10/11/2025
Kūnas ir psichika yra neatskiriami. Raumenų šarvai, kadaise susiformavę kaip apsauga, šiandien gali pavirsti vartais atgal į gyvybingumą, į kontaktą — su savimi ir kitais.
Kartais tai tampa keliu į vidinę laisvę, kur senos gynybos transformuojasi į galimybę išgirsti savo tikrą balsą.
Dirbdamas su energijos tėkme ir kūno šarvais, žmogus ims pastebėti, kad kūnas po laisvėja. Raumenų blokai, ilgai saugoję, gali pradėti “tirpti”, nes atsiranda daugiau dėmesio, švelnumo ir erdvės jiems būti tokiems, kokie jie yra.
Tokiuose procesuose natūraliai gerėja savijauta, tačiau svarbiausia — pamažu ryškėja vidinis pasaulis ir santykis su juo.
Žmogus ima matyti savo vidinius konfliktus, tiesas, atskiras dalis. Tai, kas buvo lyg uždengta, tampa šiek tiek aiškiau matoma, mažiau bauginanti. Atsiranda daugiau vietos nuoširdumui — su savimi.
Atsiranda daugiau įgalinimo: mažiau poreikio atsakomybę perkelti „likimo ženklams“ ar išorinėms jėgoms. Nukrenta tam tikras misticizmo šydas, kuris anksčiau gaubė neišspręstus vidinius konfliktus — vidus tampa suprantamesnis, labiau paaiškinamas išgyvenimo logika.
Kai gyvybinė energija ima tekėti laisviau, kūne randasi daugiau atramos, gyvumo. Palaipsniui atsiranda daugiau pasirengimo susitikti su savo jausmais — ir maloniais, ir tais, nuo kurių kadaise norėjosi pasitraukti. Kai jausmai pažįstami ir išgyventi, jie rečiau užvaldo, netampa pavojumi.
Jie tampa natūralia autentiškumo dalimi, nešančia gyvybės ir tiesos apie tai, kas vyksta dabar.
Santykiai su kitais taip pat pasikeičia. Jie nebėra tokie gąsdinantys — lengviau priimti kitą tokį, koks jis yra. Kito autentiškumas gali pažadinti priėmimą, o ne įtampą.
Vidaus ir išorės patirtys ima derėti — ne taip skaudžiai trintis, atsiranda daugiau vietos tiesiog būti.
Taip žmogus pamažu grįžta į savo tėkmę — į natūralų jautrumą, jėgą, aistrą.
Jausmai tampa ne kliūtimi, o kryptimi, kviečiančia gyventi tikriau. Gyvenime randasi daugiau gyvumo — mažiau kontrolės, daugiau buvimo.
