08/11/2025
Lapkričio 8. Būti pažado žmogumi
Šiuo laikotarpiu stengiuosi pirmiausia apsikabinti du žodžius: PASITIKĖJIMAS ir PAŽADAS.
Kūrėjas pasitiki žmogumi ir padovanoja jam laisvą valią. Tikra meilė išlaisvina, o ne užsklendžia ir įkalina. Kūrėjas prieš žmogų stoja, kaip Pažadas. Tai tuo pačiu yra pilnatvė ir žmogus yra jos dalis, todėl nesijaučia nei silpnas, nei nuogas.
Kūrėjas pažada žmogui harmoniją Edeno sode, bet Adomas ir Ieva patiki gundytojo pažadu, kad nereikia pasitikėti Dievo nubrėžtomis ribomis. Esą jos ne laisvės erdvė, bet narvas, iš kurio dera išsiveržti. Pažado ir gundymo kaktomuša. Su ja neišvengiamai susiduriame kiekvienas. Kiekvienas gundymas pridengiamas tiesos regimybe. Blizgė, kurią praryjame...
Mokymasis pasitikėti..
Angelas pasirodo Abramui ir perduoda jam Dievo pažadą apie išsvajotą žemę. Abramas palieka tai, ką turi suakaupęs, leidžiasi į kelionę, nes pasitiki Pažadu. Daugybę kartų šis pasitikėjimas yra išbandomas. Kartais net atrodo, kad Viešpaties išbandymai pametė saiką. Žvelgiant iš šalies, Abramas pernelyg rizikuoja, Jis ieško briedžio girioje, nors saujoje turi žvirblį. Tačiau ar gyvenimas nėra kažkas daugiau? Tačiau Abramas tampa Tikėjimo tėvu Avraomu, nes pasitiki iki galo. Jis pasiekia Pažado pilnatvę. Ir pats tampa pažadu visiems ieškantiems savojo kelio.
Jėzus pašaukia mokinius ir jie pasitiki juo, kaip Pažadu. Atrodo, kad pats pažadas suvarpomas vinimis ant kryžiaus, tačiau pasitikėjimas nugali mirtį. Prisikėlimas yra pasitikėjimo ir pažado triumfas. Tiesa, kelias vingiuoja per skausmo penktadienio ir tuštumos šeštadienio spyglius.
Kiekvieno iš mūsų tikėjimo kelionė yra pasitikėjimo auginimas, viltes ranka įsikibus pažadą. Abraomo ir Jėzaus mokinių kelio atkartojimas. Yra Pažadas ir visos pasaulio vilionės, argumentai gyventi „protingai“. Pagunda užkariauti pasaulį, paprasčiausiai atsikratant tos savęs dalies, kurioje skleidžiasi Kūrėjo pažadas.
Buvimas tikru savimi, tuo, kurį susvajojo Kūrėjas, yra pažado sau ištesėjimas. Nes, kai mes gudraujame nuodėmėmis, mes niekada neapgauname Viešpats, bet tik kvailiname save. Didysis paradoksas, bet labai dažnai savęs kvailinimą pasaulis vadina sėkmės istorija.
Priklausomybė ir sveikimo kelionė. Priklausomybė yra savęs išdavystė. Bandoma ją maskuoti, kiek sugebame, surežisuojame įspūdingus alternatyvios tikrovės spektaklius, tačiau, kad ir ką bandytume dauginti iš niekio (nulio), tai lieka nulis (niekis).
Pirmas sveikimo žingsnis yra tarsi Kūrėjo stebuklo atkartojimas. Jis sukūrė pasaulį iš nieko. Susinaikinęs priklausomas žmogus iš pelenų turi atkurti pasitikėjimą, kad tai ne pabaiga, kad yra kelias, kad yra šviesa. Sveikimas – tai pažadas, į kurį vienintelį gali atsiremti, kai pats nebesi sau atrama. Tai pažadas sau pačiam, puikiai suprantant, kad praeitis tai sutrupinti ir išduoti pažadai.
Ar galima gyventi pažadu? Teoriškai ne, tačiau, kai pradedi eiti, pasirodo, kad pažadas yra kelias. Labai siauras, kuriame negali skubėti, kuriame galimi tik nedideli žingsneliai, tačiau kiekviena nužengta pėda, tai kruopelytė Amžinybės ir staiga pasirodo, kad niekis jau yra kažkas. Vis svarbesnio.
Ką reiškia padėti kitam sveikti, palydėti sveikime? Švytėti tuo pažadu ir dovanoti pasitikėjimą, kurį priklausomas žmogus gali priimti tik po tiek, kiek tą akimirką, sugeba. Tačiau juk pasakyta – jei turėtum tikėjimą (pasitikėjimą) bent kaip garstyčios grūdą ir galėtum kalnus kilnoti, kurie atrodo neperlipami sveikimo kelyje.
Pažadas bandyti sveikti. Pažadas laikytis taisyklių. Pažadas dosniai skirti tam laiką. Pažadas mokytis tesėti pažadus... Viskas lėtai, uodo žingsneliais, tačiau visi tikri dalykai yra lėti ir reikalauja kantrybės.
Į ausį šnabžda šliužas, tikindamas, kad neatlaikysi, kad taip nebūna, kad viskas veltui, kad mes visi gimėme šliaužioti, o visi kiti pažadai – tik apgaulė.
Pradžioje buvo Žodis. Pažadas. Kuris pa-žadina. Mokymasis pasitikėti tarsi mokymasis vaikščioti. Mokymasis kalbėti. Mokymasis būti su kitu. Mokymasis priimti save. Pasitikint, kad tai gali padaryti, nes taip pažadėta, kad tiesa padarys mus laisvus.
Garantijos neteikiamos. Tačiau tikras pažadas yra svarbiau nei garantija. Tai kelias. Žinau, kad sunku pasitikėti, kad jis į Pažadėtą Žemę. Tačiau taip mums pažadėta To, kuriame nėra negalimu dalyku.
