24/03/2026
Vienas žmogus Indijoje, nešiojantis vandenį, turėjo du didelius ąsočius, pakabintus ant lazdos, kurią nešė ant pečių. Vienas iš ąsočių buvo įskilęs, o kitas – idealios būklės. Su juo žmogus visada parnešdavo pilną vandens kiekį po ilgo kelio nuo šaltinio iki mokytojo namų. Įskilusiame ąsotyje likdavo tik pusė vandens.
Taip tęsėsi dvejus metus: žmogus kasdien atnešdavo tik pusantro ąsočio vandens į savo mokytojo namus. Žinoma, tobulas ąsotis didžiavosi savo darbu. O vargšas įskilęs ąsotis labai gėdijosi savo netobulumo ir buvo nelaimingas, nes galėjo atlikti tik pusę to, kam buvo skirtas.
Po dvejų metų, kupinas kartėlio dėl savo nepilnavertiškumo, vieną dieną jis prakalbo su vandens nešėju prie šaltinio:
– Man gėda dėl savęs ir noriu tavęs atsiprašyti.
– Kodėl? Dėl ko tau gėda?
– Jau dvejus metus galiu nunešti tik pusę savo naštos, nes įskilimas mano šone leidžia vandeniui visą laiką ištekėti pakeliui į tavo mokytojo namus. Tu dirbi šį darbą, bet dėl mano trūkumo negauni viso savo pastangų rezultato, – nusiminęs pasakė ąsotis.
Vandens nešėjas pajuto užuojautą senam įskilusiam ąsočiui ir, būdamas atjaučiantis, pasakė:
– Kai grįšime į mokytojo namus, noriu, kad atkreiptum dėmesį į gražias gėles pakeliui.
Ir iš tiesų, kai jie kilo į kalną, įskilęs ąsotis pastebėjo nuostabias gėles vienoje kelio pusėje. Tai jį šiek tiek nuramino. Tačiau kelionės pabaigoje jis vėl pasijuto blogai, nes pusė vandens buvo ištekėjusi, ir jis dar kartą atsiprašė vandens nešėjo dėl savo netobulumo.
Tuomet vandens nešėjas tarė:
– Ar pastebėjai, kad gėlės augo tik tavo kelio pusėje, o ne kito ąsočio pusėje? Taip yra todėl, kad aš visada žinojau apie tavo trūkumą ir panaudojau jį į gera. Aš pasėjau gėlių sėklas tavo pusėje, ir kiekvieną dieną, kai mes grįždavome nuo šaltinio, tu jas laistydavai. Dvejus metus galėjau skinti tas gražias gėles ir puošti jomis savo mokytojo stalą. Be tavęs, tokio, koks esi, šio grožio jo namuose nebūtų buvę.