Erdvė jausti

07/03/2026

Važiuojam naktį link oro uosto. Kalbinu savo nemiegotojus: kas jiems slidinėjimo kelionėje patiko labiausiai?
Mažius nedvejodamas: Italija.
Vyriausias: Visi tie kartai, kai jūs, suaugusieji, mus palikdavot ir mes galėdavom veikt ką norim.
Vidurinėlis dar galvoja.
O aš tuo metu galvoju, kad važiuoti slidinėti su trim mažamečiais - tai kaip leistis apledėjusia juoda trasa. Niekada nežinai, kada pagausi kantą ir tėkšiesi į žemę.
Pvz, visi jau pasiruošę: kombinezonai, šalmai, užsegti tie „lengvučiai“ transformerių batai. Ir tada vienas pareiškia: Aš šiandien neisiu slidinėt.
Tada prasideda: gražios kalbos, derybos, pažadai. Pažadi kalnus (nors kalnuose ir taip esam). O kai visa diplomatija išnaudota - į trasą grasinimai.
„Kitais metais į kalnus nevažiuosit!“
Taip, grasinimai atostogose su vaikais yra neišvengiami. Nes būna momentų, kai jau visomis prasmėmis esi suprakaitavęs, išnaudojęs visą švelnių žodžių bagažą ir daužaisi į mažą akmeninę sieną su užrašu: “Aš darysiu, kaip aš noriu.“
Ir tada ateina ta riba, kai jauti - slysti ant galinio kanto, tuoj vošies ant dubcės ir skaudžiai užsigausi… savo bejėgiškumą. Išsitrauki grasinantį žodžių užtaisą.
Ir net jei po to vis tiek kartu einam į trasas, esi jau šiek tiek prisiplakęs, prakaituotas ir dar pasigraužęs save, kad nesusivaldei.
Slidinėjimo kelionė su vaikais - tai nuolatiniai posūkiai:
nuo „ooo kaip faina! kaip didžiuojuosi jumis!“ iki “nebegaliu, kaip jūs mane užknisot!“; nuo „mama, tėti, noriu kaku!“ iki „noriu karšto šokolado!“; nuo šilkinio elgesio su tėvų draugais, lakstymo trasomis be nuovargio su jais iki burbėjimo į tėvų pusę: “Aš nebegaliu su šita šeima. Jūs blogiausi tėvai.“
Bet kai dviese leidžiamės trasa be vaikų, po antro nusileidimo ima kažko trūkti. Kažkaip nyku, tylu, ramu.
Gal pagaliau reikia išmokt priimti: su vaikais bet kokia kelionė visada bus aukštyn–žemyn. Su emociniais posūkiais. Su kabojimu ant ribos. Su grasinimais ir po jų sekančiu širdies graužimu. Su visais „nenoriu“, „nebegaliu“, “užkniso“. Ir kad ir kaip stengsimės - vis tiek rasime prie ko prikibti. Mes prie jų, jie prie mūsų.
Nes viena iš vaikų - tėvų meilės formų, matyt, ir yra tas nuolatinis kabinėjimasis vieniems prie kitų.

05/03/2026

Sveiki, mielieji,

Rytoj - paskutinė diena užsiregistruoti į 5 užsiėmimų nuotoliu ciklą onkologinės ligos patirtį turintiems žmonėms, kurį vesiu.

Nesvarbu, ar šiuo metu gydotės, ar esate po gydymo, o gal esate šalia artimojo, kuris serga - tai švelnus, lėtas, ramus laikas Jums - stabtelt, nukreipt žvilgsnį į savo vidų, išgirsti, ko šiuo metu labiausiai ilgisi Jūsų kūnas, protas ir siela, sustiprėti, papildyti savo vidinius resursus to, ko šiuo metu labiausiai reikia, pabūti palaikančioje bendrystėje su kitais.

Registruotis galite paspaudę žemiau esančią nuorodą:

https://kraujas.lt/renginys/5-uzsiemimu-ciklas-kai-pavasaris-grizta-ka-noriu-auginti-savyje-ir-aplink-save/

Kai pavasaris grįžta: ką noriu auginti savyje ir aplink save?

Kviečiame žmones su onkologinės ligos patirtimi į 5 nuotolinių užsiėmimų ciklą su psichologe Egle Urbutiene.

Tai saugi erdvė sustoti, atsigręžti į save, pasikalbėti apie viltį, vidinius resursus ir tai, kas gali augti net nelengvu laikotarpiu.

📅 Pradžia – kovo 10 d.
💻 Nuotoliniai užsiėmimai per MS Teams
🕊 Dalyvavimas nemokamas

Grupė nedidelė, todėl vietų skaičius ribotas. Registracija iki kovo 6 d. 15:00 val.

👉 Registracijos nuoroda: https://kraujas.lt/renginys/5-uzsiemimu-ciklas-kai-pavasaris-grizta-ka-noriu-auginti-savyje-ir-aplink-save/

27/02/2026

Ką pasakytum žmogui, kuris mano, kad turėtų geriau susitvarkyti su sunkia situacija - liga, sunkiu, ilgai besitęsiančiu gydymu, kūno pokyčiais, netekties skausmu?

Ką atsakytum tam, kuris save graužia ir kritikuoja, kad nesusitvarko “pakankamai gerai”, kad galėtų būti stipresnis, labiau save kontroliuojantis, ne toks jautrus?

Ką galėtum pasakyti žmogui, kuris iš savęs reikalauja daugiau nei šiuo metu fizinės ir emocinės jėgos leidžia?

Aš atsakyčiau, pirmiausia, šiltu palaikančiu žvilgsniu. O tada pasakyčiau ⬇️

Kažkoks super susitvarkymas neegzistuoja. Čia ne koks pasirodymas prieš kitus ar save.
Nėra aukso medalio už tai, kad esi pats pozityviausias sunkią ligą ar netektį išgyvenantis žmogus.
Emocijos sunkiu metu - besitaškančios, susprogstančios, virpinančios kūną, bėgančios ašarų upeliais - nėra silpnumo ženklas - jos yra signalas, kad vyksta kažkas reikšmingo ir labai svarbaus Tavo gyvenime.
Leidimas sau jausti baimę ar liūdesį, pyktį ar nerimą dažnai sumažina jų intensyvumą.
Jų slopinimas paprastai juos tik sustiprina.

Atjauta sau yra daug labiau stabilizuojanti, palaikanti, sustiprinanti ir nuraminanti nei savikritika.

Pavasariui jau barbenant į mūsų duris, labai linkiu, kad šiame pavasaryje kuždėtum sau į vidines ausis palaikymo, švelnumo ir meilės žodžius ❤️

Kovo mėnesį susitikime ir paauginkime tą švelnumą sau šiuose renginiuose ⬇️🌿

Kovo 5 d. - seminaras “Aš esu ne tik diagnozė: kaip išlikti savimi ligos kelyje?”.

https://kraujas.lt/renginys/nuotolinis-seminaras-as-esu-ne-tik-diagnoze-kaip-islikti-savimi-ligos-kelyje/

Kovo 10 d. - prasideda 5 užsiėmimų ciklas nuotoliu “Kai pavasaris grįžta: ką noriu auginti savyje ir aplink save?”.

https://kraujas.lt/renginys/5-uzsiemimu-ciklas-kai-pavasaris-grizta-ka-noriu-auginti-savyje-ir-aplink-save/

Kovo 19 d. konferencija “Gyvenimas su daugine mieloma: nuo diagnozės iki geresnės gyvenimo kokybės”, kurioje skaitysiu pranešimą “Jausmų bangose: kaip gyventi, kai ateitis neaiški?”.

https://kraujas.lt/renginys/konferencija-gyvenimas-su-daugine-mieloma-nuo-diagnozes-iki-geresnes-gyvenimo-kokybes-2/

Kovo 20-22 d. 3 dienų stovykla “Nuo išgyvenimo prie gyvenimo”, kurioje švelniai dėliosime kryptį, kaip judėti toliau ir padėti sau stiprinti fizinę ir emocinę sveikatą po gydymo.

https://facebook.com/events/s/3-dienu-stovykla-nuo-isgyvenim/1404747054726682/

Individualių mano konsultacijų laisvus laikus galite pasitikrinti www.kraujas.lt arba parašydami man asmenine žinute ❤️

https://kraujas.lt/specialisto-sritis/psichologas/

Tegul pavasaris būna švelnus ir spalvotas! Jausmingas!

24/02/2026

Po onkologinės ligos žmonės dažnai atsiduria labai skirtingose, bet emociškai panašiose būsenose. Vieni - vėl nepastebimai įsisuka į tą patį bėgimą, skubėjimą, gyvenimą autopilotu. Gyvena, daro, spėja, nespėja… bet kažkur giliai kirba nerimas: ar tik negrįžtu ten pat, kur buvau prieš ligą?

Kiti - priešingai - sustoja. Atrodo, kad pasirinkimų per daug, informacijos per daug, patarimų per daug. Blaškymasis, pasimetimas, neaiškumas, nuo ko pradėti ir kur kreipti savo jėgas, tik stiprina nerimą ir nesaugumo jausmą. O nieko nedarymas dažnai gąsdina dar labiau.

Abi šios būsenos turi bendrą vardiklį - trūksta aiškumo, krypties ir saugaus vidinio pagrindo po ligos patirties. Norisi gyventi, bet nebe taip, kaip anksčiau. Norisi judėti į priekį, bet ne per jėgą ir ne pasimetus.

Būtent tam ir skirta 3 dienų stovykla pavasariui prasidedant - kaip sąmoningas stabtelėjimas, pauzė, pabuvimas gamtoje ir grįžimas prie to, kas iš tikrųjų svarbu: rūpesčio savo fizine ir emocine sveikata.

Stovyklos metu fokusuosimės į tai, kas yra Jūsų galioje. Per praktines veiklas - mitybos įžvalgas, švelnų judesį ir emocinės sveikatos praktikas - mokysimės:

🌿 Girdėti savo kūną - suprasti pasikeitusius poreikius ir į juos atsiliepti.
🌿 Mažinti nežinią ir nerimą - atsirinkti mokslu grįstus įrankius fizinei ir emocinei sveikatai stiprinti bei ligos atkryčio prevencijai.
• Atkurti pasitikėjimą - iš chaoso ir pasimetimo pereiti į sąmoningą kasdienybės kūrimą.

Šios stovyklos esmė - stabtelėti ir susitelkti į tai, kas mūsų kiekvieno galioje. Sustiprinti ryšį su savo kūnu. Pabūti bendrystėje su kitais panašią patirtį išgyvenančiais žmonėmis. Ir parsivežti į kasdienybę žinių bei įrankių, kurie padėtų žingsniuoti ramiau, tvirčiau ir sąmoningiau.

🌿 Jei jauti, kad atėjo laikas ne tik „gyventi toliau“, bet gyventi kitaip - švelniau ir sąmoningiau su savim bei savo sveikatos pasirinkimais - kviečiame į 3 dienų stovyklą.

Stovyklos data ➡️ kovo 20-22 dienos.

📩 Daugiau informacijos / registracija ➡️ +37065768897 arba info@gydantilekste.lt

🌿 Daugiau apie stovyklą ⬇️
https://facebook.com/events/s/3-dienu-stovykla-nuo-isgyvenim/1404747054726682/

Gydanti lėkštė
Joga Kamala

17/02/2026

Kuri ar kuris iš mūsų nesam lipę per emocijų kalnus? Tai kasdienis “sportas” santykiuose su savim, vaikais ar sutuoktiniu, tėvais ar broliais/sesėm, draugais ar kolegomis, darbe, namų virtuvėj, saulei šviečiant ar mėnuliui kyšant iš už debesų. Yra situacijos, kai tie emociniai kalnai padidėja, darosi dangų liečiantys. Kartais jie trunka metus ir ne vienerius - einant per sunkų ligos gydymą, išgyvenant artimo netektį ar skyrybas.

KAIP LIPTI PER TUOS EMOCIJŲ KALNUS?

1) Daryti pertraukas, tiek kiek norisi. Kvėpuoti. Įkvėpti ir iškvėpti.
Kartais sustoti yra ne silpnumas, o išmintis. Pertrauka leidžia kūnui ir galvai „pasivyti“ širdį. Sąmoningas kvėpavimas ramina nervų sistemą, grąžina į dabartį ir padeda neišsekti per greitai. Net trumpa pauzė gali pakeisti tos dienos žygį per emocijas.

2) Eiti savo greičiu ir nesilyginti su kitais. Kiekvieno kalnas kitoks, kiekvieno kojos pavargsta skirtingai. Lyginimasis dažnai tik atima jėgas ir nustumia į kaltę, gėdą, graužatį ar pyktį ant savęs. Kai judi savo tempu, atsiranda daugiau tikrumo, mažiau spaudimo ir daugiau atjautos sau.

3) Net nežinant, kiek dar liko eiti, nenustoti žingsniuoti į priekį. Nežinomybė gali gąsdinti, bet judėjimas po truputį vis tiek veda pirmyn. Nebūtina matyti viso maršruto - užtenka matyti kitą žingsnį. Kartais pats ėjimas ir yra didžiausias laimėjimas.

4) Pasigrožėti nueitu keliu ir švelniai pagirti save.
Net jei atrodo, kad dar labai toli, jau esi nuėjęs dalį kelio. Sustoti, atsisukti atgal ir pamatyti progresą - tai būdas pasikrauti motyvacijos. Savęs pagyrimas nėra pasipūtimas, tai lyg kuro pasipildymas kelionei.

5) Dairytis žmonių, kurie paduos ranką ar šiek tiek pastumtels - nors žinai, kad vis tiek eiti reikės savo kojomis. Pagalba iš šalies palengvina kelią, primena, kad nesi vienas. Tačiau svarbu prisiminti: jėga vis tiek ateina iš tavęs. Kiti gali palaikyti, bet tu esi tas, kuris realiai lipa.

6) Nebijoti atrodyti keistai ir leist sau bent momentais pasijuokt iš visų tų emocinių kalnelių. Gebėjimas pasižiūrėti į save su švelnia ironija nuima dalį įtampos ir primena, kad esi gyvas, jaučiantis žmogus, o ne koks super tvarkingas, neklystantis, nejaučiantis DI (dirbtinis intelektas).

16/02/2026

Kepti bulvinius blynus klausant muzikos…
Prisiminti a.a. tėvelį, kaip jis juos mums kepdavo…Nors visada sakydavo, kad su kugeliu paprasčiau, o su blynais reik terliotis…
Girdėti vaikų juoką ir rėkimą kitam kambary…
Laukti draugų, užsukančių į svečius…
Ryto saulę pasitikti jogoje…
Nuvažiuoti ramiai į parduotuvę trūkstamų produktų…
Grožėtis pavasarį pranašaujančiais, besiskleidžiančiais narcizais…
Palaksčius lauke su vaikais grįžti į šiltus namus…
Gerti mėgstamą kavą su pienu…

Rodos, tokie paprasti dalykai, bet oi…kokie ne savaime suprantami…Jie visi - tai tos mažos dalelės, iš kurių susideda didelė laisvė…Laisvė judėti, laisvė rinktis, laisvė spręsti, laisvė mėgautis…Laisvė gyventi giliai kvėpuojant…

Tegul ta paprasta laisvė, kuri nėra savaime suprantama, gyvena mūsų, mūsų vaikų kasdienoj. Tegul mūsų vaikai ir anūkai ramiai sau kepa bulvinius blynus pagal savo senelių, pagal mūsų receptus šiltuos savuos namuose! ☀️🌿❤️

15/02/2026

Meilė sau onkologinės ligos kelyje dažnai atrodo visai kitaip nei ją vaizduoja atvirukai ar motyvacinės citatos. Kartais ji tyliai telpa puodelyje arbatos, leidime sau pailsėti, o kartais - ašarose, kurios pagaliau išteka. Meilė sau nėra apie „būti stipriam visada“. Ji apie leidimą sau būti tikram: pavargusiam, bijančiam, viltingam, piktam - visai, koks esi tą dieną.

Kūnas šiame kelyje keičiasi. Kartais jis skauda, kartais nuvilia, kartais atrodo svetimas. Bet jis taip pat yra tas, kuris kasdien stengiasi dėl tavęs: kvėpuoja, gyja, laikosi, net kai tu pats abejoji, ar dar turi jėgų. Meilė kūnui nebūtinai reiškia jį „mėgti“ visada. Kartais tai tiesiog švelnus „ačiū, kad dar eini kartu su manimi“.

Dažnai mes labai laukiame meilės iš kitų. Kad paskambintų. Kad paklaustų, kaip laikaisi. Kad apkabintų. Kad pasakytų: „tu man svarbus“. Ir tai labai žmogiška - norėti palaikymo.

Bet kartais nutinka taip, kad kiti pila ir pila tą meilę į mūsų vidinį rezervuarą, o mes patys iš jo negeriam. Vietoj to - save baram: „oi, kokia aš našta“, „oi, kaip aš juos apkraunu“, „reikėjo patylėti, nereikėjo prašyti pagalbos“. Pavyzdžiui, draugė atneša sriubos, o galvoje sukasi ne „kaip gera, kad manimi rūpinasi“, o „aš jau visiems nusibodau su savo liga“. Arba artimas žmogus sako: „aš su tavimi“, o širdyje atsiranda ne palengvėjimas, o kaltė – „jis dėl manęs kenčia“. Meilė ateina, bet mes jos tarsi nepriimame - uždarome duris iš vidaus.

Meilė sau kartais gali būti sprendimas neatsakyti į dar vieną žinutę, nes šiandien per sunku. Tai gali būti leidimas sau atsigulti dienos viduryje be kaltės jausmo. Tai gali būti mintis: „aš nesu našta - aš esu žmogus, kuriam dabar sunku“. Arba: „aš neprivalau visiems atrodyti stiprus, kad būčiau verta meilės“.

Nemeilė sau gali skambėti 1000 kartų girdėtais: „susitvarkyk“, „kitiems dar sunkiau“, „nesiskųsk“, „būk dėkingas ir tylėk“. O meilė sau - tai tylus, bet atkaklus balsas, kuris sako: „man skauda, ir tai svarbu“, „man reikia poilsio“, „aš turiu teisę priimti pagalbą“.

Mes kiekvienas esam verti švelnumo ir meilės - iš kitų, bet pirmiausia iš savęs. Po truputį. Po žiupsnelį. Kaip mokam 💙

14/02/2026

Šiandien, darydama lėtus, lėtus saulės pasveikinimus per jogą, lėtai stebėjau, kas vyksta su mano kūnu ir su mano mintimis. Jos pamažu, kaip skanus ledas saulėje, tirpo, tirpo… ir ištirpo. O tada liko tik kažkoks šiltas šviesos kamuoliukas. Gal širdis? Gal žvaigždė? O gal tiesiog šviesos ir šilumos kamuoliukas.

Man labai patinka įvairiose praktikose - ar tai būtų joga, ar kvėpavimo sesija - tas raktinis žodis: priėmimas. Nesibarti su savo mintimis. Nesikoncentruoti į kūno nemalonius pojūčius. O tiesiog priimti. Priimti. Nes priimant niekada nežinai, kur nukeliausi - į vaizdinį, prisiminimą, ar tiesiog pavirsi šiltu šviesos ir meilės kamuoliuku.

Man tas šviesos kamuoliukas - apie meilę sau. Apie vertingumo jausmą. Be jokių sąlygų. Apie tai, kad esi begalybės dalis. Ir kartu - kad pats ar pati esi begalybė.
Begalinės, šviesios meilės sau.
O iš jos gimsta ir meilė kitiems 💙

11/02/2026

SERGU = ESU SU DEFEKTU?

Taip jaučiasi daugelis sergančiųjų fizinėmis ar psichikos ligomis. Daugelis, kurie išgirdę ligos diagnozę, iš karto priskiriami ligonių kategorijai. Dažnai ir patys save tai kategorijai priskiria. Tapus ligoniu tarsi tampi mažiau vertingas, brokuotas, pažymėtas. Ir tos ligonio etikėtės labai sunku atsikratyti.

Pasaulinę ligonių dieną, kurios metu kviečiama atkreipti dėmesį į sergančių žmonių patirtis, dalinuosi keliais primintukais ⬇️

ŽMOGUS NĖRA TIK LIGA.
LIGONIS, PIRMIAUSIA, YRA ŽMOGUS.
DIAGNOZĖ NEAPRAŠO VISO GYVENIMO.
SERGANTIS - NEREIŠKIA SILPNAS.
EMPATIJA GYDO NE MAŽIAU NEI VAISTAI.

Labai linkiu tuo patikėti ir patiems sergantiems.
Labai linkiu šiuo žvilgsniu matyti sergančius.
Labai linkiu sveikatos priežiūros specialistams - nuo iki - tą dar vieną pacientą, įžengusi pro kabineto duris - pirmiausia, matyti kaip žmogų, kuris ateina su savo baimėmis ir drąsomis, silpnumais ir stiprybėmis, trapumais ir tvirtumais, jausmais ir poreikiais. Svarbiausia, būti matomas ir priimtas kaip žmogus, ne kaip atvejis ar ligos istorija. KAIP ŽMOGUS.

10/02/2026

Kiek “kainuoja” laimė?

Vieną sąmoningą žvilgsnį į ten, kur ilsisi akys - ryto mėnulį danguje, žydrai rožinį dangų, snaigių raštu užšalusį langą.

Savo ausų nukreipimą į -15 šaltyje čiulbančius, besišnekučiuojančius paukštelius, ką jie veiks pavasarį.

Vieną šypseną į darželį savo vaikulį vedančiai susirūpinusiai mamai - gal sunkus rytas, gal nemiegota naktis, gal to, ko mes nežinom, bet kartais skubotai prikabinam etiketę “oi, kokia susiraukus!”.

Vieną švelnų meilės pasirinkimą pabučiuoti ne tik atsisveikinant prieš dieną savo vaiką, bet jr jo pandą rankose.

Vieną papildomą prisiglaudimą, nes prisiglaudimų nebūna per daug.

Vieną žinutę “myliu Tave” be priežasties, be lūkesčio gauti atgal tokią pačią.

Vieną gurkšnį šilto gėrimo šaltą rytą.

Laimę susirenkam savo kasdienybėj - reikia tik nukreipti žvilgsnį - kartais po kojomis, kartais pakelt į dangų, kartais pažiūrėt atvirai į kito ar savo akis.

P.S. Paukšteliai čiulbėjo, kad pavasarį išmoks skraidyti ratais ir dar garsiau skalambys, kokie laimingi jie yra būdami paukščiais. O ką Jūs veiksit pavasarį? Kokie Jūsų norai pavasariui? 🌿🕊️

P.S. Tiesiog ryto mintys iš kelionės nuo namų link mokyklų ir daržų. Taip aš apšildau smegenis prieš dieną 😂❤️

09/02/2026

Kodėl mes taip daug žinom apie tai, kas mums padėtų - bet taip mažai iš tikrųjų darom?

„Žinau, kad reikėtų eiti miegoti anksčiau.“
„Žinau, kad judėjimas sumažintų ligos atkryčio riziką.“
„Žinau, kad kvėpavimo pratimai padėtų nerimui.“

Ir vis dėlto - nedarom.
Tai viena dažniausių temų, su kuriomis susiduriu dirbdama su onkologinės ligos paliestais žmonėmis. Bet ne tik ligoje, mes kiekvienas pažįstam tą “žinau, bet nedarau”. Ne žinių trūkumas. Ne motyvacijos stoka. O kažkas gilesnio mums trukdo.

Kodėl taip nutinka?

1️⃣ Žinojimas ≠ saugumas
Pokytis, net ir „geras“, mūsų nervų sistemai reiškia nežinomybę. O smegenys dažnai renkasi ne tai, kas naudinga, o tai, kas pažįstama. Net jei pažįstama būsena - nerimas, nemiga ar nuovargis.

2️⃣ Simptomas kartais „saugo“.
Kai kuriems žmonėms nerimas reiškia budrumą, kontrolę. Liga - teisę sustoti. Nemiga - vienintelį laiką sau. Jei atimame simptomą, bet neatsižvelgiame, ką jis duoda, vidinis pasipriešinimas neišvengiamas.

3️⃣ Per dideli lūkesčiai sau.
„Jei jau sportuoti - tai reguliariai.“
„Jei miegoti - tai idealiai.“
Toks mąstymas greitai virsta: jei negaliu padaryti tobulai, nedarysiu visai. Pažįstama?

4️⃣ Gėda ir savikritika.
„Aš gi žinau geriau, kas man negerai?“. “Jau kiek bandžiau, niekada nepavykdavo”. “Va visiems kitiems pavyksta, o aš kažkokia tinginė/ys, nevykėlė/is - visai nieko nesugebu”. Gėda tyliai paralyžiuoja. Ji ne motyvuoja - ji stabdo.

5️⃣Emocinis nuovargis.
Kartais žmogus žino, bet tiesiog nebeturi resursų. Ne dėl tinginystės. Dėl išsekimo.

Kas gali padėti įveikti tą vidinį pasipriešinimą?

🌿 Net ir mažas žingsnelis yra labai daug. Ne „sportuoti 3 kartus per savaitę“, o 5 minutės judesio šiandien. Nervų sistema mokosi per patirtį, ne per planus.
🌿 Klausti ne „kodėl nedarau“, o „kas mane saugo?“
Ką man duoda ši būsena? Nuo ko ji mane saugo? Tai labai keičia santykį su savimi.
🌿 Leisti sau daryti „pakankamai gerai“. Ne idealiai. Ne nuosekliai. O tiek, kiek šiandien įmanoma.
🌿 Mažiau spaudimo, daugiau smalsumo
Ne „turiu“, o „įdomu, kas nutiktų, jei…“

Pokytis dažniausiai neprasideda nuo disciplinos.
Jis prasideda nuo santykio su savimi. Švelnaus, palaikančio santykio su savim 💙

08/02/2026

Kiekviena diena - tai ne viena daugiau, o viena mažiau.

Ir gal todėl taip norisi ją išnaudoti ne kažkaip ypatingai, o paprastai, tikrai, nuoširdžiai, švelniai sau ir kitiems.
Sekmadienio vafliais. Pabimsojimu lovoje. Paniurzgėjimu ant vaikų, kai jie savaitgalio rytą suneša į lovą visus namų minkštus žaislus, apkrauna Tave ir turi kvėpuoti į save visas tas namų dulkes. Pasivaikščiojimu žiemos miške. Kavos puodeliu iš mylimiausio puodelio.
Apsižvalgymu savo kasdienybėje - kiek daug joje yra, kiek daug joje telpa, net jei tai paprasčiausia dar viena Tavo gyvenimo diena.
Kiek toje dienoje telpa jausmų vandenynų ir kalnų. Kuriuose skęstam. Per kuriuos lipam.
Kiek progų jausti. Ir gyventi.
Šiandien.