31/01/2026
Kol žmogus nepaleidžia įtampos, kūnas ją nešioja.
Ne visos svarbios tiesos gimsta laboratorijose. Kai kurios ateina iš kūno stebėjimo – iš to, kaip žmogus reaguoja į gyvenimą, stresą ir emocijas. Kūnas niekada neklysta. Jis tik ilgai kenčia tylėdamas.
Stuburas nėra vien kaulų ir diskų konstrukcija. Tai centrinė žmogaus ašis – tiek fizinė, tiek vidinė. Ne veltui sakome, kad žmogus yra „palūžęs“: nugara palinksta, judesiai sulėtėja, kūnas tarsi nustoja pasitikėti pasauliu.
Žvelgiant į stuburą kaip į vidinį žemėlapį, tampa aišku, kodėl būtent čia dažniausiai kaupiasi lėtinis skausmas. Palei stuburą eina nerviniai centrai, susiję su kvėpavimu, širdimi, virškinimu, dubeniu ir kojomis. Kai šiose vietose ilgai tvyro įtampa, kūnas pradeda kalbėti skausmu.
Apatinė stuburo dalis siejama su saugumu ir atrama. Baimė prarasti stabilumą – pinigus, santykius, sveikatą ar žemę po kojomis – dažnai pasireiškia apatinės nugaros, dubens ar kojų įtampa. Raumenys susitraukia ne be priežasties – jie saugo.
Vidurinė stuburo dalis susijusi su kvėpavimu, širdimi ir ryšiu su kitais. Čia kaupiasi neišsakyti žodžiai, nuoskaudos, netektys ir vienatvė. Net kai žmogus sako, kad viskas gerai, kūnas gali atsakyti skausmu tarp menčių ar spaudimu krūtinėje.
Kaklas – tai kontrolės ir atsakomybės zona. Ilgai gyvenant nuolatinėje įtampoje, kaklas sustingsta, judesiai tampa riboti. Tai ne amžius ir ne netinkama pagalvė. Tai neišgyventas nerimas, laikomi sprendimai ir nuolatinis budrumas.
Kūnas ir mintys nėra atskiri. Skausmas neatsiranda staiga – jis formuojasi ilgai, kai vidinė įtampa tampa nuolatine būsena. Todėl gydant tik kūną, nekeičiant vidinės būsenos, palengvėjimas dažnai būna laikinas.
Neatsitiktinai vaikai retai turi lėtinių stuburo problemų. Jie verkia ir paleidžia. Supyksta ir pamiršta. Džiaugiasi iki galo. Suaugęs kaupia – emocijas, baimes, neišsakytus jausmus. Kūnas tai prisimena.
Atsipalaidavimas nėra silpnumas ar tinginystė. Tai būtinas įgūdis. Paprasti dalykai dažnai veikia stipriau nei sudėtingos technikos: lėtas kvėpavimas, tyla be telefono, šiltas dušas be skubėjimo, švelnus tempimas, ramus vaikščiojimas, masažas.
Šis požiūris neatmeta gydytojų ar terapijos. Jis tik primena tai, kas dažnai pamirštama – vidinė būsena turi tiesioginę įtaką kūnui. Stuburas nėra tik atrama. Tai atspindys to, kaip gyvename, ko bijome ir ką savyje laikome.
Kūnas prisimena tai, ko nepaleidžiame.😊
Kol žmogus nepaleidžia įtampos, kūnas ją nešioja.
Ne visos svarbios tiesos gimsta laboratorijose. Kai kurios ateina iš kūno stebėjimo – iš to, kaip žmogus reaguoja į gyvenimą, stresą ir emocijas. Kūnas niekada neklysta. Jis tik ilgai kenčia tylėdamas.
Stuburas nėra vien kaulų ir diskų konstrukcija. Tai centrinė žmogaus ašis – tiek fizinė, tiek vidinė. Ne veltui sakome, kad žmogus yra „palūžęs“: nugara palinksta, judesiai sulėtėja, kūnas tarsi nustoja pasitikėti pasauliu.
Žvelgiant į stuburą kaip į vidinį žemėlapį, tampa aišku, kodėl būtent čia dažniausiai kaupiasi lėtinis skausmas. Palei stuburą eina nerviniai centrai, susiję su kvėpavimu, širdimi, virškinimu, dubeniu ir kojomis. Kai šiose vietose ilgai tvyro įtampa, kūnas pradeda kalbėti skausmu.
Apatinė stuburo dalis siejama su saugumu ir atrama. Baimė prarasti stabilumą – pinigus, santykius, sveikatą ar žemę po kojomis – dažnai pasireiškia apatinės nugaros, dubens ar kojų įtampa. Raumenys susitraukia ne be priežasties – jie saugo.
Vidurinė stuburo dalis susijusi su kvėpavimu, širdimi ir ryšiu su kitais. Čia kaupiasi neišsakyti žodžiai, nuoskaudos, netektys ir vienatvė. Net kai žmogus sako, kad viskas gerai, kūnas gali atsakyti skausmu tarp menčių ar spaudimu krūtinėje.
Kaklas – tai kontrolės ir atsakomybės zona. Ilgai gyvenant nuolatinėje įtampoje, kaklas sustingsta, judesiai tampa riboti. Tai ne amžius ir ne netinkama pagalvė. Tai neišgyventas nerimas, laikomi sprendimai ir nuolatinis budrumas.
Kūnas ir mintys nėra atskiri. Skausmas neatsiranda staiga – jis formuojasi ilgai, kai vidinė įtampa tampa nuolatine būsena. Todėl gydant tik kūną, nekeičiant vidinės būsenos, palengvėjimas dažnai būna laikinas.
Neatsitiktinai vaikai retai turi lėtinių stuburo problemų. Jie verkia ir paleidžia. Supyksta ir pamiršta. Džiaugiasi iki galo. Suaugęs kaupia – emocijas, baimes, neišsakytus jausmus. Kūnas tai prisimena.
Atsipalaidavimas nėra silpnumas ar tinginystė. Tai būtinas įgūdis. Paprasti dalykai dažnai veikia stipriau nei sudėtingos technikos: lėtas kvėpavimas, tyla be telefono, šiltas dušas be skubėjimo, švelnus tempimas, ramus vaikščiojimas.
Šis požiūris neatmeta gydytojų ar terapijos. Jis tik primena tai, kas dažnai pamirštama – vidinė būsena turi tiesioginę įtaką kūnui. Stuburas nėra tik atrama. Tai atspindys to, kaip gyvename, ko bijome ir ką savyje laikome.
Kūnas prisimena tai, ko nepaleidžiame.😊
Jūsų R.K Masažo studija šeimai
