21/01/2026
Kūno psichoterapijoje nėra priešinga pralaidumui – ji yra jo sąlyga. Riba kūne sukuria labai paprastą, bet esminę būseną: „aš esu“. Iš jos gali rastis saugus kontaktas – su savimi, su kitu, su jausmu. Riba tarnauja saugumui, tapatybei ir savireguliacijai: ji leidžia kūnui atskirti, kas yra mano pojūtis, jausmas ar impulsas, o kas ateina iš išorės. Kai šios diferenciacijos nėra, kūnas neatsiveria – jis yra tarsi užliejamas. Emocijos, kito žmogaus būsena ar situacijos intensyvumas peržengia mūsų nervų sistemos galimybes jas apdoroti.
, savo ruožtu, tarnauja gyvybingumui, judesiui ir ryšiui. Jis leidžia jausmui judėti per kūną, kvėpavimui gilėti, seksualinei ir emocinei energijai cirkuliuoti laisvai. Kai terapijoje kūno riba ima jaustis – pavyzdžiui, per atramą kojose, aiškesnį kūno svorį ar kontūrą – tas pats gilus jausmas gali būti išgyvenamas be užtvindymo. Kūnas jį laiko ir kartu leidžia jam tekėti.
Be ribos pralaidumas virsta difuzija. Be pralaidumo riba virsta kūno šarvu. Todėl kūno psichoterapijoje mes ne tik dirbame su emocijomis, bet ir padedame žmogui pajusti save per kūną – savo kontūrą, atramą, ribą. Kai riba atsiranda kūne, emocijos labai dažnai pačios randa savo vietą.
Kai kalbu apie ribas kūno psichoterapijos kontekste, turiu omeny ne abstrakčią psichologinę sąvoką, o pirmiausia kūniškai patiriamą ribą. Tai yra gebėjimas jausti savo kūno kontūrą, per odą, atramą, svorį, kvėpavimą, raumenų tonusą. Iš šios patirties natūraliai kyla ir vidinė, psichologinė riba: gebėjimas atskirti savo jausmus, poreikius ir atsakomybę nuo kito. Todėl kūno riba ir vidinė riba nėra dvi atskiros temos, nes psichologinė riba remiasi kūno patyrimu. Lygiai taip pat ir pralaidumas: kūne tai reiškia gebėjimą leisti pojūčiams ir emocijoms judėti, o psichologiškai – būti paveikiamai, neprarandant savęs. Šiame kontekste riba ir pralaidumas nėra priešybės – tai dvi vieno gyvo, nuolatos besireguliuojančios kontakto pusės.
Kūno psichoterapijoje dažniausiai atpažįstama tokia seka:
1. Pirmiausia atsiranda kūno riba (pojūtis, atrama, kontūras)
2. Tada gimsta vidinė / emocinė riba
3. Tik tada galimas tikras pralaidumas – kūne ir santykyje.
Ši seka nėra kažkokia teisingas instrukcija. Ji kviečia grįžti į kūną ir leisti jam pačiam parodyti tempą. Terapiniame procese mes neskubiname nei atsivėrimo, nei pralaidumo, pirmiausia ieškome vietos, kur kūnas gali jaustis saugus būti savimi. Iš šio saugumo pamažu gimsta aiškesnės ribos, daugiau vidinės atramos ir natūralus gebėjimas jausti, būti ryšyje ir neprarasti savęs. Kūnas žino, kada jis pasiruošęs judėti toliau, o mums tereikia jo klausytis.
