01/12/2025
Baimė: emocija, kuri kalba kūnu (2-ra dalis)
Baimės funkcija
Baimė nėra blogis. Ji – natūrali apsaugos sistema, padedanti įvertinti riziką ir saugoti nuo pavojų. Ji skatina atsargumą, padeda išlikti. Tačiau kai baimė tampa per stipri ar užsitęsusi, ji ima riboti. Žmogus vengia situacijų, kurios galėtų atnešti augimą – santykių, pokalbių, naujų patirčių. Tuomet baimė praranda savo saugančią funkciją ir virsta vidiniu kalėjimu.
Psichoterapinis požiūris į baimę
Terapijoje baimė laikoma ne priešu, o signalu, rodančiu neišreikštus jausmus ar vidinį konfliktą. Tikslas – ne panaikinti baimę, o ją suprasti ir išmokti su ja gyventi.
1. Sąmoningumas
Pirmas žingsnis – suvokti, kad kūno reakcijos (širdies plakimas, įtampa, kvėpavimas) nėra pavojingos. Supratus tai, mažėja baimė pačios baimės. Psichoterapeutas padeda ugdyti sąmoningumą (mindfulness) – gebėjimą stebėti pojūčius ir mintis be vertinimo. Tai leidžia sakyti: „Aš jaučiu baimę“, o ne „Aš esu baimė“.
2. Darbas su kūnu
Baimė stipriai pasireiškia fiziškai, todėl taikomi kūno įsisąmoninimo metodai – kvėpavimo pratimai, raumenų atpalaidavimas, somatinės technikos. Pastebint, kur kūne kaupiasi įtampa, pamažu atkuriamas ryšys tarp kūno ir emocijų, o nervų sistema nusiramina.
3. Kognityvinė-elgesio terapija
Ši kryptis padeda keisti mintis, palaikančias baimę („Nepavyks“, „Būsiu pasmerktas“). Taikant ekspoziciją, žmogus palaipsniui susiduria su tuo, ko bijo. Kiekvienas žingsnis įrodo, kad pavojus nėra toks didelis, kaip atrodė.
4. Psichodinaminė ir egzistencinė perspektyva
Gilesnėje terapijoje nagrinėjamos baimės šaknys – dažnai jos siejasi su ankstyvais nesaugumo išgyvenimais. Terapeutas padeda suteikti balsą vidinei, bijančiai daliai. Egzistencinėje terapijoje baimė laikoma neišvengiama žmogaus būties dalimi – ji primena apie trapumą ir gyvenimo prasmę.
Parengė Žaneta Jocienė
