17/10/2025
Kasdien tirštėjant politiniam klimatui, galvojau, kaip surašyti, kad nei pykčiu nesitaškyčiau bereikalo, nei bejėgiškumu.
Nors ir bejėgiška, ir pikta.
Prieš porą metų profesorė Jana D. Javakhishvili iš Tbilisio pasakojo apie Sakartvelo patirtį – kaip kolektyvinė trauma padarė šalį neatsparią Rusijos grėsmei.
Tada klausytis buvo baisu, bet atrodė, kad tai ne apie mus.
Dabar taip nebeatrodo.
Sakartvelas taip pat turėjo politikų „mesijų“, kurie siūlė lengvai išspręsti visas negandas – pirštais rodė į kaltininkus, gąsdino visuomenę, kad jų gyvenimas sugrius, jei nekovos prieš tuos, kurie „griauna vertybes“.
Tokie „nesisteminiai“ politikai kalba paprastai, remiasi nuomone, o ne faktais. Nepasitikintiems valdžia jie – lyderiai: paprasti, be „elitiškų“ loginių išvedžiojimų.
Jana tuomet sakė, kad pažeidžiamiausia visuomenės grupė yra ta, kuri neišgedėjo praeities kartų traumų – mūsų atveju, sovietizacijos represijų. Tokie žmonės linkę nepasitikėti valdžia ir ieško vieno aiškaus herojaus, galinčio juos „išvesti iš negandų“.
Visi patarimai, kaip kovoti su tokiais dezinformaciją skleidžiančiais politikais, šiems sekėjams beprasmiai – jie nei gali, nei nori ieškoti faktų.
Tad nei šis mano tekstas, nei pokalbis su Kristupu greičiausiai nepasieks jautriausios visuomenės dalies.
Bet pilietiškumo ugdymas gali – įsisąmoninant sovietizacijos traumas ir atpažįstant tikrąjį agresorių, atsakingą už daugelį paliktų žaizdų.
Ir prie to prisidėti gali kiekvienas iš mūsų.
Man pačiai daug bejėgiškumo sumažino Šaulių sąjunga.
Visada noriu pakviesti kiekvieną prisijungti – man atrodo, tai vienas didžiausių resursų, kuriuos turim prieš manipuliuojantį agresorių.
Janos tekstas – komentaruose.
