22/11/2025
Pritariu šiam šios žavingos poros dialogui, išsakytom mintim. Taip pat džiaugiuosi uź savo klientus, kurie pradeda suprasti , kad galima gyventi ir be skausmo…
Poros dialogas: Apie atsakomybę už gijimą
Tęsiame mūsų su Anna pokalbius: kūno terapeuto ir psichoterapeuto apmąstymai.
Šį kartą kalbamės apie tai, ką reiškia prisiimti atsakomybę už savo gijimą – kaip ji susijusi su santykiu su savimi, pagarba, gailestingumu ir bendradarbiavimu su kūnu bei specialistais.
Romas: Žinai, mes su tavim dažnai grįžtam prie to paties – kaip žmonės supranta gijimą, tiek kūno, tiek psichikos. Ir vis dažna istorija: ateina žmogus ir lyg prašo – „sutaisyk mane“. Tarsi kūnas būtų kažkas, ką galima sutvarkyti iš išorės, kaip automobilį.
Anna: Taip, tarsi žmogus save atneštų kaip daiktą, sugedusį, kurį reikia pataisyti, o ne kaip gyvą būtybę, kuri pati dalyvauja gydymo, gijimo procese. Štai čia ir yra kalba apie atsakomybę. Nors toks požiūris labai žmogiškas – juk nuo vaikystės esame pratę manyti: „daktaras žino geriau, aš tik klausau“. Tik liūdna, kad taip prarandamas gyvas santykis su savo gydymosi procesu. Kai nebejaučiu, kad tai mano atsakomybė, nebesu tikras pokyčio dalyvis.
Romas: Tada žmogus tarsi nusišalina nuo savęs. Nebelieka bendradarbiavimo su specialistu. Bet juk gijimas prasideda būtent nuo to – aš, kuriam skauda, esu atsakingas už savo gijimą. Ne darbas kaltas, kad jis sėdimas, o klausimas: ką tu padarai, kad daugiau judėtum darbe ar po jo? Kodėl žmonėms taip sunku atsigręžti į save ir pamatyti savo galią, savo atsakomybę?
Anna: Manau, mes dažnai atsakomybės neprisiimam todėl, kad nenorim jausti kaltės. Jei nepadariau, vadinasi neatsakingas. Jei neatsakingas – vadinasi kaltas. Jei kaltas – vadinasi niekam tikęs. O jei niekam tikęs – vadinasi niekam nereikalingas. Būti kaltu ir išlikti pagarbiai su savimi yra nelengva užduotis. Be to, jei kaltas, turi būti bausmė. Juk beveik visi mes taip auklėti.
Romas: Tai sakai, esam išgąsdinti atsakomybės svorio ar pasekmės? Ir jei tik yra proga jos nepasiimti, neimam... Gal čia spraga auklėjime?
Anna: Aš įsitikinusi, kad atsakomybė sau prasideda nuo savęs pripažinimo kaip vertybės. Ne kaip priemonės – kad galėčiau kažką nuveikti ar kažkam patikti, įtikti – o kaip savarankiškos vertybės. Kai suprantu, kad esu verta rūpesčio, dėmesio, laiko, tada atsakomybė tampa ne prievolė, o rūpinimasis savimi. Kai noriu būti atsakinga su savimi, turiu pripažinti: tai mano kūnas, mano jausmas. Ir paklausti savęs, ką noriu ir galiu padaryti kitaip, kad jausčiausi geriau – ir kūniškai, ir psichiškai. Su tokiu požiūriu, su pagarba sau, prisiimu atsakomybę už savo, pavyzdžiui, sveikatą.
Romas: Gal kai į pokytį einame ramiai, tada ir atsakomybė nėra tokia sunki. Dažnai girdžiu, kaip žmonės save bara: „esu tinginys, man trūksta valios“. Bet kai įprotis nesiformuoja, tai ne apie tingumą. Reikia kūnui padėti – kartais užtenka priminimo telefone ar trijų minučių pratimų vietoj trisdešimties. Kad žmogus jaustų: „aš galiu tai padaryti net tada, kai visai blogai“. Iš to ir gimsta naujas santykis su savimi – ne per spaudimą, o per palaikymą. Tada gali prasidėti pokytis.
Anna: Per palaikymą, pagarbą sau ir gailestingumą. Čia tikroji atsakomybės šerdis. Kai jaučiuosi atsakinga už savo sveikatą ir būseną ne iš baimės ar todėl, kad taip reikia, o dėl to, kad noriu savimi rūpintis. Ir dar man svarbu pabrėžti: atsakomybė nereiškia visagalybės. Yra dalykų, kurie tiesiog ne mūsų kontrolėje – biologija, genetika, trauma. Atsakomybė nėra „jei labiau stengsiuosi, viskas pasiseks“.
Romas: Jo, tikroji atsakomybė gyvena kažkur per vidurį – tarp „aš nieko negaliu padaryti“ ir „turiu viską padaryti pats“. Toje erdvėje atsiranda galimybė bendradarbiauti su specialistu, kuris tau padeda gyti ir sveikti, o tu stengiesi dėl savęs.
Anna: Gal tada atsakomybė tampa ne pareiga, o buvimo su savimi forma. Kai nebeieškai kaltų, o tiesiog pradedi gyventi sąmoningiau.
Romas: Ir gal atsakomybė iš tiesų prasideda ten, kur liaujamės kovoję su savimi.
; ; ;
