip pat turėjo politikų „mesijų“, kurie siūlė lengvai išspręsti visas negandas – pirštais rodė į kaltininkus, gąsdino visuomenę, kad jų gyvenimas sugrius, jei nekovos prieš tuos, kurie „griauna vertybes“.

Tokie „nesisteminiai“ politikai kalba paprastai, remiasi nuomone, o ne faktais. Nepasitikintiems valdžia jie – lyderiai: paprasti, be „elitiškų“ loginių išvedžiojimų.

Jana tuomet sakė, kad pažeidžiamiausia visuomenės grupė yra ta, kuri neišgedėjo praeities kartų traumų – mūsų atveju, sovietizacijos represijų. Tokie žmonės linkę nepasitikėti valdžia ir ieško vieno aiškaus herojaus, galinčio juos „išvesti iš negandų“.

Visi patarimai, kaip kovoti su tokiais dezinformaciją skleidžiančiais politikais, šiems sekėjams beprasmiai – jie nei gali, nei nori ieškoti faktų.

Tad nei šis mano tekstas, nei pokalbis su Kristupu greičiausiai nepasieks jautriausios visuomenės dalies.

Bet pilietiškumo ugdymas gali – įsisąmoninant sovietizacijos traumas ir atpažįstant tikrąjį agresorių, atsakingą už daugelį paliktų žaizdų.
Ir prie to prisidėti gali kiekvienas iš mūsų.

Man pačiai daug bejėgiškumo sumažino Šaulių sąjunga.
Visada noriu pakviesti kiekvieną prisijungti – man atrodo, tai vienas didžiausių resursų, kuriuos turim prieš manipuliuojantį agresorių.

Janos tekstas – komentaruose.

05/10/2025

31/07/2025

Nemanau, kad tik aš viena bandžiau (ir kartais tebebandau) gyvenime pavaryti daugiau, geriau, įdomiau. Niekas nenori būti paprastas, nes norim būt išskirtiniai.

Liudiju tai, sulėtėjus mano gyvenimo ritmui. Buitis tapo banali, o į klausimą „ką veiki gyvenime?“ – ačiū Dievui, nebeturiu tiek daug kuo „pasigirti“.

Prieš kiek daugiau nei metus dėsčiau dvejose akademinėse įstaigose, šalia psichologės praktikos važinėdavau į darželius, mokydama vaikus socialinių įgūdžių. Čia dar psichoterapijos studijos, projektai su užsienio kolegomis ir interviu radijuje, televizijoje. Galėtum sakyti – labai gyvas gyvenimas, bet kartu labai inertiškas.

Nespėdavau net sureflektuoti to, kas vyksta. Visko buvo daug – darbų, veiklų, pasiekimų. Būta labai brangių ir malonių momentų, kuriuos kartočiau, bet...
Prabusdavau trečią nakties su nerimu, tarsi primindama sau, kad ne taip norėčiau, jog būtų.

Dabar nebedirbu tiek daug, nebepersistengiu „kuo geriau nugyventi“ ir išeiti į pensiją anksčiau negu mano tėvai.

Ir tikrai – banali būtis nėra lengvas pasirinkimas. Iškyla baimė, kad visi čia mokosi trūbom groti, važiuoja į Japonijas, startuoliuose užsidirba, o aš lieku gyvenimo paraštėje – tas gerai pažįstamas fear of missing out. Viduje kirba nervas: kad tingiu, apsileidau, ir tereikia biški save paspausti.

O čia dar, nustojus būti nuolatos užimtai - ruoštis paskaitoms, interviu, užsiėmimams vaikams – iškilo klausimas: vardan ko tada gyvenu? Lėtame laike neišvengiamai iškyla prasmės klausimas. Nemenką gyvenimo siaubovarą gali įsivaryti, kai reikia susidurti su beprasmybe.

Tuščias laikas privertė iš naujo įkainoti savo gyvenimą, mokytis ieškoti gyvenimo malonumo paprastume. Ne nuveikti, pasiekti, padaryti, bet pasimėgauti. Ėmė rodytis, kad ir maistą gaminti man patinka, ir NESKUBANT parduotuvėje rinktis ledus, o čia dar – namų tvarkymasis, visiška euforija. Faini ir prabangesni kasdienos malonumai, kaip išgerti kavos judant link darbo. O terapeutės darbas – apskritai dovana, kaip į šventę, kai gyvenime nepervargstu.

Aišku, ilgai tokiame lėtame laike neišbuvau – kojos nunešė iki Šaulių sąjungos, kuri labai įprasmina mano laiką. Ir šitą tekstą rašau ne šiaip sau dienoraštyje, bet socialiniams tinklams. Kažkokį gyvenimo iššūkį ir tikslą turėti norisi. Bendražmogiška.

Tik atrodo, kad šį kartą darau, nes faina, ir daug mažiau dėl progos pasididžiuoti prie kavos su draugėmis bei gauti patapšnojimą per petį, kad labai gerai gyvenime varau.

Linkiu – pasaulyje, kuriame visi norim būti išskirtiniai, pasimatuoti banalumą.

Esu dėkinga vyrui, kuris dovanoja man šį laiką, perimdamas kai kurias finansines naštas. Be šios padėkos meluočiau, sakydama, kad mažiau dirbti – neturi finansinės pasekmės.