08/10/2025
Apie kūno ir emocijų ryšį dažnai kalbu su savo žmona (Anna Vinkovskienė) – ji psichologė-psichoterapeutė. Mūsų profesijos skirtingos, bet tikslas tas pats – padėti žmogui sugrįžti į ryšį su savimi. Aš prie to einu per kūną, ji – per žodį.
Šiandien pasikalbėjome apie tai, kodėl žmonės dažnai sustoja tik tada, kai suserga, ir kaip emocinė būsena tiesiogiai veikia fizinę sveikatą.
Ana: Tu dažnai savo darbe pabrėži emocinės pusiausvyros svarbą fizinei sveikatai. Kodėl tau tai taip svarbu?
Aš: Nes matau tai kiekvieną dieną. Žmonės ateina pas mane su skausmais – nugara, pečiai, kaklas, sąnariai. Bet kai pradedi kalbėtis, paaiškėja, kad dažnai problema ne tiek kūne, kiek jų gyvenimo būde. Jie visą laiką skuba, pervargsta, neleidžia sau sustoti. Ir svarbiausia – jie nebejaučia savo kūno, negirdi jo signalų, kol nesuskauda. Kūnas neretai tampa tarsi paskutinis, kuris pasako: „STOP.“
Ana: Taip, man tai labai pažįstama. Aš dažnai girdžiu tą pačią istoriją, tik iš emocinės pusės. Klientai sako: „Kažkaip pradėjau daug sirgti.“ Tarsi kūnas imtųsi kalbėti už juos. Kodėl, tavo manymu, žmonės laukia, kol kūnas sustabdys?
Aš: Gal todėl, kad skausmas – vienintelis signalas, kurio nebegalima ignoruoti. Kol viskas tik emocijose – liūdesys, nerimas, nuovargis – dar galima apsimesti, kad viskas gerai. Bet kai nebegali išlipti iš lovos ar pasilenkti, tada jau tenka sustoti. Tik bėda, kad iki to nueinama per skausmą.
Ana: Man klientai yra sakę, kad kartais net džiaugiasi, kai suserga ar patenka į ligoninę. Nes tai vienintelė „teisėta“ priežastis pailsėti – niekam nieko nereikia aiškinti. Tai labai žmogiška, bet kartu ir liūdna.
Aš: Taip, žmonės dažnai ateina pas mane po tokio sustojimo. Ir kai pradedame dirbti, matau, kaip jie tarsi atsineša visą savo gyvenimą – įtampas, nerimą, kontrolę. Kūnas būna kaip sutrauktas kumštis. Procedūra tarsi atrakina žmogų – nuima įtampą, dažnai ir skausmą, ir tada pradeda keistis žmogaus emocijos. Bet jei žmogus po to vėl grįžta į tą patį stresą, į tą patį ritmą – skausmas grįžta. Aš visada sakau: procedūra gali padėti, bet jei nekeiti santykio su savimi ir gyvenimo būdo – jei nepradedi savęs stebėti ir rūpintis dar iki skausmui ateinant – rezultatas bus tik laikinas.
Ana: Man patinka, kad tu kalbi ne apie greitą sprendimą, o apie visumą. Juk negalima atskirti kūno nuo emocijų. Aš dažnai sakau, kad kūnas yra mūsų emocijų archyvas. Viskas, ko neišgyvenam, lieka jame.
Aš: Visiškai pritariu. Man atrodo, kad tiek fizinė, tiek psichologinė sveikata prasideda nuo to, kaip žmogus gyvena. Ne tik nuo to, ką jis valgo ar kiek sportuoja, o nuo to, kiek leidžia sau ilsėtis, ar moka būti ramybėje. Jei žmogus nuolat gyvena įtampoje, joks masažas, jokia mankšta to ilgalaikiai neišspręs.
Ana: Taip, nes kol žmogus nepastebi, kas vyksta jo viduje – kodėl jis taip skuba, kam nori įtikti, kodėl negali sustoti – jis vis grįš į tą patį ratą. Ir tada kūno skausmingi signalai tampa vieninteliu būdu išgirsti save.
Aš: Ir vis tiek tikiu, kad žmonės gali išmokti gyventi kitaip. Kai kurie po kelių procedūrų sako: „Aš jau buvau pamiršęs, ką reiškia, kai neskauda.“ Dažnai girdžiu kiek ilgai jie gyveno įtampoje, kaip priprato prie nuolatinio diskomforto. Kai kūnas pagaliau atsipalaiduoja, jie nustemba, kad galima jaustis kitaip. Ir tada pradeda suprasti ryšį tarp gyvenimo būdo ir emocinės būsenos. Tikrai matau, kaip žmonės, išgyvenę lėtinio skausmo krizę, pakeičia savo gyvenimo stilių – persiorientuoja, kitaip sustato prioritetus, atskiria kas svarbu, o kas – ne. Ir tuomet stipresnė sveikata bei geresnė savijauta lieka su jais ilgam. Svarbu, kad žmogus išgirstų save dar prieš tai, kai priverčia skausmas.
Ana: Tai turbūt ir yra tikrasis gydymas – ne „sutaisyti“ kūną ar „pataisyti“ emocijas, o sugrąžinti žmogų į ryšį su savimi. Kai jis vėl tampa vientisas, tada tiek kūnas, tiek psichika randa balansą.
Aš: Pagalvojau, kad galbūt tik tada žmogus iš tiesų pradeda gyti – kai nebekovoja su kūnu, o ima jį girdėti.
