Susitik su Savimi / Eglė Kuisienė

Home
Lithuania
Vilnius
Susitik su Savimi / Eglė Kuisienė

Egzistencinės psichoterapijos susitikimai. Kai kelionėje savęs link trūksta priėmimo, palaikymo, aiškumo ar orientyrų.

05/11/2025

/Šįvakar randu Vytauto Stankaus eiles ir čia sustoju:
"vėl ir vėl bandau
permesti tau per upę popierinį drugelį".

Ir tada, tarsi regėčiau - kaskart jis krenta į vandenį, ištirpsta, pasiduoda srovei, bet aš vis tiek lankstau naują.

Nesu tikra, ar kažkas išvis yra kitame krante, bet gal tai ir ne taip svarbu.
Tame trapiame popieriaus skrydyje yra kažkas nepaaiškinamai žmogiško - bandyti vėl ir vėl.

Upė - tarsi laikas, teka nuplaudamas tai, kas buvome vakar, ir palikdamas tik atspindžius to, kuo dar bandome būti.

Dar pagalvoju, kad kitas krantas, galbūt, tik mūsų pačių gyvenimo vizijos dalis, kažkoks ataidintis fragmentas, į kurį mėtydami drugelius bandome pataikyti. Gal tai mūsų atminties krantas.

Ir dar man atrodo, kad pats mėtymo veiksmas ir yra būties esmė. Kad galbūt gyvenimas ir yra ta begalinė seka bandymų pasiekti kitą, suprasti, būti suprastam ir išgirstam, net ir tada jei viskas byra dar prieš perskrendant upę.

Ir vis dėlto, kaip svarbu mėtyti.
Nes tame judesyje, tame sykiais viltingame, o sykiais ir nedaug žadančiame, bet gyvame veiksme - slypi visa tai, ką galėtume pavadinti gyvu savimi./

📷 Tati Frank photo

14/10/2025

/Kapsi apsunkusiais lašais spalio vidurys, o man sukasi mintys apie "kažin ko" paieškas.

Žmogus - unikali būtybė, kuri klaidžioja net tada, kai stovi vietoje. Kovoja su savo paties tyla, manydamas, kad nepaliaujamas judesys suteiks prasmę, o naujos vietos pakeis vidų.

Sugrįžta kažkur nugirsta mintis - „viskas, ko mes taip beviltiškai ir atkakliai ieškome, dažniausiai būna tame pačiame kambaryje.“

O mums nepailstamai atrodo, kad prasmė slypi "už durų".

Tylus paradoksas: mes visą gyvenimą bėgame nuo tuštumos, nuo nežinomybės, nuo beprasmybės — ir vis tiek grįžtame į tą pačią vietą, tik kitomis akimis.
Ieškome meilės kituose, nors jos daigai glūdi mūsų pačių viduje.
Ieškome prasmės sukardami tūkstančius kilometrų, nors ji tyliai alsuoja mūsų pačių kvėpavime.

Dar viena kelionė, dar vienas žmogus, dar vienas žingsnis, regis, atvers tai, ko trūksta.

Panašu, kad kiekvienas mūsų ieškojimas tėra sugrįžimas.
Kiekvienas atradimas — tik atpažinimas to, kas jau buvo mumyse, tik dar neįvardyta.

Ir vistik, kartais reikia perplaukti ne vieną Atlantą, kad suprastume, jog viskas, ko taip desperatiškai siekėme, kantriai laukė visai čia pat.

Akimirkai sustoju, įkvepiu giliai ir iškvepiu.
Žvelgiu į siluetą veidrodyje. Tą patį, kurį susipakavus vežuosi į visas savo ieškojimų keliones.

Graži ir skaudi savo paprastumu tiesa./

13/09/2025

/Pasitaiko dienų, kai viskas aplink atrodo svetima. Kai jautiesi ateiviu savo batuose ir mieliau sugrįžtum į savo mažą planetą.
Būna, kyla nerimastingi klausimai - „kodėl taip?“, "kodėl man?", lyg noras, kad tikrovė būtų kitokia, nei ji yra. Bet tai mus tik dar labiau įkalina klampume.

Panašu, kad pasaulis nėra sukurtas tam, kad mums visuomet būtų patogu ar sklidina malonumo. Jame neišvengiamai pasitaiko dykumų ir karo zonų. Bet esmė ne negandose pačiose savaime – esmė yra mūsų santykyje su tuo, ką susitinkame.

Visada galime rinktis išmintį neįstrigti ten, kur svetima, kur nėra gyvybės.
Rinktis ne tą kelią, kuris žada būti lengvas, o tą, kuris atitinka mūsų vidų.

Čia stabteli Markas Aurelijus primindamas:
"Agurkas kartus - išmesk jį. Kelyje erškėčiai -
apeik juos. To užtenka; neklausk:
,,Kodėl pasaulyje yra tokių dalykų ?"

Ir panašu, kad tuomet ramybė ateina ne iš išorės, bet iš mūsų pačių laikysenos./

📷 V. Alesius

20/08/2025

/Vartau knygą ir žvilgsnis pakimba už pastraipos, gelmingai palydinčios į psichoterapijos, o ir tūlo gyvenimo, plytinčio mūsų pirmadieniuose - sekmadieniuose prasmės pajautimą:

"...... man kartais iškyla toks vaizdinys, tarsi svajonė apie jus, mane ir kitus į šį kabinetą ateinančius žmones. Matau visus mus kopiančius į kalną. Kopiame dieną naktį. Mes gerai nežinom, ko ten kopiam, bet kažkodėl nesustojam. Kartais stoja tamsa, ir mes einam apgraibomis, kliuvinėjame, užsigauname. Kartais pargriūnam ir tada ..... tada suvokiu, kad mes nė vienas neturim rankų. Kai žmogus pargriūva, jam labai sunku pakilti. Bet jei kitas prieina, pasilenkia ir petimi prisiglaudžia prie parkritusiojo peties, jiedu surėmia pečius ir kartu atsistoja. Tai baugi akimirka, nes kartais padedantysis gali paslysti ir pats parkristi. Tačiau tai malonus laikas, kai junti kito artumą. Taigi taip mes galim kopti toliau, sulaukti dienos, kai rūkas išsisklaidys, ir tolumoje neaiškiai išvysime miestą, kurį mėginam pasiekti. O paskui vėl užslinks rūkas ir ateis naktis, ir mes imsime spėlioti, ar tik mums nepasivaideno. Vis dėlto dauguma nesiliaujam kopę ir stengiamės padėti kopti kitiems..."

Pakeliui mūsų dienose būna visaip. Mes neišvengiamai klumpame ir kažinkur pasimetame, kartais širdis būna sklidina išsipildymų, o sykiais tuščia it rėtis, bet tik per ryšį su kitu žmogumi (sykiais nematomą, bet juntamą) – dalindamiesi drąsa ir baimėmis, artumu ir silpnumu – galime atsitiesti, pakilti, judėti toliau, atrandant dar kart naują prasmę.
Tikiu, kad kelionės esmė slypi ne vienišoje viršūnėje, o bendrame kelyje./

📚J.F.T. Bugentalis "Menas būti gyvam"

17/08/2025

/Vakarėja. Verčiu paskutinį puslapį pasakojimo, kuris tarsi tiltas tarp laiko ir žmogaus širdies.

Brauki dieną po dienos kalendoriuj ir gilumoj vėl nustembi - kaip trapiame naivumo fone gali spindėti didelė, palytėjanti išmintis, kaip savitai silpnas žmogus, patogiai pasislėpęs už paprasto kasdienybės ritmo, gali tapti didžiulės šviesos nešėju savo mažoje realybėje.
Kaip naivus, iš pažiūros „paprastas“ žvilgsnis gali iškelti į paviršių tai, ko dažnai dauguma nepastebim - mažmožių grožį, galią bendrystės, rūpestį, atjautą, tikrumą.

Visą susitikimą su knyga nepaleidžia priminimas, kad trapus, nuoširdus žvilgsnis kartais yra aiškesnis ir šviesesnis nei logiškas ar intelektualus.

Dar kartą patikiu, kad žmogaus tikroji stiprybė slypi jo jautrumo paprastume – būtent jis kuria tikrąjį bendrumą ir prasmę.

Užverčiu ir neskaičiusiems rekomenduoju./

📚A.Kalnozols "Mane vadina Kalendorium"

13/08/2025

/Linguoja vėjy ką tik nerūpestingai paliktos supynės, kraipo galvas pamario gėlynų smilgos, liudininkės kasdien aplankančio vaikų klegesio.

Būti vaiku – tai būti smalsaujančiu, atkakliai ieškančiu, neįkalintu žinojime, neuždarytu į tvirtai sumūrytas nuostatas, žingsnį lėtinančias abejones ir stingdančias baimes. Gebėjimas į viską žvelgti su tikėjimu ir mylėt be garantijų.

Suaugti - nebūtinai reiškia prarasti vaiką savyje.
Kartais, tai kvietimas jį prisiminti.

Kažkada nugirdau sakant - "mes negalime pakeisti savo vaikystės, bet visada galime pasirūpinti vaiku, kuris vis dar gyvena mumyse“.

Ir kai kažkas tavyje pravirksta - visada gali pažadėti tam/tai veidrodyje:
🪶Aš būsiu šalia tavęs, kad ir kas nutiktų.
🪶Jei išvargsi, pasodinsiu tave ant šilto akmens prie upės ir mes klausysimės tekančio vandens.
🪶Jei išsigąsi, paimsiu tave už rankos, kol širdis ims vėl plakti ramiai.
🪶Jei panorėsi kalbėtis, atidėsiu visus suaugusiųjų darbus ir pasistengsiu tave išgirsti.
🪶Aš esu čia. Dėl Tavęs. Visada.

Padeda./

📷 Tati Frank photo

04/08/2025

/Nors praėjo veik pora mėnesių, mane vis pasiveja Birštono (Hepi) studijų atgarsiai - "gyvenimas, kur gali užeiti ir išeiti be niekur nieko, yra nieko nevertas" - nuskamba dėstytojo mintis ir, regis, nepalieka smarkiai abejojančių.

Nutįsta šešėliai, vakarėjančios saulės spinduliuose pakimba mintys. Stabteliu.

Gyvenimas, kur niekas neužsibūna, o ir pats neužsibūni niekur, tampa lyg laukimas, kuris niekada netampa atėjimu.

Tai gyvenimas be gyvo pėdsako kito atminty ir atgarsio širdy. Kaip kambarys, pro kurį praėjo vėjas – tyliai, nepastebimai, ir niekas net nepakilo nuo žemės.

Tokiam gyvenimui trūksta dalyvavimo. Trūksta tikrumo, kad esi – ne tik sau, bet ir kitiems.

Egzistenciniu požiūriu, tai galėtų reikšti gyvenimą be santykio. O be gyvo santykio – su žmonėmis, su aplink plytinčiu pasauliu, su pačiu savimi – gyvenimas pamažu netenka kontūrų.

Vertė gyvenimo ne visada matuojama triukšmu, gausa ar ilgais viešėjimo metais – kartais tai tik vienas žvilgsnis, jautriai parinktas žodis, vienas artumo mirksnis, kuris keičia kitą žmogų visam laikui.

Ir, matyt, tai ir yra didžiausia vertė.

Ar kažkas iš tikrųjų pajuto, kad buvai šalia?
Ar tu pats pajutai, kad buvai? /

23/07/2025

/Mirguliuoja saulės palytėtos marios, pulsuoja vasaros vidurys, kas vakarą jau vis anksčiau jūron panardindamas saulę.
Primenantis, kad viskas, kas turi pradžią, turi ir pabaigą.

Markstausi mėgaudamasi kiek sulėtėjusiom valandom ir šiandien galvoju apie drąsą.
Drąsą pasirinkti ir drąsą nesirinkti, drąsą priimti ir drąsą paleisti.

„Kartais reikia tiesiog šokti, o sparnai užaugs pakeliui“, - už rankos drąsinančiai palydėja Rėjus Bredberis.

Sykiais verta žengti į nežinią su viltimi, kad tavyje nubus ta, kuri sugebės eiti toliau.
Pasirinkus nepramintus kelius, dažniausiai tenka tikėti ne saugumu, o tuo, kuo gali tapti eidama.
Atkakliai tikiu, kad tik išdrįsdami žengti pirmyn, sutiksim save tą, kuri gebės nebebijoti.

Be drąsos, neretai gyvename saugiai, bet su jutimu tuštumos.
Kuriame santykius, kuriuose telpame, bet nesame.
Dirbame darbus, kurie pakankami, bet neturtina mūsų vidaus.
Taikstomės su tyla, kai vidus perpildytas žodžiais./

Address

Vilnius

Telephone

+37068649174

Website

http://www.eglekuisiene.lt/

Alerts

Be the first to know and let us send you an email when Susitik su Savimi / Eglė Kuisienė posts news and promotions. Your email address will not be used for any other purpose, and you can unsubscribe at any time.

Contact The Practice

Send a message to Susitik su Savimi / Eglė Kuisienė:

Shortcuts

Want your practice to be the top-listed Clinic in Vilnius?