https://www.facebook.com/785982677922089/

Isorara Terri, Vytauto Gatvė 24, Prienai (2026)

06/03/2026

Daugelis iš mūsų buvo išmokyti, jog pailsėti „galima“ tik tada, „kai visi darbai baigti”.

Tačiau žmogaus kūnas taip neveikia.
Poilsis nėra „atlygis už atliktus darbus” – tai bazinis žmogaus poreikis, būtinas fizinei, emocinei, dvasinei sveikatai palaikyti.

Neturime sulaukti momento, kai jau vidiškai „sugriūname“, kad pagaliau leistume sau sustoti.
Todėl kartais labiausiai „gydantys” žodžiai gali būti labai paprasti:

„Laikas pailsėti.“

Kai leidžiame sau stabtelėti laiku, išsaugome savo energiją ir palaikome darnią visų savo sistemų veiklą – kūno, proto, jausmų. Taip saugome vidinį vientisumą.

Daugeliui mūsų kartu su įsitikinimu, kad poilsį reikia „užsidirbti sunkiu darbu“, buvo įdiegta ir kaltė, kuri gali pasirodyti vos tik sustojus, prisėdus ar prigulus. Todėl verta sau priminti: poilsis nėra „tinginystė”.

Mes esame verti poilsio jau vien todėl, kad esame žmonės.

Čia labai natūraliai atsiveria ir tema apie meilę sau, kurios dažnai ieškome ir stengiamės puoselėti. Kartais ji pasirodo ne kaip didelis gestas ar ypatingas ritualas, o kaip labai paprastas veiksmas – išgirsti kūno signalą ir leisti sau pailsėti.

Kai pailsime tada, kai kūnas to prašo, mes labai praktiškai pasirūpiname vienu iš savo bazinių poreikių. Tai ir yra vienas iš būdų mylėti save kasdienybėje.

Daug kas čia tampa pasirinkimu:
pastebėti, kad neleidžiame sau ilsėtis,
atpažinti kylantį kaltės jausmą,
pamatyti vidinį įsitikinimą, kad savo vertę tarsi „turime įrodyti” nuolat dirbdami.

Vien pats atpažinimas jau šiek tiek pajudina senus įsitikinimus.

O pasirinkimas leisti sau pailsėti turi ir dar vieną svarbų, tylų poveikį: mes siunčiame signalą savo kūnui, protui ir širdžiai – „aš esu svarbus“. Mano kūnas svarbus. Mano jausmai svarbūs. Mano gerovė verta dėmesio.

Ir tada tampa aiškiau, kad meilė sau nėra tik pasilepinimas ar kažkas ypatingo. Dažnai tai labai paprasti, kasdieniai veiksmai – toks paprastas rūpestis, kad kartais net pamirštame jo svarbą.

Todėl kvietimas čia gali būti štai toks:
tiesiog sustoti ir pailsėti.
Be telefono, be triukšmo, bent trumpam.

O jei tuo metu pasirodo kaltė ar vidinis priekaištas – galima juos tiesiog pastebėti.
Galbūt išgirsti mintį: „ką dabar pagalvos kiti?” arba „kaip aš čia taip dabar imsiu ir gulėsiu?“.

Tiesiog pastebėti šiuos jausmus kaip reiškinius:
„štai, atsirado kaltė“,
„štai, girdžiu vidinį priekaištą“.

Ir leisti jiems kurį laiką būti, ramiai kvėpuojant ir tęsiant poilsį.

Tuomet mūsų išmintingas kūnas, kuriam kadaise buvo įdiegta mintis, kad „ilsėtis reiškia tinginiauti“, pamažu gali patirti naują patirtį: pailsėjau – ir niekas nesugriuvo.

Taip kūnas pradeda mokytis iš naujo, po mažą žingsnį.
Kaltė gali silpnėti.
Vidiniai priekaištai gali rimti.

Ir pailsėti gali tapti vis lengviau.

O kartu gali atsirasti ir šiek tiek daugiau ramybės.
Ir galbūt net daugiau šypsenų 😊

⚪️

Už nuotrauką ačiū: Danilo Rios (Unsplash)

24/02/2026

„O tai kas pasikeis per tas sesijas?“
Atsakymas – daug kas gali pasikeisti:

Gali sugrįžti autentiškumas – tas tikrasis „aš“, kuris gyvavo dar iki visų „sisteminių apmokymų“ (kaip „reikia daryti“, ką „reikia sakyti“, kaip „reikia atrodyti“, kaip „reikia galvoti“), dar iki įgrūdimo į mąstymo dėžutes, ribas ir pamokslus.

Gali tapti įmanoma pasakyti „ne“ kai nori pasakyti „ne“,
užuot toliau išspaudinėjus „taip“ su tokia „pusiau šypsena“ ir kylančiu niršuliu bei pagieža viduje dėl pamintų tikrųjų poreikių. Gali baigtis tas „amžinas“ tikrųjų poreikių užgniaužimas.

Reakcijos į dalykus gali sušvelnėti, gali sumažėti „sprogimų emocijomis“ iki išsiardymo ir iki „išsiskaidymo į molekules“.

Gali pagaliau tapti įmanoma nustatyti savo ribas bendraujant su žmonėmis ir išlaikyti tas ribas nebejaučiant kaltės ir vargo, o pajutę ribas aplinkiniai gali nustoti mindžioti tau ant galvos.
Negana to, gali būti, jog sau ant galvos nebemindžiosi ir pats.

Gali sustiprėti rūpinimasis savimi – tikras rūpinimasis – ne soliariumais, ne vynu ir ne tortais, ne daiktais, o atliepiant savo tikruosius poreikius, kurie daug metų buvo nugrūsti į atokiausią užkampį.

Santykis su vaikais gali tapti švelnesnis, gali staiga „iš kažkur“ atsirasti daugiau kantrybės, supratimo, atjautos, švelnumo, pasigėrėjimo, džiaugsmo.

Gali vėl grįžti kūrybiškumas.

Gali atsirasti daugiau laisvės bendraujant su žmonėmis, nes nebereikės nuolat užgniaužti savo nuomonės, nebereikės „iš reikalo“ su visais sutikti.

Gali dingti poreikis nuolatos teisintis ir trilinkam „įrodinėti savo tiesas" kitiems.

Gali sulėtėti tempas, gali dingti „mirties-išgyvenimo“ lygmens greitis, kai dauguma dalykų gyvenime buvo daroma „ant 1000 km/h“, tarsi kažkas už nugaros stovėtų su šautuvu ar aplink siaustų gaisras.

Gali grįžti įsiklausymas į tai, ką sako širdis.

Į kasdienes situacijas gali grįžti ramybė, o kvėpavimas daugiau nebesustoti vos susitikus su bet kokiu iššūkiu.

Gali baigtis ištisinis skendimas tokiose emocijose kaip gėda ir kaltė – kai buvo skęstama, murkdomasi kiekvieną sekundę dienų dienas, savaičių savaites, mėnesių mėnesius ar metų metus.

Gali pagaliau sustoti dieną ir naktį besisukančios minčių karuselės, gali baigtis įvykių pergalvojimas „po milijoną kartų“. Miegas gali tapti ramesnis.

Mityba natūraliai gali tapti sveikesnė – ir ne dėl to, kad taip ragino daryti dietologai „per laidas apie sveikatą“, o dėl to, kad pats kūnas ėmė pats to pageidauti. Gali nebereikėti plėšytis dėl sveikesnių pokyčių. Gali sumažėti poreikis nuolat skandinti jausmus alkoholyje ar kitose medžiagose.

Mintys gali tapti aiškesnės, gali išsisklaidyti „minčių ir proto migla“. Gali atsirasti pauzė tarp impulso ir veiksmo – pauzė, per kurią gali ramiai pakvėpuoti ir priimti sau tikrai tinkamus sprendimus. Ir tie sprendimai gali kilti jau nebe iš baimės („jei šito nepadarysiu tai viskas sugrius“), o iš tikro, autentiško noro.

Gyvenimui gali nustoti vadovauti „legendinė“ frazė – „ką žmonės pagalvos?“.

Gali liautis „proto knisimas" sau ir savo „smegenų lesimas“.

Gali ateiti suvokimas, ką reiškia gyventi „čia ir dabar“.

Komentarai savo paties galvoje gali virsti švelniais, atidžiais žodžiais užuot varę tokias „atgyvenusias“ programas, kaip „b*% #, vėl viską sugadinau“, „kada aš išmoksiu?“, „aš nieko negaliu gerai padaryt“, „iš manęs nieko gero“.

Gali liautis tas ilgametis savęs „ėdimas“.

Gali nebelikti to giluminio, gniaužiančio, nuolatinio veržimo viduje, to amžino begalinio nerimo, kuris būdavo nenumalšinamas net ir tada, kai „viskas atrodydavo gerai“.

Atrodo nepasiekiama?

Dar ir kaip pasiekiama.
Reikia tik noro ir tinkamos aplinkos.

Tai norą atsineši pats, o aplinka pasirūpinu aš.

Ir tada gyvenimas gali prasidėti pilna srove:
ne „kai išeisi į pensiją“,
ne „kai vaikai užaugs“,
ne „kai pasistatysi tą namą“,
ir net ne „kai numesi tuos 8 kilogramus“.
Ir gali net nebereikėti „pavaryti dar 5 metus“, kad „pradėtum gyventi“.

Gyvenimas gali prasidėti dabar.

Ar per vieną sesiją viskas įvyks? Kažin.
Tai procesas.

Norint tvaraus pokyčio reikia pasiryžimo, laiko, tęstinio darbo.

Ar verta?
Taip.

Esminis raktas čia yra tikras noras ir motyvacija.
Ne dėl kitų – dėl savęs.
Ir jei to noro yra – atsidaro visos įmanomos durys.

Jei jauti, kad laikas – kviečiu.

www.isoraraterri.lt

22/02/2026

Kūnas mena „senesnius laikus“ nei protas.

Nuo pat gilios vaikystės, dar iki atsirandant žodžiams, sąvokoms, samprotavimams, daugelio iš mūsų kūnai jau sužinojo kas yra pavojus, kas tai yra likti vienam, kas yra baimė, kas yra išgyvenimas.

Kūno atmintis užaugus niekur nedingsta –
ji gyvena fizinio kūno struktūrose – raumenyse ir fascijose, krūtinėje, širdyje, pilve, nervų sistemoje, odoje,
ji atsispindi kūno laikysenoje, judėjimo ir kvėpavimo pobūdyje. Kūno atmintis yra persmelkusi visas sistemas.

Ir ši atmintis staiga atgyja ir „prabyla“ situacijose,
kai „kažkas į mus ne taip pažiūri“,
kai lūkesčiai prislegia pečius,
kai jaučiamės „nematomi“,
kai negauname atsakymo,
kai pasikeičia pašnekovo tonas,
kai mūsų pastangos lieka nepastebėtos,
kai kažkas mumis nusivilia, atsitraukia...

Dauguma automatiškai reaguojame tokiu būdu, kokį buvome išmokę: sustingstame, imame pataikauti, nustojame jausti, ką iš tikrųjų jaučiame, nutylime savo poreikius, ribas, impulsus, automatiškai prisitaikome – „kad tik būtų ramu“, „kad tik nebūtų konfliktų“.

Bandome išgyventi kontroliuodami, „taisydami ir tvarkydami“, arba stengdamiesi būti „gerais“, patogiais, nuolat prisitaikančiais
ir tenkinančiais kitų poreikius – taip, lyg esminis mūsų pačių saugumas priklausytų nuo išorinių aplinkybių.

Bet štai tiesa, kurią mūsų kūnas žino:
patys esame savo saugi vieta.

Galiu jausti baimę – ir vis dėlto ne visada turiu bėgti,
nes ne kiekviena baimė reiškia tikrą grėsmę –
kartais tai tik sena nervų sistemos atmintis, o ne pavojus dabartyje.

Galiu jausti pyktį,
tačiau tai nebūtinai reiškia, kad turiu pulti ir griauti –
pyktis dažnai rodo, jog mano ribos buvo peržengtos.

Galiu jausti liūdesį ir tuo pačiu neprivalau jame visiškai paskęsti – galiu jausti ir tuo pat metu išlikti su savimi.

Jausmų jautimas nėra „kontrolės praradimas“.

Jausmų jautimas nėra griūtis.
Tai nėra skendimas.
Jausmų jautimas nereiškia, kad „mūsų sistemą užvaldė“.

Jausmų jautimas yra ir įsiklausymas.
Tai įsiklausymas į informaciją, kurią tuo metu neša kūnas.

Galbūt jausmas sako – „mano ribos negerbiamos“,
„mano poreikių nepaisoma“,
o gal kūnas tiesiog primena – „labai pavargau ir norėčiau sulėtinti tempą“.

Jautimas kartu yra ir mokymasis (ar prisiminimas to, ką buvome seniai pamiršę) – kaip perskaityti kūno signalus, nes kūnas nekalba sąvokomis, jis kalba jausmo, pojūčio signalais.

Jautimas – tai patirtis, kurios metu būname su savimi, neapleidžiame savęs,
kai „iš tikrųjų būname buvime“ – būname, kai jausmas teka per mus, o ne stumiame tą jausmą tolyn.

Jautimas yra ir prisiminimas –
kad galime išbūti su savimi net kai pasaulis atrodo nesaugus, padėtis neaiški ar nuvilianti.

Prisiminimas, kad galime patys save „laikyti glėbyje“ ir neprivalome tuojau pat „išnykti“ kai kyla diskomfortas.

Ir iš čia kyla tokia tarsi labai paprasta, tačiau tuo pačiu šerdinė „praktika“ –
liautis save palikti, liautis save apleisti.
Likti su savimi.

Nebeištirpti aplinkinių lūkesčiuose.
Kvėpuoti.
Jausti.
Atstovėti žemę po savo kojomis.

Leisti savo kūnui kalbėti, perskaityti jo informaciją, kol protas „pasivys“.

Ir staiga pastebime,
kad gyvenimas jau nebeatrodo kaip „kovos laukas“.

Jis ima atsiverti mums kaip patirtis, kurioje esame mes patys –
gyvi ir nebesusigūžę.

Čia ir dabar.

⚪️

Už nuotrauką ačiū: Ilja Tulit (Unsplash)

21/02/2026

Paties gyvenimo šerdinė srovė savo prigimtimi nereikalauja nuolatinės kovos, grumtynių ar „ardymosi“.

Kas mus išsekina, išvargina ir išsunkia, yra ne pats gyvenimas ir ne „per stiprus“ jo srautas, o nuolatinis pasipriešinimas gyvenimo tėkmei.

Būtent dėl šio pasipriešinimo galime jaustis:
• nuolat pavargę
• įsitempę net tada, kai „nieko blogo nevyksta“
• greitai perdegantys
• gyvenantys nuolatinio nerimo būsenoje

Taip, pastangos egzistuoja.
Tai raumenų darbas, judėjimas, kvėpavimas, gyvas dėmesys, buvimas kūne.

Tačiau šios pastangos yra funkcinės – jos palaiko gyvybę, leidžia kūnui ir sąmonei talpinti patį gyvenimą.
Jos nėra nukreiptos į kontrolę ar rezultatą.
Jos tarnauja gyvybei.

Kančia prasideda tuomet, kai:
• įsitempiame vos pradėję jausti jausmą
• bandome „susitvarkyti“ su intensyvumu
• atsitraukiame nuo savęs, kad „atlaikytume“
• apleidžiame save, kad tik nejaustume

Štai kas iš tikrųjų mus sekina.

Svarbu tai:
jausti nereiškia paskęsti jausmuose.

Jausmai nėra problema – jie yra signalai, informacija apie tai, kas vyksta mumyse ir aplink mus.

Baimė gali rodyti nesaugumą.
Pyktis – kažkieno peržengtą mūsų ribą.
Liūdesys – praradimą ar poreikį gedėti.
Kaltė – kartais realią atsakomybę, o kartais tik seną, įkaltą programą.

Neapleisti savęs reiškia leisti jausmui būti pakankamai ilgai, kad jį išgirstume,
bet ne taip, kad save jame prarastume.

Tai reiškia jausti ir tuo pačiu likti su savimi – kvėpuoti, jausti kūną, išlikti čia.

Kai išbūname su savimi neapleisdami savęs –
kvėpuojame, leidžiame jausmui būti,
liūdesiui, baimei, gedėjimui, nerimui –
energija gali užbaigti savo ciklą, o kūnas nebeturi jos laikyti įtampoje.

Tada jausmas tampa ne chaosu, o informacija,
iš kurios gali gimti aiškus veiksmas arba sąmoningas neveikimas,
ribų nustatymas be savęs išdavystės,
buvimas be susigūžimo.

Ir tada pradeda keistis labai konkretūs dalykai:
• emocijos greičiau nurimsta
• kūnas nebestringa lėtinėje įtampoje
• reakcijos tampa švelnesnės
• atsiranda daugiau vidinio stabilumo net ir būnant visiškame neapibrėžtume

Tas pats intensyvumas, kuris anksčiau triuškindavo,
tampa gyvybingumu, kuris teka per mus.

Pats gyvenimas niekada nebuvo „per stiprus“.
Per stiprus buvo pasipriešinimas jam.

Kai nustojame apleisti save intensyvioje akimirkoje,
kūnui nebereikia gintis –
ir jis pats grįžta į pusiausvyrą.

Pastanga išlieka.
Tačiau dabar ji maitina, o ne sekina.

Tai tarsi suvokimas, kad srovė visada buvo tinkamo galingumo,
bangos – tinkamo dydžio.

„Per stipru“ buvo ne gyvenimas,
o bandymas jam priešintis,
užuot leidus sau būti kartu su ta banga –
lyg ant banglentės.

⚪️

Nori prisiminti ką reiškia vidinė ramybė ir aiškumas net kai aplink siaučia audra?

Susisiek.
Kviečiu į asmenines sesijas.
+37061142769

Už nuotrauką ačiū: NICO BHLR (Unsplash)

18/02/2026

Perfekcionizmas dažnai nėra susijęs su „kokybe“ ar „tiesiog aukštais standartais“.

Jis gimsta iš įtampos kūne ir poreikio būti „pakankamu, kad būtų saugu“.

Kažkur giliai, giliai slypi tylus įsitikinimas – „jei viską padarysiu teisingai, manęs nepaliks“.

Todėl mes dar labiau stengiamės.

Prisitaikome.

Tampame itin atidūs, itin atsargūs, itin atsakingi, itin supratingi.
Vos tik įėję į kambarį, mes akimirksniu „nuskaitome“ emocinę atmosferą.

Ir tada pradedame su ja „tvarkytis“:
slopinti įtampą, taisyti nuotaikas, būti „patogūs“, tylėti arba juokauti – kad tik būtų lengviau visiems aplink.

Per daug neklausinėjame.
„Nedarome problemų“, nes tai kadaise buvo būdas išlikti santykyje.

Visa tai darome ne iš noro būti tobuli, o iš baimės:
„jei nebūsime patogūs – liksime vieni“.

Todėl būtent po perfekcionizmo sluoksniu dažnai slypi kitas sluoksnis – baimė būti paliktam.

Ir tai yra ne kažkokia tai „dramatiška ir besiplėšanti“, o tyli, tyli baimė, kuri šnabžda:
„Jei mane paliks, aš neišgyvensiu“.

Ir baimė būti paliktam nėra išsprendžiama priverčiant kitą žmogų pasilikti ar mūsų neatstumti.

Ji nesuminkštėja nuo to, kad mes pagaliau tapome „pakankamai tobuli“.

Baimė būti paliktam nedingsta vien todėl, kad santykiai išoriškai tapo „saugūs“ – net jei kitas žmogus nepalieka, nepyksta ar nereikalauja, baimė būti paliktam lieka tol, kol mes patys nustojame save palikti.

Kol nervų sistema dar tiki, kad norint išsaugoti ryšį turime „ištrinti“ save – t. y. nutylėti savo poreikius, jausmus, ribas ar tikrąją nuomonę, kad tik kiti liktų šalia, baimė vis dar ieškos, kur įsikibti – ji ieškos patvirtinimo iš išorės: kitų reakcijų, pritarimo, nusivylimo ar pripažinimo, kad jaustume saugumą, nes dar nesuvokėme, kad saugumas gali būti vidinis.

Kai savęs nebepaliekame – net tada, kai kiti nusivilia mumis, atsitraukia, sutrinka ar jaučia nepasitenkinimą, įvyksta esminis pokytis – baimė nustoja būti „valdžioje“, nes saugumas jau nebepriklauso nuo išorinių veiksnių.

Ir vadinamoji baimė būti paliktam kasdienybėje net nebūtinai atrodo kaip baimė.

Ji gali atrodyti kaip:
• lėtinė įtampa
• begalinė minčių karuselė ir nuolatinė analizė
• nesugebėjimas pailsėti
• kylanti kaltė teikiant pirmenybę savo poreikiams
• atsakomybės jausmas dėl to, kaip jaučiasi aplinkiniai
• užsibuvimas aplinkoje, kurioje jaučiame diskomfortą (jaučiame, jog „kažkas negerai“, tačiau tarsi nesugebame pasitraukti)

Reikalai ima keistis ne tada, kai „pagaliau kažkaip save sutvarkome“ ar „pasikeičiame“ ir ne dėl to, kad „pagaliau tapome stipresni“ ar pradėjome sugebėti „dar daugiau ištverti“.

Pokyčius atneša išmokimas (ar veikiau – prisiminimas) kaip būti su savimi be sugriuvimo, sužlugimo, be „storesnės odos užsiauginimo“ ir be savęs nuneigimo.

Kai nustojame save apleisti:
• perfekcionizmas ima minkštėti, švelnėti
• nervų sistema ima rimti
• sprendimus priimti tampa paprasčiau
• santykiai persitvarko natūraliai
• gyvenimas nustoja jaustis taip, tarsi kažkas turi viską nuolat įsitempęs kontroliuoti

Ir čia ne apie tai, „kaip tapti bebaimiu“.

Tai apie atradimą savo paties kūne, kad galime išgyventi buvimą su savimi.

Ir kad mums iš tikro nieko nenutinka net jei kažkas atsitraukia, išeina. Jei kažkas mus atstumia. Jei kažkas mumis nusivilia.

⚪️

Ieškai atokvėpio, pavargai vilkti lūkesčių, įsitikinimų, programų naštą? Išsekai nuo nuolatinio nerimo?

Kviečiu į asmenines sesijas prisiminti, kas yra vidinė ramybė.
Susisiek.

+37061142769

Už nuotrauką ačiū: Nhan Hoang (Unsplash)

17/02/2026

Paprastai žmonės neateina „ieškoti vidinės darnos“.

Jie ateina, nes pavargo.

Pavargo nuo nerimo, kurio neįmanoma „išjungti“.
Pavargo viską laikyti savo rankose, jaustis nuolat įsitempę, „ant ribos“, net kai išoriškai gyvenime „viskas atrodo gerai“.

Gerovė neateina iš nuolatinio gyvenimo „taisymo“ ar rezultatų kontrolės. Gerovė ateina iš gebėjimo išbūti su savimi, neapleidžiant savęs, net kai gyvenimo situacijos nėra „tobulos“.

Kai nustojame save apleisti:
• baimė silpsta, slūgsta
• kūnas atsipalaiduoja
• sprendimai tampa aiškesni
• gerėja poilsio kokybė
• gyvenimas nustoja būti „misija, kurią reikia ištverti sukandus dantis“

Ir gyvenimas nebūtinai yra apie „buvimą stipriems“ ar „prasiveržimą iš paskutiniųjų“. Jis yra apie prisiminimą kaip išbūti su savo kūnu, jausmais ir ribomis be slopinimo, be ardymosi ir be griūties.

Savo darbe nieko nebruku ir „gero pažymio“ nesiekiu.

Čia kuriama erdvė, kurioje visa žmogaus sistema gali nurimti ir iš tos padėties imti persitvarkyti savaime.

Žmonės sako:
• „Jaučiuosi ramiau, net nežinau kodėl“
• „Mažiau reaguoju“
• „Kitaip kvėpuoju“
• „Įvyko pokytis, nors nesuprantu kaip“

Tai ir yra darbas.

Ilgitės ramybės, aiškumo, vidinio tvirtumo? Jums nereikia pakeisti savęs, tik prisiminti kaip su savimi būti.

Esate kviečiami į šias paieškas savo ritmu.

Registruotis sesijai:
+37061142769

Už nuotrauką ačiū: Timothy Dachraoui (Unsplash)

12/02/2026

VIDINĖS DARNOS ATKŪRIMO SESIJOS

⚪️

Kam tai skirta?

Šis darbas skirtas žmonėms, kurie jaučia, jog atėjo laikas grįžti į ryšį su savimi.

● jautriems, giliai jaučiantiems, kurių nervų sistema pavargo nuo nuolatinio „viso pasaulio emocinio krūvio” nešiojimo

● tiems, kurie supranta, kad „problema“ nėra „išorėje“, o ryšyje su savimi

● patiriantiems įtampą, vidinį nerimą ar išsekimą ir norintiems atkurti vidinę atramą

● mamoms ir globėjams, kurie atiduoda save „visą“ ir nori išmokti kaip nebeapleisti savęs

● tiems, kurie jaučia kūno signalus, kurių mediciniškai paaiškinti nepavyksta, ir nori tyrinėti kūno–emocijos ryšį

● žmonėms, kurie nebenori būti „taisomi“, bet yra pasirengę būti sąmoningame procese

● tiems, kurie jau bandė daug metodų, bet supranta, kad esminis lūžis vyksta ne per dar vieną techniką, o per santykį su savimi

● atviriems subtiliam, kūnu paremtam ir intuityviam darbui

⚪️

Čia esate laukiami.

Registruotis sesijai:
+37061142769

15/10/2025

🌿 atidaroma registracija į NUOTOLINES vidinės darnos atkūrimo sesijas.

🌿 emocinio energetinio darbo sesijos vyksta per patogias internetines platformas.

Čia esate laukiami.

www.isoraraterri.lt

14/10/2025

Labai gera jausti, kaip lengvėja ir šviesėja žmogaus būsena, pamatyti nuostabą akyse, džiaugsmo ašarą, išgirsti palengvėjimo juoką. Labai dažnai tokią akimirką nebelieka jokių žodžių.

🌿

Dėkoju už pasitikėjimą visiems atvykstantiems.

Čia esate laukiami.

www.isoraraterri.lt

10/10/2025

🌿 Mano darbas – kurti erdvę, kurioje žmogus gali nustoti apleisti save ir grįžti į prigimtinę vidinę darną.

🌿 Sesijų metu neskubu „taisyti“. Per sąmoningą buvimą, kūno pojūčius ir santykį pati žmogaus sistema natūraliai nurimsta, įtampa atlaisvėja, atsiranda daugiau aiškumo ir vidinės atramos.

🌿 Esu gydytoja psichiatrė, psichoterapeutė, licencijuota Senųjų dvasinių praktikų specialistė ir mama. Mano darbas jungia medicinos žinias, kūno patirtį ir subtilų energetinį jautrumą.

Čia esate laukiami.

www.isoraraterri.lt

Isorara Terri

06/03/2026

24/02/2026

22/02/2026

21/02/2026

18/02/2026

17/02/2026

12/02/2026

15/10/2025

14/10/2025

10/10/2025

Address

Website

Alerts

Shortcuts

Share

Category