29/08/2025
⏳Laukimui paaukotas laikas ⏳
Ar pavyksta save pastebėti per didelio ir per stipraus laukimo būsenoje? Kai daugybė laiko bei energijos "mirksta", o gal ir paskęsta, mintyse, nukeliančiomis į tolį…
Tačiau laukiant, kol kažkas ateis ar pasirodys, galiausiai galima skaudžiai pastebėti, jog kai kas jau negrįžtamai praėjo.
Nors dalykai, kurių dabar kiekvienas laukiame, skiriasi savo reikšmingumu ir „pasiekiamumu“, tačiau bendra yra tai, kad visi jie yra kažkur toli - geresniuose laikuose. Ir nesvarbu, ar tai, ko laukiame, pasirodys šiandien, ar po kelių mėnesių, ar, juo labiau, nepasirodys išvis. Vis tiek tai yra laikas ne „dabar“, o kažkada „vėliau ir geriau“.
Tikėjimas laimingesne ateitimi yra gražus ir būtinas gyvenimo akcentas, tačiau kelionė į ją, deja, priklauso ne vien nuo mūsų. Kiek daug visko galima apgadinti su savo „spirgėjimu“ – užimti savo galvą ir širdį galvojimu, fantazavimu, planavimu, tikėjimusi, nerimavimu, abejojimu. O kai viskas nukreipta į vieną vienintelę trokštamą akimirką, daugybė jų praeina pro šalį.
Ir jeigu tų svajojamų geresnių laikų dar galime tikėtis sulaukti, tai prarastų dienų, paskirtų laukimui, tikrai nebesusigrąžinsime.
Ateityje viskas, ko iš tiesų mums reikia - garantuotai yra. Ramiau, kai pavyksta patikėti - gausime ir turėsime VISKĄ, kas mums skirta, ir IŠ KARTO, kai tik bus tam tinkamas laikas.
Bet!
Kiekvieną gavimą lydi praradimas ir kai tik sulauksime, tą pačią akimirką kažką ir prarasime. Tą, ką turime dabar. Nežinia, gal to nei gailėsimės, nei ilgėsimės. Galbūt. Bet prarasime visada. Mažų mažiausiai – laiką. Daugiausiai – tai, ką galėjome į jį sutalpinti, vietoje nekantraus geresnių dienų laukimo ir nenoro būti dabartyje.
----------
Foto: Serkan Göktay