Laukiantiems - psichologė Romena Kačinienė

21/11/2025

Ar teko kada pastebėti, kaip nesėkmė virsta pranašumu?

Kai pasidalijus savo sunkumu, kitas atsako "tau tai nieko, o štai man nutiko!"

Kai bandome juos paguosti, jie atšauna: "manai žinai, kaip jaučiuosi? Nieko tu nesupranti, tau juk neteko to patirti!".

Ilgainiui niekas nebeklausia ir nebekalbina žmogaus šia tema, ima saugoti jį lyg krištolinį.
Jaudinasi dėl jo, ima save riboti, cenzūruoja kalbą, apkarpo savo elgesį.

Žmogus su rūpesčiu tampa ypatingu.
Ir savotiškai viršesniu.
Menkavertiškumas tampa pranašumu.

Stipriausias visada yra tas, kuris silpniausias.
Nes būtent jo pusėje yra kontrolė.
Nes su juo negalime būti lygiaverčiais.

R.

14/11/2025

"Mano nuojauta jau seniai sakė, kad nepavyks."

Kai susiduriate su netikėta diagnoze, protas mėgina rasti prasmę, logiką tam, kas įvyko.
Grįžtant mintimis į praeitį, selektyviai atrenkate prisiminimus, kurie teikia bent kokį paaiškinimą šiai chaotiškai ir mažai kontroliuojamai situacijai.

"Nuo paauglystės neįsivaizdavau savęs mama", "niekada nenorėjau vaikų", "visada žinojau, kad turėsiu sunkumų" ir panašius teiginius iš Jūsų girdžiu gana dažnai.
Nemanau, kad tai intuicija ar prisikalbėjimas.
Tai gynybinė psichikos reakcija į nesuvaldomą situaciją.

13/11/2025

"Romena, nežinau ar mane prisimenate, bet noriu pranešti, kad..."
Dažnai savo laiškus pradedate taip.

Man norisi apsukti teiginį antraip ir pasakyti - tai man labai malonu, kad prisimenate, parašote, dalinatės kaip sekasi ir turite noro susitikti 🌻

Daug visko spėjome aptarti per tą trumpą pasivaikščiojimą.
Klausiau, kas yra kitaip, nei įsivaizdavote? Kokia yra motinystė po ilgo ir skaudaus laukimo? Ką sunkiausia priimti?
Vienas iš sunkesnių - matyti negrįžtamai pasikeitusį kūną...

Ankstesnis santykis su kūnu stipriai formuoja filtrą, kaip vertinsite pokyčius po gimdymo ir žindymo:
🌱Jei iki nėštumo savo kūne jaučiatės patogiai, jei santykis pagarbus, motinystės kūno pokyčiai daugiau mažiau suvokiami kaip prasminga transformacija.
🌱Jei prieš tai vyravo kritika, kontrolė, nepasitenkinimas, pokyčiai po gimdymo gali viską sustiprinti.

Tačiau kartais sunkumai susilaukti vaikų ir motinystė gali tapti galimybe atkurti santykį su savimi.
Kai moteris mato, ką jos kūnas geba patirti, nešti, išgyventi, gali rastis naujas, pagarbus ir dėkingas ryšys su juo.

Ką Jūsų kūnas pasakytų apie savo šeimininkę/šeimininką - apie Jus, jei turėtų balsą?

P.s. aš iš tų prieraišiųjų, todėl prisimenu 🌻

P.p.s. ačiū už pasivaikščiojimą ir galimybę pasigrožėti ir mažuliukais, ir kokiomis nuostabiomis Mamomis tapote 🫶🙂

11/11/2025

Buvau svečiuose ten, kur Jūsų ląstelės eina į pasimatymus 🙂

Pamačiau erdves, kuriose būnate, bent kiek pačiupinėjau, kaip galimai jaučiatės. Įlindau ir į "vyrų kambarėlį", turiu pasakyti, kad visai jauku 🤗

Pokalbiai su gydytojais mane visada augina, padeda pamatyti situaciją iš kitos pusės, tuomet turiu pilnesnį, platesnį vaizdą ir geriau įsivaizduoju, kaip padėti Jums susijungti į bendradarbiaujančią komandą siekiant bendro tikslo - susilaukti vaikelio.

Dar kartą išsinešiau žinutę apie medikų darbo krūvį - 20 klientų per dieną...
Jie jokiu būdu nesiskundžia!!! Priima tai kaip savo darbo dalį, ieško Jums pačių geriausių sprendimų.
Čia tik aš nepaliauju susirūpinusi stebėtis...🫣❤️

Ir dar kartą pasitvirtinau, kaip stipriai jiems rūpi Jūsų rezultatas.

Ačiū labai už kvietimą, šilumą ir svetingumą, būtinai turėsime pakartoti 🫶 🙂

Vaisingumo centrai Northway

08/11/2025

Man ši istorija pirmiausia apie tai, kaip svarbu, kad pacientas pasitiki gydytoju, o gydytojas tiki savo pacientu ir moka jį įkvėpti.
Taip turi veikti gera komanda!

Dar galvoju apie tas "surūdijusias sūpynes". Ir tikrai turiu praktikoje nemažai istorijų, kur antras pastojimas įvyksta netikėtai, labai greitai ir savaiminiu būdu.
(Įdomu, kaip tai pakomentuotų gydytojai?)

Na ir dar, išsinešu prisiminimą apie šios istorijos autorės humoro jausmą ir šviesą.
Jūsų citata "turėk kantrybės, nes užsispyrimo tau netrūksta" ypatingai tinka ir man 🤭😄❤️
Linkėjimai.
Fėja R.

07/11/2025

"Atsipalaiduokit ir pavyks."
Turbūt nėra poros, planuojančios vaikus, kuri nebūtų girdėjusi tokio patarimo.

Bet atsipalaidavimas nėra tiesiog vieta, į kurią reikia nukeliauti ar darbas, kurį reikia pakeisti.

Kažkuriuo momentu "klikt" suvoki, kad gyvenimas nesustoja. Turi jį tik vieną. Ir būtent tokį.

07/11/2025

Ačiū visiems, kurie buvote 👐

Šiandien įvyko jau ketvirtoji NEVAISINGUMO PAŽINIMO SAVAITĖS'25 paskaita.

Psichologė Romena Kačinienė pateikė įdomios, prasmingos informacijos apie vyrų ir moterų seksualumą, intymaus gyvenimo pokyčius einant nevaisingumo kelionėje.

Specialistė pateikė labai aiškias ir praktines rekomendacijas porai kaip atkurti artumą ir aistrą poroje.

Viena iš labiausiai užstrigusių minčių: "vyrams seksualiniai, intymūs santykiai kuria tarpusavio artumą, o moterimis šiek tiek kitaip - seksualiniai, intymūs santykiai gali vykti tik tada kai jaučiamas artumas".

06/11/2025

Kai šią savaitę ėmiau dalintis sėkmės istorijomis, sulaukiau klausimo - kiek laiko bandyti? Kur riba? Kada sakyti "stop"?

Manau pora porai nelygu.
Kai kas tiesiog nuosekliai siekia tikslo. Mėnuo po mėnesio, metai po metų. Su nuopoliais ir pakilimais.
O kai kas stipriai lipa per save. Stumia. Spaudžia. Viršija savo emocinius, fizinius ir finansinius resursus. Tuomet bent jau pertraukos norisi palinkėti.

Ir sustoti dažnai stabdo mintis - o kas, jei kitas kartas ir bus tas?
Panašiai kaip šios istorijos autorei - "nusprendėme pabandyti vienintelį ir paskutinį kartą."

05/11/2025

Persileidimai skauda, ar tau 25, ar 45 metai.

Nėra "per jauno" amžiaus norėti vaikų ar turėti sunkumų susilaukti.

Šeimai tai ne "gamtos atranka", "ką darysi, taip nutinka", "tiesiog bandykite dar, jūs dar jauni".
Šeimai tai netektis.
Kartais daugybinės netektys.

Ir labai svarbu, kad nelaukdami ieškote atsakymų 👐

"Sunkiausia buvo bandyti vėl ir vėl, matyti blankstantį nėštumo testą, laukti savaiminio persileidimo pradžios jau žinant, kad nėštumas nebesivysto.
Nepalūžti, ko gero, padėjo tikėjimas ir viltis, kad kada nors pavyks, o jeigu ir nepavyks žinosiu, kad padariau ką galėjau. Padėjo vyro palaikymas, išsikalbėjimas."

04/11/2025

"Aš jau susitaikiau, kad mums nepavyks."
Sako moteris, bet lanko paramos grupę, niekaip neleidžia sau pravirkti ir turi daug paslėpto pykčio.

Kada tai iš tiesų priėmimas, o kada gynyba, bandymas įkalbėti save ir kitus?

Priėmimas skamba kaip laisvė. Įgarsinus tai lengviau kvėpuoti, lengviau gyventi, atgyja emocijos. Net nebėra prasmės apie tai kalbėti, nes tu tiesiog esi priėmusi ir gyveni toliau.

Istorijos autorei - esate viena iš tų mano praktikoje, kuri į gydymą ėjo su tiek daug "netikėjimo". Klausydavausi Jūsų, tyliai šypsojausi ir "netikėjau", kad netikite, kitaip kodėl Jūs čia? 🤗 Gerbiu už tai, kad esate kovotoja. ❤️
Linkėjimai.
R.

03/11/2025

Kai tu nori, o jis galbūt ne ir tu tarsi lieki viena.

Kai lauki, sieki, svajoji, kaip apsidžiaugsi, bet nustebini save įvairiausiais jausmais.

Kai prietarai paveikia mus stipriau, nei norėtume.

Kai išoriniai dalykai atsitinka tada, kada atsitinka, kai gyvenimas teka savo vaga ir nepaiso tavo pastojimo planų, o tu su savo jausmais tiesiog esi priversta visame tape sutilpti.
Pirmoji Nevaisingumo pažinimo savaitės'25 sėkmės istorija.
Ačiū, kad dalinatės ❤️

Laukiančios kalbina jau sulaukusias - šiais metais tema tokia.
Ačiū Paramos grupės moterims už klausimus ❤️ Viliuosi, per kitą Nevaisingumo pažinimo savaitę čia bus Jūsų istorija. 🙂

Jei turite klausimų autorei ar man - rašykite.
R.

01/11/2025

Ilgesys.
Pagrindinė gedulo sudedamoji.
Ilgimės to, kas buvo, kas galėjo būti ir niekada ne(be)bus.
Ilgesys tai meilė, kuri ne(be)turi, kur eiti.
Šis jausmas ne apie tai, kad kažkas baigėsi.
Šis jausmas labiau apie tai, kad buvo neįtikėtinai nuostabu, net jei per trumpai.
Ir gedulas lieka ta vieta, kur dar kartą galima susitikti.
Vieta, kur gyvena tai, kas buvo stipriai svarbu.
Neverta ieškoti prasmės tame, kas atsitiko. Turbūt jos nėra.
Ramybė atsiras tada, kai imsi tiesiog būti su tuo, ką praradai.
Apkabinu visus, kurie šiandien gedite.
R.