07/11/2025
Būti politiku - tragedija (2 dalis iš 2)
Mylimas Ošo, Kanadoje, kur aš gyvenu, man buvo pasiūlyta dalyvauti nacionalinėje politikoje. Ar turėčiau susilaikyti, turint omenyje politikos padėtį Vakaruose, ar priimti ir naudoti šią patirtį kaip kitą mano proceso dimensiją?
Ir tai primena man, kad žmonės, iš kurių ketini prašyti balsų, yra neišsilavinę, šališki, nepriklauso šiam laikmečiui. Jie gyvena praeities šimtmečiuose, daug šimtmečių atgal; jie yra prietaringi. Jei nori jų balsų, turi nusileisti iki jų lygio; jie nepakils iki tavo lygio. Būti politiku – tai tragedija. Bet vis tiek, jei nori savo gyvenimą paversti tragedija, aš neturiu prieštaravimų. Visa politika visame pasaulyje praranda bet kokią reikšmę ateičiai. Ji per daug susikoncentravusi į smulkmenas, mažus, negražius konfliktus. Jai nerūpi tikrovė, nerūpi pagerinti žmonijos likimą, suteikti žmonėms naujų svajonių, įnešti daugiau poezijos į jų gyvenimus. Priešingai, ji griauna jų svajones, griauna jų viltis; ji griauna žmonių tarpusavio pasitikėjimą, nes politikai nuolat juos apgaudinėja ir išnaudoja.
Oskaras Vaildas (Oscar Wilde) yra pasakęs: "Pasaulio žemėlapis, kuriame nėra utopijos, nevertas nė žvilgsnio." Tačiau nė vienas politikas negali sėkmingai išlikti politikoje, turėdamas utopinį protą. Jis turi būti praktiškas, pragmatiškas. Jis turi pamiršti pagrindinius dalykus, kad klaidingomis priemonėmis niekada nepasieksi teisingo tikslo. Tik teisingos priemonės pateisina tavo tikslų teisingumą. Tačiau nė vienas politikas negali valdyti sekdamas teisingomis priemonėmis link teisingų tikslų. Jis gali kalbėti apie teisingus tikslus, teisingas vertybes, tačiau visos jo priemonės bus klaidingos, o per klaidingas priemones niekada nepasieksi teisingų tikslų, jos nesusisieja.
Turi būti nedoras, turi būti destruktyvus. Jei reikia, turi daryti visus įmanomus nusikaltimus. Jei sugebi tai padaryti, tik tada gali tapti politiku. Tai visiškai kvailas ir absurdiškas žaidimas, ypač sanjasinui, kuris ieško aukštesnių vertybių, kuris siekia vidinės tikrovės, kuris galvoja apie grožį, tiesą, gėrį. Politika yra visiškai priešinga. Sanjasinas stengiasi atrasti savo autentišką būtybę, o politikas turi sukurti netikrą asmenybę pagal tai, ko žmonėms reikia.
Politikas turi sakyti dalykus, kurių jis iš tikrųjų neturi omenyje, bet kurie patenkina žmones. Jis niekada negali kalbėti savo mintimis. Iš tikrųjų žmonės, kurie gilinosi į politikos psichologijos supratimą, teigia, kad politikoje protas visai nereikalingas. Mes nematome nė vieno politiko, veikiančio taip, kad parodytų savo genialumą. Buvo milijonai genijų, nė vieno jų netraukė politika – tik labai vidutiniškus žmones. Tam tikra prasme jie atstovauja neišmintingoms, nepakankamai išsivysčiusioms masėms. Jie yra vergų atstovai.
Esu girdėjęs, kad buvo atliekama didžio politiko smegenų operacija. Kai chirurgai atvėrė jo smegenis, jie pamatė tiek daug šiukšlių ir nešvarumų, kad nusprendė, jog geriau išimti visas smegenis iš kaukolės ir jas išvalyti. Jie niekada nebuvo matę nieko tokio purvino. Tad jie paliko politiką anestezijoje, kad jis nieko nesuvoktų ir nuėjo į kitą kambarį. Tuo tarpu politikas atsibudo iš anestezijos, gulėjo ant nugaros, kai staiga į kambarį įsiveržė žmogus ir šaukė: "Ką tu čia darai? Tu ką tik buvai išrinktas prezidentu!" Politikas atsakė: "Dieve mano! Ką aš čia veikiu?". Jis atsistojo.
Chirurgai pažvelgė iš kito kambario ir sušuko: "Ei! Kur tu eini? Tavo smegenys čia, mes jas valome!" Vyras atsakė: "Dabar man jų nereikia! Gerai jas išvalykite ir pasilikite. Kai nebūsiu šalies prezidentu, galbūt jų prireiks, bet šiuo metu tai nėra problema."
Kam prezidentui reikalingos smegenys? Prezidentais tampa žmonės, neturintys savo minčių, todėl jie gali veikti kaip paprasti antspaudai. Politika – keistas pasaulis, bet jei nori paragauti pačios bjauriausios žmonijos dalies, gali į ją įsitraukti. Tik prisimink vieną dalyką: įeiti lengva, ištrūkti bus labai sunku, beveik neįmanoma. Tai – lyg įsitraukti į gilų kalėjimą dėl savo paties troškimų. Tačiau yra žmonių, kurie yra "kalėjimo paukščiai"; jiems patinka kalėjimas. Esu pažinojęs daugelį politikų; nemačiau jų gyvenimuose nieko vertingo. Jie rizikavo viskuo tik tam, kad turėtų valdžią. O ką šie žmonės daro su valdžia? Jie kuria daugiau karų, daugiau ginklų, daugiau galimybių globaliniam savižudybei.
Tai yra mano mintys apie politiką, tačiau tai tik mano mintys – jums nereikia jų laikytis. Jei jaučiate tam tikrą valdžios troškimą, eikite į politiką. Žinoma, aš negaliu jums to palaiminti. Man bus liūdna ir gaila, kad einate neteisinga kryptimi, bet taip pat negaliu jūsų sustabdyti, nes bet koks kišimasis į jūsų gyvenimą prieštarautų mano visai filosofijai. Todėl prašau – medituokite apie tai. Eikite aplink Budos salę, ten rasite Prashanto – arba nušvitusį, arba mirusį! Tai daug geriau nei eiti į politiką.
Ištrauka iš: Ošo "Kvietimas", 20 skyrius "Tie trečiarūšiai politikai, tie kanalizacijos gyventojai", 1 klausimas, 1987 m. rugpjūčio 31 d. (The Invitation. Chapter 20, "Those third rate politicians, those dwellers of the gutter", Question 1, 31 August 1987)
