Nevaisingumo psichologija

31/10/2025

31/10/2025

SUSITINKAME JAU PIRMADIENĮ! 👩‍🏫🍂
Bus mano paskaita Nevaisingumo pažinimo savaitėje.
Kalbėsiu apie tai, kokią įtaką nepastojimas ir nevaisingumo diagnozė daro mūsų asmenybei, mūsų tapatumo jausmui, mūsų Aš.

Primenu: lapkričio 3 d. prasidės Nevaisingumo pažinimo savaitė!
5 vakarai su puikiomis lektorėmis: apie nevaisingumą, apie kūną nepastojimo kelyje, apie IVF, apie santykius ir apie intymų gyvenimą poroje...

Pasidalinkite šia informacija, nes aplink daug žmonių, kuriems ji, deja, yra aktuali.

REGISTRUOTIS į renginius galima čia:
https://forms.gle/39hGsGpEp21jPWGK7

28/10/2025

Liūdėti sveika. Kodėl?
Dalinuosi ištrauka iš mano rašomos knygos...

"Liūdesys – emociją, kurią pažįstame visi, ir vyrai ir moterys. Jis lyg sunki antklodė užgula mūsų kūną, sielą, širdį. Mintys sunkios. Aš – sunki. Norisi susisukti į embriono pozą, padėti galvą ant pagalvės ir pasislėpti. Žmonės dažnai liūdesį painioja su nerimu ar apatija. Nemokame su juo pabūti, stengiamės kuo greičiau jo atsikratyti – nes liūdėti nemalonu.

Retas pagalvoja, kad liūdesys – ne tik jausmas. Skirtingai nei pyktis ar baimė, kurie mobilizuoja, liūdesys atveria. Jis – gyvenimo signalas, liudijantis, kad kažkas svarbaus tolsta nuo mūsų. Arba – jau prarasta. Liūdesys kalba apie atsisveikinimą, netektį, praradimą. Jis liudija, kad netekome ar netenkame kažko mums labai svarbaus: žmogaus, daikto, svajonės. Jis liudija, kad tai, ką praradome buvo mums labai svarbu, mums rūpėjo. Mes galime liūdėti, nes gyvename ne tokį gyvenimą, kurio norėtume. Esame ne tokiuose santykiuose, kurių sau linkėtume. Dirbame ne tą darbą, kurį vertintume. Mes galime liūdėti, nes planavome, kad iki tam tikro amžiaus pasieksime norimų tikslų, bet taip neįvyko. Per liūdesį lyg bandome susitaikyti, atsisveikinti, kad dalis mūsų planų ar svajonių nebus įgyvendinta.

Deja, bet gana dažnai žmonės savo liūdesio nesupranta, nepriima. Bando jį sumenkinti arba jo atsikratyti. Darbo kabinete man tenka matyti žmones, kurie ateina su „kažkuo viduje“, nesuprasdami, kas su jais vyksta. Jie dažnai neįvardina liūdesio, bet kalba apie tuštumą, atbukusį džiaugsmą, nenorą bendrauti. Lyg viską turi: šeimą, darbą, namus – bet nesijaučia laimingais. Atvirkščiai – lyg kažkas spaustų krūtinę, neleistų pilnai įkvėpti. Dažnai tai – liūdesys. Ramus, tylus, su svoriu.

Pirmomis liūdesio savaitėmis žmonės paprastai neina pas psichologą. Man atrodo, kad šiuolaikinė kultūra linkusi liūdesį per greitai „sutaisyti“. Žmonės bando save prablaškyti, nukreipti dėmesį kažkur kitur: nusiperka kažką, nueina kur nors, suvalgo ką nors, įsijungia serialą. Jei situacija, dėl kurios liūdima, nereikšminga – prasiblaškymas padės. Tačiau jei tai – svarbi mūsų gyvenimo tema, nei vakarėliai, nei nauja mašina, nei kelionė liūdesio neišsklaidys.

Draugai, šeima irgi nuoširdžiai linkę padėti pabėgti nuo liūdesio. Kartais žmonėms net atrodo, kad liūdesys yra užkrečiamas. Jaučiamės diskomfortiškai, nepatogiai šalia liūdinčio asmens. Nugrūstas į mūsų sielos rūsį, jis auga ir plečiasi, kaip samanos ar pelėsis. Ir vieną dieną, jis vis tiek sugrįš – bet jau su tokia jėga, kurią neretai būna sunku pačiam atlaikyti (pvz., depresija).

Liūdesys nėra „sugedusi būsena“. Kai gyvenimas netenka krypties, liūdesys tampa durimis atgal – į save. Jei tik leidžiame jam būti, jis padeda išgirsti save iš naujo. Pagarba savo liūdesiui, leidimas jam būti, pagalba sau išbūti šiame jausme – tai sveiko santykio su savimi ženklas. Tai brandos ženklas."

Ką jums atveria jūsų liūdesys?

; ; ; ;

09/10/2025

Nevaisingumo pažinimo savaitė vėl čia! ☺️
Pernai didelio visuomenės dėmesio sulaukusi mūsų organizuota Nevaisingumo pažinimo savaitė sugrįžta.
Kiekvieną vakarą paskaitas ves nuostabi Reprodukcinės psichologijos grupės specialisčių komanda.

Lapkričio 3-7 dienomis kviečiu visus, kam aktuali nevaisingumo tema. 🌻

Taip pat labai prašome pasidalinti kvietimu.
Maždaug kas šešta pora susiduria su nevaisingumo iššūkiais – tai milžiniški skaičiai žmonių, kurie dažnai kenčia tyliai ir vienumoje.
Tai gali būti ir kažkas iš jūsų artimo rato.

REGISTRUOTIS į renginius galima jau dabar:
https://forms.gle/39hGsGpEp21jPWGK7

23/09/2025

Dažnas pasakytų, kad pavydas yra šlykštus jausmas, kurio reikia gėdytis, nes nieko gero jis apie mus nebyloja. Tačiau pavydo jausmas yra kur kas sudėtingesnis, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Pavydas mums parodo, kad yra dalykas, kurio neturime, bet norime. Tokiu būdu jis tampa lyg mūsų vidinių troškimų žymeklis. Pavydas dažnai siejamas ne vien su objektu, kurio trokštame, bet su pačiu santykiu tarp savęs ir kito. Kitaip tariant, problema dažnai nėra vien tai, kad kitas turi, o aš – ne, bet tai, kad jaučiuosi mažesnis, nevertingas, dėl to, ką kitas turi, o aš ne. Tad pavydo jausmas negimsta tuštumoje – jis gimsta lyginant, vertinant, ir dažnai – skaudinant save.

Pavydas pasireiškia daugelyje gyvenimo sričių, tačiau yra situacijų, kuriose jis įgauna ypatingą aštrumą. Viena jų – nevaisingumo patirtis.

Nuo mažens esame mokomi, kad pavydėti yra gėda: „Negražu pavydėti“, „Nebūk pavydus“. Dėl to daugelis net nesusimąstydami slepia šį jausmą. Matau iš savo klienčių, kaip jos automatiškai nuleidžia akis, kai prabyla apie pavydą draugėms, sesėms turinčioms vaikų. Ši gėda slegia tarsi sunkus akmuo – taip, kad sunku išsitiesti. Atrodo, kad jei pavydžiu, vadinasi esu bjaurus žmogus ir negaliu mylėti. Dėl tokio įsitikinimo daugelis mieliau kentės tyliai, nei pripažins sau ar kitiems, kad jaučia pavydą. O tai pavojinga. Nepripažinti jausmai vis tiek mus veikia – tik nedalyvaujant mūsų sąmonei.

Pastaruoju metu vis dažniau pastebiu, kokį stiprų poveikį pavydo jausmo augimui turi socialiniai tinklai. Nors jie leidžia palaikyti ryšį, nevaisingumą išgyvenančiam žmogui jie gali tapti skausmo židiniu. Nuotraukos iš nėštumo fotosesijų, „lyties atskleidimo“ (angl. „gender reveal“) vakarėlių ar kūdikio gimimo istorijos dažnai sukelia ne tik pavydą, bet ir liūdesį bei vienišumo jausmą. Tai nereiškia, kad žmogus nenori džiaugtis kitų laime – tiesiog tokios akimirkos tampa priminimu apie savo pačių skaudžią tuštumą. Sąmoningas socialinių tinklų vartojimas, laikinai sumažinant jų srautą, gali padėti sumažinti šio pavydo intensyvumą.

Kai kuriais atvejais šis jausmas gali mus įkalinti – mes pradedame nuolat matuoti savo vertę pagal kitus, o tai sekina ir atima vidinę ramybę. Tačiau, jei pavydą atpažįstame, suprantame ir nukreipiame, jis gali parodyti mums kryptį bei padėti siekti trokštamų dalykų, ieškant alternatyvių sprendimų. Ir tuomet kiekvienas iš mūsų galime sau užduoti klausimą: ar pavydas mus stabdo, ar, priešingai, motyvuoja?

02/09/2025

Prasmė ir beprasmybė

Dabar knygoje rašau apie prasmę. Kokia prasmė, kad egzistuoju? Ar ką nors prasmingo nuveikiu, padarau? Kas yra toji prasmė ir kodėl jos visi taip ieškome?

Citata iš mano rašomos knygos:

"Prasmė mums suteikia kryptį. Ji padeda atskirti, kas mums svarbu, kur verta skirti savo laiką, energiją, širdį. Man prasmė – tai gilus vidinis pojūtis, kad tai, ką darau, kuo tikiu ar kur link einu, turi vertę man pačiai, net jei šis kelias nėra lengvas ar malonus. Kiekvienam iš mūsų prasmė gali būti labai skirtinga, individuali ir autentiška. Niekas neturi teisės pasakyti, kad tai, kas tau svarbu, yra „nesąmonė“.

Man patinka mintis, kad mūsų gyvenime gali būti ne viena prasmė. Jos gali būti labai įvairios: didelės ir mažos, trumpalaikės ir ilgalaikės, lydinčios visą gyvenimą arba tik tam tikrą jo etapą.

Žmogui sunku išbūti be prasmės. Beprasmybė slegia. Dažnai neužtenka kantrybės jos ieškoti – griebiamės įvairių veiklų: skaitome, klausome tinklalaidžių, einame į seminarus, darome viską, kad kuo greičiau užpildytume prasmės taurę. Visa tai gali būti prasminga, bet kartais pamirštame vieną svarbų psichinės sveikatos principą: neskubėk.

Išbūk. Nes būtent tyloje ir ramybėje dažnai gimsta tiesa. Kartais labai svarbu sąmoningai pabūti be aiškios prasmės. Tiesiog sustoti, neskubant apsidairyti po savo gyvenimą, pažvelgti į patirtis, kurias išgyvenome, įsižiūrėti į žmones, kurie yra ar buvo šalia, įsiklausyti į save dabartinį. Klausti: ko noriu dabar? ko noriu ateityje? Kai išdrįstame tyliai klausti ir kantriai laukti, galime išgirsti tai, kas tikra.

Labai svarbu, kad ieškodami savo prasmės neužsikrėstume svetimomis. Gyvenant šiame dirbtinai atvirame socialinių medijų pasaulyje, kur kiekvienas demonstruoja „tobulai prasmingą“ gyvenimą, lengva pasijusti taip, lyg mūsų pačių svajonės ir tikslai yra per maži ar per paprasti. Tuomet kyla pagunda skubėti pasiimti svetimas prasmes. Bet jeigu jos mums iš tikrųjų netinka, galiausiai patiriame gilų nelaimingumo jausmą, o beprasmybė tik stiprėja.

Todėl verta ieškoti savo prasmių."

P. S. Kartais prasmė slypi paprastuose dalykuose - pvz., perdažyti kambario sienas...

, ,

12/08/2025

"– Nori arbatos?
– O tu gersi?"
Ar matot dialoge kaltės jausmą?

Savo psichoterapiniame darbe dažnai susiduriu su suaugusiais žmonėmis, kurie kaltę nešiojasi nuo pat vaikystės – lyg ji būtų neatskiriama jų dalis. Būna žmonių, kurie yra persmelkti kaltės jausmu – net jei tiesiogiai apie tai nekalba, kaltė jaučiama jų elgesyje, žodžiuose, požiūryje (panašiai kaip ir gėdos atveju). Giliai įsišaknijusi kaltė pasireiškia subtiliai. Žinote tą situaciją, kai pasiūlai svečiui arbatos, o jis paklausia: „O ar tu gersi?“, arba: „Jeigu tu gersi – ir man padaryk.“ Pasakysite, juk nieko čia tokio – tiesiog mandagus žmogus, kuris nenori užkrauti rūpesčiais. Tai kad būtent! Čia ir slypi esmė – subtilumas. Panašiai kalbantys žmonės tiesiog išmoko, kad jų poreikiai nėra svarbūs. Jie išmoko, kad neturi teisės „apkrauti“ kitų, sukelti jiems nepatogumų savo norais ar jausmais.

Kaltė nevaisingumo kelyje yra labai dažna. Labai labai dažna. Ji būna dvejopa: kaltė kitiems (partneriui, tėvams, sesėms, draugėms ir pan.) ir kaltė sau. Kaltė sau nevaisingumo patirtyje yra nematoma, bet labai stipri vidinė jėga. Ji tyliai įsirašo į žmogaus vidinį pasaulį kaip nuolatinis jausmas: „Su manim kažkas negerai“, „Aš nepajėgiu to, ką turėčiau galėti.“ ...

Kaltės jausmas, jo atspalviai, išraiška, mums daroma įtaka – dar viena svarbi tema iš mano būsimos knygos apie nevaisingumą.

; ;

05/08/2025

Knygos rašymo dienoraštis (2)
Gėda!
Jau dvi dienas vaikštau su gėdos jausmu. Mąstau, skaitau, jaučiu, patiriu. Labai noriu savo knygoje šį jausmą kuo įvairiau aprašyti, nes jis – gana unikalus.

Kai tėvai mums jį diegia vaikystėje, gėda turi tapti tikru gyvenimo kompasu, vedančiu vertybių ir dorybių takais, neleidžiančiu pasiklysti. Gėda yra dalis mūsų vidinės sąžinės. Ji svarbi. Tai kaip gi nutinka gyvenime, kad laikui bėgant gėda dažnai tampa nesveika, mus žalojanti? Ji virsta mūsų šlykščiuoju kritiku, kuris kalba mūsų pačių vidiniu balsu. Kodėl ji transformuojasi į pabaisą, šnibždančią, kad esame vis nepakankami, vis neverti, vis blogesni už kitus? Kompasas pasidarė saviplakos rykšte, neleidžiančia pajudėti svajonių link, pasitikėti aplinkiniais ir, dar labiau, savimi. Ji susilieja su mūsų asmenybe, ir vietoj žodžių: „Bijau, kad suklysiu“, tesugebame ištarti: „Esu nevykęs“... Nevaisingume gėdos labai daug. Labai nesveikos, tikrai žlugdančios.

Štai tokios mintys vaikšto mano galvoje. Ir nors viskas skamba gana liūdnai – išeitis tikrai yra. Mano darbas dėkingas tuo, kad savo kabinete turiu galimybę būti išsilaisvinimo nuo nesveikos gėdos liudininkė. Kai žmonės pradeda pažinti save, pradeda leisti sau būti savimi, gėdos pabaisa pasitraukia, ir vėl grįžta kompasas, kuris padeda orientuotis gyvenime ir žmonių tarpusavio santykiuose.

Ar ir jums pažįstamas šis vidinis balsas? Ką jis jums sako?

; ;

30/07/2025

Pradėjau rašyti savo antrą knygą! 🤸🥳

Praėjus penkeriems metams po pirmosios knygos gimimo, prasidėjo antrosios gimdymas – taip pat apie nevaisingumą, su juo susijusius išgyvenimus, patirtis, situacijas. Ši knyga bus didesnė: su platesne temų apimtimi, su gausesne savipagalbos dalimi. Bus ir mano vyro balsas :)

Rašydama šią knygą noriu jus pakviesti į kelionę. Dalyvauti kartu – ir kūrybiniuose pakilimuose, ir rašymo sąstingiuose. Man tai visiškai naujas, dar nepatirtas formatas. Bet kaip ir pati nevaisingumo tema – dažnai uždara, tylima – taip ir aš užsispyrusiai ją keliu į šviesą. Tikiu, kad šis rašymo dienoraštis tam tikslui gražiai pasitarnaus.

Turiu vilties, kad 2026 metų vasarą savo rašytinį kūdikį jau laikysiu rankose – ir galėsiu su jumis kartu švęsti dar vieno svarbaus darbo pabaigą.

Tad toliau, kituose įrašuose, dalinsiuos su jumis, kaip man sekasi: kas pavyksta, o kas stringa. Klausinėsiu jūsų patarimų ir nuomonės. Dalinsiuos mintimis, pastraipomis, citatomis. Net muzika 😊 nes gana dažnai rašau su muzika 😊