Erdvė jausti

04/04/2026

Į garinę pirtį įeina senelis su trim anūkais…Sėdžiu, stebiu juos, šypsaus. Primena maniškius. Tik jie su mano tėčiu niekada taip nesėdės. Nuryju ilgesio gniužulą. Mažasis susitaria su seneliu, kad bus tol, kol pasirodys drakonas. Suprask, tie purškiantys garai. Drakonas nesirodo. Mažiausias jau prašo eiti. Vidurinėlis irgi sako, kad jau atsibodo. Galų gale, vyriausias prieina prie senelio ir klausia nekantriai - “kiek dar būsim?”. Senelio visiškai “neišmuša” anūkų nekantrumas. Jis kantriai laukia drakono. Juk taip sutarta. Ir sulaukia. Tada visi pakyla ir išeina iš drakono pirties. Mintyse pagalvoju, kad mano tėtis tikrai neturėtų tiek kantrybės su anūkais ir jau būtų užsirūkęs garinėj pirty ir pats paleidęs drakoną.

Pietų metu prie gretimo staliuko šeimos restoranėly sėdi vyresnio amžiaus tėvai ir jų dukra su vaikinu užsieniečiu. Kadangi kartu sėdi ir kalbos barjeras, tai merginos tėtis bando palaikyt dialogą su galbūt būsimu žentu jam žinoma kalba: “birra moretti”, “peroni”. Nežinančius supažindinsiu, čia itališki alaus gamintojai ☺️ Šypsaus, nes pagalvoju, kad mano tėtis labai panašiai kalbėtųsi. Kaip svarbu, tėčiams surasti ryšį su savo dukrų mylimaisiais. Mano tėtis su mano vyru turėjo nuostabų ryšį. Gniužulas ir vėl gerklėj. Gerai, kad pupelių sriuba buvo fantastiško naminio skonio, tai kiekvienas sušildantis šaukštas leido tą gniužulą žemyn mano kūnu.

Paskutinėmis savaitėmis mano mažasis trimetis vis pakartoja, kad pasiilgo Telšių dieduko ir kad jam liūdna, jog jis mirė. Klausau jo ir racionalus protas nepriima šių mažojo žodžių: juk, kai tėtis mirė, jam buvo tik metai ir du mėnesiai! Jis negali prisiminti! Nors buvo paskutinis iš anūkų jį matęs gyvą. Net ledų jam į ligoninę nešė. Tai buvo paskutiniai tėčio valgyti ledai.

Bet širdis tiki kiekvienu to liūdesio lašeliu…Ir vis žavisi, kaip mažieji sugeba taip paprastai be jokių gniužulų gerklėj pasakyt apie savo liūdesį ir ilgesį.

O kad mes, suaugusieji, taip mokėtume. Nereiktų pupelių sriuba nustumti tų pakilusių ilgesio gniužulų.

Linkiu šiomis dienomis būti arčiau savo ilgesio. Jame daug daugiau meilės nei skausmo. Jei leidžiam į jį pažvelgti širdimi ❤️

02/04/2026

Sustokite.
Prieš margučius, prieš stalus, prieš „reikia suspėti“.
Sustokite trumpam - gal prisikėlimas prasideda ne bažnyčioje ir ne prie stalo, o tyliai… Tavyje?

Dalinuosi keliais (UP)mąstymais ⬇️

🌿 Susikaupimas, buvimas „čia ir dabar“ nebūtinai turi įvykti magišku būdu. Jis gali nutikti tiesiog valgant baltą mišrainę - lėčiau nei įprasta, dėkojant už kiekvieną žirnelį. Nušvitimas gal ir neįvyks, bet skonis gali atsiskleisti naujais poskoniais.

🌿 Net jei nelaimėsite margučių ridenimo - nesijaudinkite. Galite ne ką prasčiau ridentis lovoje. Gal būtent to šiuo metu reikia Jūsų kūnui, protui ir sielai?

🌿 Velykose neišvengiamai kartu su Jumis slankios ir sielvartas - tų, kurių netekote, kurių ilgitės, su kuriais tiek Velykų šventėte kartu, o dabar jie švenčia ten, kur mes dar nebuvom. Neleiskite liūdesiui slankioti vienam. Neuždarykite jo į vienišą kambarį. Jam irgi reikia kompanijos, pagarbos, išklausymo.

🌿 Niekas neduoda bausmių už netobulai padengtą stalą, nepavykusius patiekalus, neiškilusią tešlą, sugriuvusius planus ar ne taip, kaip tikėjotės, nusimarginusius kiaušinius. Pamelavau. Yra vienas žmogus, kuris gali bausti. Tas žmogus dažniausiai esate Jūs pats. Gal šiose Velykose galite būti sau švelnesni?

🌿 Velykose niekur nedingsta PMS’ai, blogumai po chemoterapijos, kūno ar širdies skausmai.
Sakymas sau griežtu balsu „turi susiimti“ nepadės.
Padės atjaučiantis balsas iš vidaus, su meile šnabždantis: “Matau, kad šiuo metu sunku. Kad jautiesi visai nešventiškai. Pagalvok - koks vienas mažas dalykas galėtų padėti pasijusti bent truputį geriau?“

🌿 Santykiai su artimaisiais - kaip įvairiaspalviai margučiai. Juose būna pykčių, nesusikalbėjimų, nejaukios tylos, nusivylimo. Ir gal viskas su jais yra gerai - net tada, kai ne viskas gražu.

🌿 Velykų Jūsų gyvenime liko kelios, keliolika ar keliasdešimt. Ne šimtai ir ne tūkstančiai.
Tai gal pasimėgaukite šiomis taip, kaip labiausiai norisi? Sukurkite šventę ne tik kitiems – nepamirškite svarbiausio žmogaus: savęs.

Jei bent vieną iš šių UPmąstymų įgyvendinsite – patikėkite, Velykos bus šviesesnės, švelnesnės, labiau atsipalaidavusios. Gal įsimylėsite tą naują, prisikėlusį save ir … nepaleisite iš glėbio ☺️

29/03/2026

Įsielektrinę nuo bandelių skonio vaikų plaukai
Ir aš, sėdėdama 360 arenoj, tarp bešokinėjančių gimtadieninkų
Suraičiau Jums padrikas mintis
Apie gyvenimo kibirkštį
Pavasaryje
Ir žiemoj
Kame bebūtum Tu
Ta kibirkštis
Tai meilė ir dėkingumas.

22/03/2026

Šiandien mano brolio gimtadienis. Jam būtų 46-eri.
Nors jo nebėra jau 24 metus, aš vis tiek skaičiuoju tuos gimtadienius. Mintyse galvoju, kaip jį sveikinčiau, kaip švęstume, kas jam patiktų, koks jis būtų šiandien. Tai mano būdas būti su juo - vienintelis likęs būdas.

Leidžiu sau sustoti. Leisti ašarai nuriedėti. Leisti skausmui būti. Leisti ilgesiui būti. Leisti vaikams pasakoti apie jį. Leisti sau matyti jo atspindžius juose. Leisti sau mylėti, nors nematau.

Laikaus įsikibus į mintį, kad mūsų pareiga yra mylėti tuos, kurių nematome. Kad prisimindami savo mylimus mirusiuosius, mes laikome jiems vietą savo širdyse atvirą. Ši mintis mane ramina.

Nes ta vieta mano širdyje, skirta jam, niekada neužsivers. Nei laikas, nei kitų žmonių žodžiai „pakaks“, nei gyvenimas, kuris apsilipdo aplink netektį, negali jos uždaryti.
Nes tai mano pasirinkimas - eiti per gyvenimą su ta atvira širdies vieta. Kartais ji skauda. Kartais joje tylu. Kartais labai ilgu ir tuščia. Bet iš jos sklinda ne tik skausmas - iš jos sklinda ir meilė, ryšys, amžinybės pojūtis. Nematomos gijos, kuri nenutrūksta.

Ir aš vis labiau per bėgančius metus qpatiriu: būtent iš tos vietos gimsta daug gražių dalykų. Gebėjimas priimti kitų skausmą. Švelnumas sau. Tylus supratimas. Ramybė.

Ramybė, kad meilė nesibaigia ties mirtimi.

20/03/2026

Šiandien - pavasario lygiadienis.
Tas momentas, kai viskas lyg ir „susibalansuoja“ šviesos ir tamsos tarpusavio santykiuose.
Mes ir kažkur viduje tikimės: o, gal ir gyvenimas galėtų taip? 🙂 Gal net kokį subalansuojantį ritualą sau ruošiam? 😊 Dabar juk “ant bangos” visokie ritualai ☺️

Vakar skaičiau paskaitą žmonėms, gyvenantiems su mieloma - “kaip gyventi, kai ateitis neaiški“. Paklausiau Jūsų, ar norite, kad pasidalinčiau mintimis iš jos. Mano kolegė iš karto parašė: o gal galima ką nors apie aiškumą? 😂

Mes visi laukiam aiškumo. Trokštam.
Net kai gyvenimas jau seniai pasakė: „NEBUS!”.

Bet yra keletas dalykų, kurie šitam neaiškiam gyvenime yra… labai aiškūs:

👌 kad kai pagaliau atsisėdi su kava - kažkam tavęs skubiai reikia
👌 kad jausmas „ar aš čia gerai darau?“ niekur neišnyksta, net jei darai viską gerai
👌 kad žmonės ne visada pasako, ką iš tikro galvoja
👌 kad „mes jau viską išsiaiškinom“ yra labai laikinas jausmas
👌 kad kūnas turi savo planą (ir jis ne visada sutampa su tavo)
👌 kad gyvenime nutinka nesąmonių
👌 kad nuovargis ne visada išsisprendžia gera miego higiena ir citrina vandenyje
👌 kad motyvacija dingsta greičiau nei atsirado

Šitų aiškumų sąrašas begalinis ☺️

Ir tada atsėlina momentas, kai pradedi suprasti:
aiškumas gal ir nėra apie tai, kad gyvenimas taps nuspėjamas. Gal aiškumas yra apie tai, kad aš galiu būti visame tame - ir nebelaukti, kol viskas „susitvarkys“, paaiškės ir vat tada pagaliau pradėsiu gyventi.

Šis lygiadienis tegul primena: pusiausvyra ir ramybė nėra tada, kai viskas aišku. Ji yra tada, kai yra vietos viskam. Net chaosui. Net nuoširdžiam “nežinau“. Net sau, kuris vis dar bando viską suprasti, išsiaiškinti, kaip veikia šitas gyvenimas, bet greičiausiai ir mirs vis dar kažko neišsiaiškinęs ☺️

Labai neaiškios čia mano penktadienio vakaro mintys, bet Jūs pabandytumėt rašyti su 6 bešūkaujančiais vaikais aplinkui…Tikiuosi, Jums dabar aiškiau?! , ar pasipildei aiškumo taurę? 😂

P.S. o paskaitos mintimis dar pasidalinsiu 😊

18/03/2026

17/03/2026

Kartais planai griūva. Ne todėl, kad blogai planavome. Ne todėl, kad nepakankamai stengėmės. O todėl, kad gyvenime yra dalykų, kurių mes tiesiog negalime kontroliuoti.
Mes planuojame gydymą, tikimės gerų tyrimų rezultatų, svajojame apie ateitį, kuriame kelionių planus, renginius, dėliojame dienas ir mėnesius į priekį. Ir staiga - planas pasikeičia. Diagnozė, sveikatos pablogėjimas, netektis, potvyniai, gamtos išdaigos, pablogėję tyrimo rezultatai, gydymo plano keitimas. Atrodo, kad viskas, ką kūrėme, subyra.
Tokiais momentais kyla daug jausmų. Liūdesys. Nusivylimas. Pyktis. Bejėgiškumas. Kartais net pavydas tiems, kuriems atrodo sekasi lengviau. Visi šie jausmai yra normalūs. Jie yra mūsų reakcija į praradimą - praradimą to plano, kurį buvome susikūrę savo galvoje.
Kai planai griūva, svarbu sau priminti: nors negalime kontroliuoti visko, visada yra dalykų, kurie lieka mūsų rankose.

Mes galime kontroliuoti:
🌿 kaip rūpinamės savimi šiuo laikotarpiu;
🌿 kaip kalbamės su savimi - ar kaltiname, ar palaikome;
🌿 ar leidžiame sau jausti tai, ką jaučiame;
🌿 ar ieškome pagalbos ir palaikymo;
🌿 kokius mažus žingsnius galime žengti šiandien.

Kartais pagalba sau atrodo labai paprastai:
– sustoti ir įvardyti savo jausmus;
– pasikalbėti su artimu žmogumi;
– leisti sau pailsėti nuo nuolatinio „turiu susitvarkyti“;
– susitelkti į vieną mažą dalyką, kurį galiu padaryti šiandien.
Kai planai griūva, mums nereikia iš karto turėti naujo plano. Kartais svarbiausia yra tiesiog išbūti tą laiką - su savo jausmais, su nežinomybe, su tuo, kas yra.
Gyvenimas retai vyksta pagal mūsų scenarijų. Tačiau net ir tada, kai planai griūva, mes vis dar galime pasirinkti - būti sau švelnesni, kantrūs ir žengti mažais žingsniais pirmyn 👣

P.S. dar aš galvoju, kad kartais, nors mes dar to nežinome ir nenorime priimti, bet viskas dėliojasi palankiausiu mums būdu - kad kažką išmoktume, kažką patirtume, kažkaip save išbandytume, kažkokias savo savybes atrastume.

P.S. dar man tokiose situacijose vis skamba Grafo Montekristo žodžiai iš knygos: Viltis ir tikėtis. Viltis ir tikėtis. O jau kuo/ko viltis ir tikėtis - pasirinkite pagal savo asmeninę situaciją šiandien 🌿❤️

16/03/2026

Nustok laukti.
Nustok bijoti.
Gyvenk dabar.
Lengva pasakyti, sunku padaryti. Sakysi Tu man.
Ir nusisuksi. Su erzuliu ir viduje įsikeros žodžiai “nieko ji nesupranta kaip man…”.
O gal sustosi. Ir leisi, kad tie žodžiai jausmų bangomis “įplauktų” į Tave ir surastų Tavyje vietą.

Vietą, iš kurios bus drąsiau ir tvirčiau GYVENTI. Ne sirgti, ne gydytis, ne kovoti su liga. O GYVENTI su ligos patirtimi. Banguojant jausmų bangose. Priimant tas bangas. Jautriai ir švelniai.

Kviečiu labai nuoširdžiai pasisemti tos drąsos ir tvirtumo GYVENTI bet kokiomis aplinkybėmis jau šį savaitgalį - kovo 20-22 dienomis - mūsų su Ingrida Kuprevičiūtė Gydanti lėkštė ir Anastasija Teriochina Joga Kamala organizuojamoje stovykloje onkologinės ligos patirtį turintiems žmonėms 🌿

Registruotis galima iki trečiadienio vakaro ❤️

Parašyk asmenine žinute ir atsiųsiu detalią programą.

Nuoroda apie stovyklos renginį - https://facebook.com/events/s/3-dienu-stovykla-nuo-isgyvenim/1404747054726682/

15/03/2026

Vakar Ingrida Ingrida Kuprevičiūtė Gydanti lėkštė atsiuntė nuotrauką iš sodybos, kurioje vyks mūsų stovykla onkologinės ligos patirtį turintiems žmonėms. Toje sodyboje - šimtai paukščių.

Ta nuotrauka mane labai palietė.

Pagalvojau, kokia stebuklinga ta erdvė, kurioje susitiksime.
Juk paukščiai - apie laisvę. Apie skrydį. Apie plačius horizontus.
Būtent to dažnai taip ilgisi žmonės onkologinės ligos laikotarpiu ar po jos.
Liga neretai tampa tarsi gili žiema:
viskas sustingsta, užšąla, sulėtėja.
Atsiranda daug nuovargio, gyvybės viduje mažai.
Kartais žmogus jaučiasi lyg paukštis narve - baisu planuoti ateitį, baisu, kad liga gali sugrįžti, baisu judėti ir svajoti laisviau, baisu gyventi.

🌿 Stovykla - tai vieta, kur gali prasidėti laisvesnis skrydis.

Ko reikia, kad tas skrydis būtų įmanomas?
• Patikėti, kad galiu skristi.
• Rasti kryptį - kur noriu judėti.
• Įgyti patikimų žinių - kaip judėti.
• Turėti būrį - kuriame galima atsikvėpti ir palaikyti vienas kitą.

Skrydžiui “stiprinsimės” įžvalgomis ir rekomendacijomis apie mitybą, emocinės sveikatos puoselėjimą, švelnų judesį, kvėpavimo ir dėkingumo praktikas, įkvepiančias, sustiprinančias istorijas.
Kursime ryšį, kuriame galima ilsėtis ir pildytis
drąsos, stiprybės ir ramybės.

Ir dar yra vienas, sunkiai nusakomas dalykas.
Kai pristabdome kasdienybės greitį,
kai nukreipiame žvilgsnį į vidų,
kai pabūname saugioje ir ramybės pilnoje erdvėje - paukščių skrydžio palaimintoje vietoje - įvyksta kažkas, ką sunku sutalpinti į žodžius. Bet kažkas viduje bent truputį pasikeičia, kad grįžus į kasdienybę būtų tvirčiau, drąsiau ir ramiau.

🕊️ Jei norisi skristi - negalvokite per daug.
Netaupykite sau. Atvykite. Nors grupė jau surinkta, bet dar galime priimti kelis, norinčius skristi.
Skrydį pradedame jau penktadienį - kovo 20 dieną.
Daugiau informacijos apie stovyklą - https://facebook.com/events/s/3-dienu-stovykla-nuo-isgyvenim/1404747054726682/

Arba jeigu norite paklausti, gauti detalią programą - parašykite man asmenine žinute.

13/03/2026

Onkologinės ligos patirtį turintys žmonės vienu ar kitu metu labai dažnai išgirsta “rūpestingai” ir pamokančiai skambančias frazes:
„Venk streso.“
„Nestresuok.“
„Tau negalima nervintis.“
„Pasaugok save.“

Kartais tai ištaria gydytojai, slaugytojos ar kiti sveikatos priežiūros specialistai, kartais mylintys šeimos nariai, rūpestingi giminaičiai ar sveikatos linkintys draugai, kolegos.

Iš pirmo žvilgsnio tai skamba kaip rūpestis. Iš aštuoniolikto - kaip sunkumas išbūti ir priimti kito stresą, intensyvius jausmus ar tiesiog sudrėkusias ašaromis akis.

Laikui bėgant tas balsas persikelia į vidų.
Ir tada žmogus pradeda save stebėti:
ar per daug susinervinau?
ar per ilgai verkiau?
ar tas pyktis nepakenks mano sveikatai?
ar ta baimė negrąžins ligos?

Tada pradedame bandyti nestresuoti. Nutildyti save. Sulaikyti jausmus.
Ir paradoksas - kuo labiau stengiamės „nestresuoti“,
tuo daugiau įtampos atsiranda viduje.

Todėl vienas iš pokalbių mūsų su .kamala ir organizuojamoje 3 dienų stovykloje KOVO 20 - 22 dienomis bus apie tai:

– Ar iš tiesų įmanoma išvengti streso?
– Ar tas greitai ir neatsakingai numestas „venk streso“ kartais nesukelia dar daugiau streso?
– Koks stresas mums net reikalingas - net gyvybiškai svarbus?
– O koks tampa pavojingas ir alina?
– Kas iš tikrųjų padeda, kai remiamės moksliniais tyrimais ir gyva žmonių patirtimi?

Kalbėsime ir apie labai paprastus, bet svarbius dalykus:
kaip save palaikyti, kai stresuojame.
kaip leisti sau jausti.
kaip stresuoti su švelnumu ir meile sau, o ne su savęs teisimu.

Tikslas nėra „nestresuoti“. Nes jį pasiekti tiesiog neįmanoma. Tikslas yra nebebijoti savo jausmų 🌿

Apie tai kalbėsime stovykloje - saugioje erdvėje žmonėms, turintiems onkologinės ligos patirtį.
Jei jaučiate, kad norisi būti tarp žmonių, kurie supranta - labai kviečiu prisijungti. Dar yra kelios laisvos vietos Tau, Jums ir dar Tau ❤️🌿

Daugiau informacijos apie stovyklą - https://facebook.com/events/s/3-dienu-stovykla-nuo-isgyvenim/1404747054726682/

12/03/2026

Tiems, kas viduje turi stiprų norą vykti į 3 dienų stovyklą “Nuo išgyvenimo iki gyvenimo” KOVO 20-22 dienomis, skirtą onkologinės ligos patirtį turintiems, bet vis dar abejoja ❤️🌿 Daugiau info apie stovyklą ➡️ https://facebook.com/events/s/3-dienu-stovykla-nuo-isgyvenim/1404747054726682/