16/02/2026
Eiti kitų pėdomis.
Vakar bridau per sniego pusnis ir sniegas lindo per viršų į batus. Šalia jau buvo pramintos kažkieno pėdos, tad žingsnis po žingsnio nusekiau paskui. Ir eina sau, bet kaip nepatogu dėlioti pėdas ne pagal save, suvaržai savo kūną bandydamas tiksliai nutaikyti žingsnio atstumą, svyruoji į šalis vis prarandamas pusiausvyrą ir čia ateina aukštesnis suvokimas - juk čia ne mano kelias, ne mano pėdos, o siekis išlikti patogiai ir sausai.
Ar nedažnai mes taip gyvenime, įsispraudžiame į patogias, gal būt jau kito pramintas pėdas? Ar nedažnai pasirenkame šiltą patogumą, o ne laukinį, laisvą gyvenimą, kuris reikalauja drąsos ir tikėjimo. Drąsos, kad išdrįstume dėti tą pirmą žingsnį, kurio dar niekas nedėjo tavo aplinkoje. Ir tikėjimo, kad sušalus kojas, turėsime kur susišildyti, kad kelias kuriuo pasirinkome eiti nebus per ilgas ir pereisime jį nepavargę, kad turėsime pakankamai motyvacijos ir jėgų.
Man labai patiko viena perskaityta mintis apie tikėjimą ir maldą, kad jai meldžiamės, neprašykime malonių ar kad viskas būtų padaryta už mus, bet prašykime stiprybės ir drąsos siekti savo užsibrėžtų tikslų, laikytis savo vertybių, išlikti optimistiškiems net kai sunkumai pasibeldžia į duris. Ir prašykime dvasios stiprybės, kai aplanko niūrios dienos ir kai norisi pasiduoti. Išlikti savimi, kai lengviau yra prisitaikyti ir pamesti save, nes taip patogiau.
Minkime savo kelią, o sutikus bendraminčių ir bendrakeleivių leiskime jiems eiti drauge. 🤍
