27/11/2025
Yra viena karuselė, kuri pririša mus labiau nei bet kokia „meilė“.
Ji visada prasideda taip pat.
KONFLIKTAS
Tas momentas, kai kažkas viduje lūžta.
Žodžiai iškrenta ne taip, tonas pakyla, tu nebesuvaldai savo reakcijos.
Arba — nutyli taip stipriai, kad skauda net fiziškai.
Krūtinėj spaudžia, rankos dreba, galvoje chaosas.
Ir tu nežinai, kas žeidžia labiau. Jis ar tavo pačios reakcija į situaciją.
Kai viskas nurimsta ir tu pati savyje pradedi „remontuotis“.
Atsiprašai net tada, kai neturėjai už ką.
Kalbi švelniau, kad viską užglaistyti.
Atsargiai renki žodžius, kad neišprovokuotum.
Kūnas įsitempęs taip, lyg vaikščiotum ant stiklo.
Ir sau meluoji: „ai, čia nieko tokio, praeis“. Randi būdų jį pateisinti. Susitaikymas.
EUFORIJA
O paskui — jis vėl minkštas.
Parašo, pakviečia, prisiliečia, kažką gražiai pasako.
Ir tau tėkšt, kaip banga per kūną — dopaminas, šiluma, toks palengvėjimas, kad atrodo vėl gyveni.
Ir čia tu sau išglostai galvą:
„Na štai, jis juk gali. Viskas būtų gerai, jei ne tas vienas momentas.“
Ir tame momente tu vėl užsikabini.
NETIKRA RAMYBĖ
Keletui dienų viskas lyg ir gerai.
Namus užpildo tyla, kuri atrodo švelni… nors iš tiesų tai tik pauzė prieš kitą audrą.
Tu bandai kvėpuoti giliau, tarsi grįžtų stabilumas.
Bet kūnas žino — tai laikina.
Tai ne ta ramybė, kurią kuria du žmonės.
Tai ta, kuri ateina po įtampos — kaip trumpas atoslūgis.
Ir po jos viskas prasideda iš naujo.
Kartais tas ratas prasideda ne su juo — o daug anksčiau. Iš tėvų namų, kur reikėjo taikytis, tylėti, pataikyti į nuotaikas, kad tik nekiltų audra.
Iš motinos baimės būti paliktai, iš tėvo šalto žvilgsnio, iš giminės moterų, kurios visą gyvenimą kentėjo ir vadino tai „meile“.
Ir tada kūnas tiesiog kartoja tai, ką pažįsta nuo vaikystės — net jei protas seniai rėkia: „aš taip nebenoriu“.
—————-🤍————-
Hipnoterapeutė, Liuda
liuda@vilbikiene.lt
https://vilbikiene.lt/