Fibonacci (2026)

13/02/2026

Pasikalbėkime su savimi

Aplink mus egzistuoja nežmogiškos sąmonės ir mąstymo formos, tačiau mes jų dažniausiai nepastebime ir neatpažįstame – esame joms akli.

Tik dabar pradedame kurti įrankius – tiek praktinius, tiek teorinius – kurie leidžia mums apskritai galvoti apie šiuos dalykus, nors daugumai žmonių tai labai sunku.

Manau, jei šito neišsiaiškinsime, tikimybė iš tikrųjų aptikti ar užmegzti ryšį su nežemišku intelektu bus lygi nuliui. Mes to nepadarysime, jei negalime to padaryti net su intelektais, esančiais čia, mūsų pačių planetoje.

Tikiu, kad visata pilna įdomių protų, egzistuojančių skirtingais, mums neįprastais masteliais ir pavidalais, su kuriais būtų galima bendrauti. Tačiau kol kas mes esame tam visiškai akli.

Turime iš esmės pagerinti šią situaciją. Vienas pirmųjų praktiškai pritaikomų žingsnių – bendravimas su savo kūno organais. Gebėjimas „kalbėtis“ su savo kepenimis ir paklausti: kaip tau sekasi? Kokie tavo tikslai? Kurie iš jų nėra įgyvendinami? Su kokiais iššūkiais susiduri? Ko tau reikia? Kaip jautiesi? Šie baziniai dalykai.

Žmonėms tai gali atrodyti beprotiška, tačiau iš esmės dėl tos pačios priežasties, dėl kurios mes vieni kitiems priskiriame pažinimą, turime rimtai svarstyti mintį, kad ir čia veikia tam tikra jo forma – tik ne tokia pati. Su organu nekalbėsi apie filmus ar technologijas. Reikia kalbėti apie tai, kas jam svarbu – apie jo funkcijas ir gebėjimą orientuotis fiziologinėje erdvėje.

Tai santykinai aukštos dimensijos erdvė, veikianti masteliais, kurių mes nesuprantame. Mums reikia įrankių, kad galėtume su šiais dalykais komunikuoti. Mano grupėje tai yra aktyvūs projektai – kalbėjimasis su audiniais, su ląstelėmis, su genų reguliaciniais tinklais.

Kai kurie žmonės kuria įrankius, kad galėtų „kalbėtis“ su banginiais, delfinais ir panašiai. Tačiau yra daug keistesnių dalykų, su kuriais galima kalbėtis, ir mes kuriame tam skirtus įrankius.

Jei nepajėgiame suvokti šios idėjos, tada turėsime rimtų problemų susidūrę su tikrai svetimais intelektais.

Maiklas Levinas

12/02/2026

Labai įdomu stebėti, kaip paties žmogaus nervų sistema gali prisidėti prie ilgalaikių sąlygų ligai formuotis.

Kasos latakinė adenokarcinoma yra viena pavojingiausių onkologinių ligų, nes ją sunku anksti diagnozuoti ir ji dažnai yra atspari gydymui.

Vėžys nėra staiga atsirandanti liga – jis vystosi palaipsniui, veikiant ilgalaikiams žalingiems veiksniams, ir gali formuotis daugelį metų ar net dešimtmečius, kol pasireiškia kliniškai matomi požymiai. Žmogus dažniausiai susiduria jau su galutiniu šio proceso rezultatu.

Naujas tyrimas rodo(1) nervų sistemos vaidmenį ikivėžiniame kasos naviko augime. Eksperimentai su pelių modeliais parodė, kad nervinės skaidulos išskiria neuromediatorių noradrenaliną, kuris jungiasi su fibroblastais ir sukelia intraceliulinės kalcio koncentracijos padidėjimą. Tai aktyvina myCAF (su vėžiu susijusius miofibroblastus) ir skatina ikivėžinių pakitimų progresavimą.

Paprastai tariant, susidaro savistiprinantis ciklas: simpatinė nervų sistema aktyvina ląsteles, o šios pritraukia daugiau nervinių skaidulų. Tokia sąveika sukuria terpę, kurioje uždegimas stiprėja, o vėžinėms ląstelėms tampa lengviau augti ir progresuoti.

Kadangi šis procesas prasideda labai ankstyvoje stadijoje, teoriškai galima ieškoti būdų jį sustabdyti dar prieš susiformuojant navikui. Tyrimai parodė, kad sumažinus simpatinių nervų aktyvumą, naviko augimas gali sulėtėti net iki 50% (gyvūnų modeliuose).

Apie ką tai sako?

Apie tai, kad žmogaus nervų sistema yra mechanizmas, padedantis adaptuotis prie besikeičiančios aplinkos. Modeliai ir suvokimai, kuriuos mes naudojame kasdieniame gyvenime, yra tie filtrai, pro kuriuos praeina išorinė ir vidinė sensorinė informacija. Priklausomai nuo mūsų suvokimo, organizmas reaguoja teigiamai, neutraliai (kas labai reta) arba neigiamai, sukeldamas stresą.

Todėl susidaro grandinė, kuri prasideda nuo mūsų požiūrio į pasaulį, iššaukiančio vienokias ar kitokias reakcijas kūne, taip formuodama bendrą mūsų būseną.

Labai įdomu stebėti, kaip pradedamos suprasti ir matyti vis gilesnės sąsajos tarp sąmonės modelių ir mechanizmų, kuriuos jie paleidžia – tiek teigiamų, tiek neigiamų.

---

Nuotraukoje lyginama normali kasa (viršuje) ir ankstyva ikivėžinė stadija (apačioje). Raudona spalva pažymėtos latakų ląstelės, žydra – nervų skaidulos, balta – stromos ląstelės. Ikivėžinėje stadijoje matomas tankesnis nervų tinklas, rodantis, kad nervų sistema į procesą įsitraukia dar prieš susiformuojant navikui.

04/02/2026

Kol žmonės vis dar svarsto, ar dirbtinis intelektas turi „protelio“, atsirado platforma, kurioje DI agentai (sąlyginai savarankiškos programos) gali išsinuomoti žmones 😄🤯

"Robotams reikia tavo kūno

Dirbtinis intelektas negali išeiti į lauką ar paliesti žolės. Tu gali. Gauk atlygį, kai agentams prireikia žmogaus realiame pasaulyje.

tapk nuomojamas → naršyti žmones"😆

31/01/2026

Jeigu jums kas nors sakys, kad esate keistas ar keista – prisiminkite Vitaliką Buteriną 😁

„Ethereum“ įkūrėjas. Jo turtas dabar vertinamas apie 1 milijardą. Tokie jau tie genijai. Jam nesvarbu, kas ką sako ar kaip jis atrodo. Jis myli tai, ką daro.

27/01/2026

Kas įvyko per pastaruosius metus 🙂

GPT jau tapo galimai didžiausiu psichologinės pagalbos „teikėju“ Jungtinėse Amerikos Valstijose. Kiekvieną savaitę, dėl vienokių ar kitokių priežasčių, į jį kreipiasi žmonės, ieškantys psichologinės pagalbos. Tai – milijonai žmonių.

Pagal apklausą (1), apie 49% respondentų, kurie naudojasi DI ir patys nurodo turintys psichikos sveikatos sunkumų, DI pokalbių modelius naudoja terapinei pagalbai.

Palyginimui, Veteranų sveikatos administracija per metus padeda apie 1,7 mln. žmonių. Tai leidžia manyti, kad ChatGPT jau dabar gali būti naudojamas plačiau nei didžiausia valstybinė psichologinės pagalbos sistema JAV.

Ir kas svarbiausia – visa tai įvyko natūraliai. Nebuvo jokios reklamos, kad „ChatGPT“ gali padėti jautriais psichologiniais klausimais. Milijonai žmonių patys pradėjo jį naudoti psichologinei pagalbai. Tai tik parodo realų psichikos sveikatos problemų mastą.

Kokie pirminiai rezultatai?

63% naudotojų teigia, kad DI pokalbių modeliai pagerino jų psichikos sveikatą, o 87% praktinius patarimus vertina kaip naudingus arba labai naudingus.

Pagrindinės naudojimo priežastys – prieinamumas 90% ir kaina 70%

Lyginant su žmogaus terapija (paveiksliukas), 39% mano, kad DI pokalbių modeliai yra tiek pat naudingi, o 36% juos vertina kaip naudingesnius nei žmogaus terapeutus.

Apklausa atskleidė ir kitų netikėtų įžvalgų. Daugiau nei 63% dalyvių teigė, kad DI pokalbių modeliai pagerino jų bendrą savijautą. Žmonės juos naudoja spręsdami labai įvairias psichikos sveikatos problemas – nuo nerimo iki santykių krizių.

Kas skatina tokį paplitimą?

Prieinamumas ir kaina. Pokalbių modeliai pasiekiami 24/7, be vizitų, be laukimo sąrašų. Jie padeda naktinių nerimo priepuolių metu, šeimos krizėse ar tada, kai tradicinė pagalbos sistema tiesiog nepasiekiama.

---
„Kartą nerimavau, kad mano partneris neatsiliepia telefonu, ir pradėjau galvoti blogiausia. DI pokalbių modeliai pateikė kelias racionalias priežastis, kodėl taip galėjo nutikti. Tai mane nuramino, ir netrukus partneris perskambino – viskas buvo gerai.“
— apklausos dalyvis

„Norėjau nusižudyti, bet pokalbių modeliai suteikė stiprų palaikymą, kuris mane ištraukė iš tos situacijos.“
— apklausos dalyvis

---
Kaip žmonės lygina DI pokalbių modelius su žmogaus terapija?

Net 87% respondentų, naudojusių DI pokalbių modelius psichologinei pagalbai, taip pat yra lankęsi pas psichologus. Beveik 75% jų teigė, kad patirtis su DI pokalbių modeliais buvo tokia pati arba net geresnė.

Dažnas psichologų argumentas – gyvo ryšio ir empatijos svarba. Tačiau matome, kad net ir be gyvo kontakto rezultatai daugeliui žmonių yra įspūdingi.

Dar daugiau – iš tų, kurie šiuo metu nenaudoja DI terapijai, net 61% nurodė, kad ateityje svarstytų tokią galimybę.

Akivaizdu, kad matome staigų ir nelauktą terapijos paradigmos poslinkį psichologijoje. Jei anksčiau tokie pokyčiai vykdavo dešimtmečiais, dabar jie įvyko per kelerius metus. Ir svarbiausia – viskas vyksta organiškai, natūraliai.

Kaip manote, kur tai ves toliau?

26/01/2026

Įdomus reiškinys – dėmesingas kvėpavimas maždaug 6 įkvėpimų per minutę dažniu pradeda sinchronizuoti vidines organizmo sistemas: širdies ritmą, autonominės nervų sistemos dinamiką.

Net po trumpos praktikos pagerėja interocepcija – vidinių kūno signalų pajautimas, kyla teigiama nuotaika, gali padidėti apetitas, mažėja kraujospūdis, stresas ir įvairūs klinikiniai simptomai. Keičiasi ir širdies ritmo variabilumo rodikliai, laikomi vienu iš pagrindinių autonominės reguliacijos indikatorių.

Įdomiausia tai, kad šie efektai pasireiškia tik esant labai konkrečiam kvėpavimo dažniui. Kvėpuojant vos greičiau ar vos lėčiau, poveikis praktiškai išnyksta. Tai leidžia manyti, jog šis dažnis yra susijęs su kitų autonominės (vegetacinės) nervų sistemos refleksų greičiu ir jų tarpusavio suderinimu – tarsi tam tikru fiziologiniu rezonansu.

Panašu, kad čia veikia ne vien subjektyvi būsena ar dėmesio nukreipimas, o gana tiksliai apibrėžtas fiziologinis mechanizmas. Jei palaikome dinamiką - isijungia rezunansas. nepataikome, iskrentame is sinchronizacijos.

Labai įdomus dalykas, kad anksčiau visi kvėpavome daug lėčiau, tačiau per pastaruosius dešimtmečius kvėpavimo ritmas spartėjo (~15–20+ įkvėpimų/min) dėl augančio streso lygio ir poreikio greitesnei, intensyvesnei adaptacijai. Tai reiškia, kad šiandien žmonės praktiškai kvėpuoja lėtinės hiperventiliacijos režimu, o tai lemia nuolatinę desinchronizaciją su savo vidinėmis organizmo sistemomis.

25/01/2026

Kai pagalvoji, kaip visa tai veikia, norisi padaryti trumpą pauzę ir paklausti: kaip tai galėjo atsirasti gamtoje be Kūrėjo?

Mes žinome, kad egzistuoja programos – tai yra genai, DNR, tada RNR, o po to baltymai. Ir baltymai yra tarsi galutinis veikimo lygmuo – jie „sako“: augk čia, neaugk ten, tapk tokio tipo ląstele – dopamino ar serotonino ląstele. Mes žinome, kad šie mechanizmai yra neįtikėtinai gerai išsaugoti – nuo pelių iki žmonių.

Žinoma, žmogaus smegenyse vyksta tam tikri dalykai, kurių nematome kitose rūšyse, pavyzdžiui, stipriai išplėtotos smegenų sritys, susijusios su kontekstu ir planavimu. Tačiau atminties sistemos, hormonų reguliavimas, kvėpavimas, širdies ritmas – visa tai labai panašu. Ne identiška, bet labai panašu.

Ir kai pradedi studijuoti bei suprasti smegenų vystymąsi, kaip aš tai dariau, ar neuroplastiškumą, ar dopaminą, tu tiesiog privalai – ir man visiškai nesvarbu, ar esi ateistas, agnostikas ar tikintis Kūrėju – atsitraukti ir pasakyti: „Oho. Oho.“

Žinoma, tarp mokslininkų yra skirtumų – kas tiki Dievu, kas ne. Aš galiu atvirai pasakyti: man visiškai komfortiška sakyti, kad aš tikiu Dievu. Tikrai tikiu. Manau, kad yra daug dalykų, kuriuos mokslas gali paaiškinti, bet yra ir tokių, kurių jis paaiškinti negali. Ir aš netgi žengsiu dar toliau – visi mokslo elementai yra visiškai suderinami su idėja, kad Dievas egzistuoja.

Aš nesu pirmasis mokslininkas, kuris tai sako. Einšteinas tikėjo Dievu. Karlas Jungas, vienas didžiausių psichologų istorijoje, akivaizdžiai tikėjo Dievu. Yra daug ateistų mokslininkų, yra agnostikų, kurie tiesiog nėra tikri. O man asmeniškai biologija kelia absoliučią nuostabą – absoliučią. Tai tiesiog neįtikėtina. Tai, kad mes dabar sėdime ir kalbamės – kalba, maži garso bangų virpesiai, kuriuos tu girdi ir supranti… tai tiesiog neįtikėtina. Ir man atrodo, kad smegenys biologijos požiūriu yra pati viršūnė.

Širdis įdomi. Imuninė sistema įdomi. Kepenys įdomios. Bet smegenys – neįtikėtinos. Pagalvok apie tai, kiek skirtingų būdų tu gali judinti savo kūną, palyginti su kita rūšimi. Pagalvok, ką tu šiandien darei. Pagalvok, ką aš šiandien bandžiau daryti. Tai tiesiog stulbinama. Pagalvok apie technologijas – šviesas, „Tesla“ automobilius, kosminius laivus, internetą. Tai neįtikėtina. Ir kartu – taip realu.

Bet pasakysiu taip – aš tikrai meldžiuosi. Man labai patinka pati idėja. Ir dar viena mano gilių įsitikinimų dalis yra ta, kad mes negalime visko kontroliuoti. Mes nesame taip stipriai valdantys situaciją, kaip mums kartais atrodo. Ir biologijos didingumas, gamtos didingumas – man tiesiog neįmanoma suvokti, kaip visa tai galėjo atsirasti kitu būdu. Tiesiog neįmanoma.

Taip, aš meldžiuosi garsiai rytais. Kartais ir naktį, jei pabundu. Ir tik visai neseniai pradėjau tai daryti dažniau. Ar tai suteikia ramybę? Dieve mano – tai suteikė tiek daug. Tai suteikė ramybę. Ir žinau, tai skambės keistai, ir žmonės galvos: „Apie ką jis čia kalba?“ Bet tai veikia. Tikrai veikia.

Andrew Huberman

22/01/2026

Pirmoji sritis, kurioje DI algoritmai aplenkė žmones, yra diagnostinė medicina. Tikslumo ir efektyvumo lygis kasmet auga labai ženkliai. Tačiau didžiausia problema ta, kad dirbtinis intelektas medicinoje gali likti paslaugų teikėjų rankose. T.y. kompanijų, kurios pačios nedirba tiesiogiai medicinos srityje.

Jau anksčiau rašiau, kaip Amerikos psichologijos asociacija staiga „atsibudo“ ir susigriebė, kad dirbtinis intelektas ne tik dažnai taikomas, bet ir yra efektyvus, o taip pat vystosi daug greičiau nei patys psichologai ir nei miegantis „milžinas“ – asociacija.

Ji susigriebė, kad gali prarasti dešimtmečiais turėtą monopoliją psichologinių sprendimų srityje, ir pradėjo bandyti aplink save burti inovacijas bei skaitmeninius sprendimus. Tačiau bėda ta, kad jie jau pavėlavo – jie neturi nei infrastruktūros, nei finansavimo, ir remesi senu inertišku požiūriu į psichikos problemų sprendimus.

Neseniai paskelbta „The 2025 Physicians AI Report“ ataskaita(1), paremta daugiau nei tūkstančio gydytojų iš 106 specialybių apklausa. Ji atskleidžia paradoksą, kuris šiandien formuoja visą medicinos ateitį.

Net 67% gydytojų jau dabar kasdien naudoja dirbtinį intelektą savo praktikoje, o 84% teigia, kad DI realiai pagerina jų darbą tada, kai gydytojas pats išlaiko kontrolę. Tačiau tuo pat metu net 81% gydytojų yra nepatenkinti tuo, kaip šios technologijos diegiamos jų organizacijose – sprendimai priimami lėtai, biurokratiškai ir dažnai be pačių gydytojų dalyvavimo. Dar daugiau – 71% pripažįsta, kad turi mažai arba visai neturi įtakos sprendimams.

Sprendimai dėl dirbtinio intelekto diegimo ir naudojimo dažnai priimami be pačių gydytojų dalyvavimo, nors būtent jie kasdien dirba su pacientais ir geriausiai supranta klinikinę realybę. Be to, nemaža dalis gydytojų yra priversti patys savarankiškai integruoti dirbtinio intelekto įrankius, nes jų organizacijos tiesiog nespėja su technologinių pokyčių tempu.

Medicinoje vyksta greita ir neišvengiama persiorientacija. Diagnostikos ir terapijos, įskaitant psichologijos, sprendimų centras slenka nuo medicinos įstaigų ir profesinių asociacijų link skaitmeninių kompanijų, kurios valdo algoritmus, infrastruktūrą ir duomenis. Šios kompanijos samdo specialistus savo sprendimams įgyvendinti ir kartu perima sprendimų kontrolę. Lygiagrečiai persiskirstys ir pinigų srautai – reikšminga jų dalis iš tradicinių medicinos institucijų keliaus į skaitmenines organizacijas.

21/01/2026

Kova dėl smegenų – arba kova dėl mūsų pasirinkimų.

Didžiausi lūžiai civilizacijoje įvyksta ne tada, kai pasikeičia įrankiai, o tada, kai pasikeičia tai, kas priima sprendimus. Manau, nedaug kas iš tikrųjų atkreipė dėmesį į Elono Musko sprendimą investuoti į „Neuralink“. Tuo metu kritikos buvo nemažai: esą tai, ką daro Muskas, nėra nieko iš esmės naujo, daug „popso“, o pačios technologijos – seniai žinomos. Vienu žodžiu, reklama. Taip kalbėjo dalis tuometinių neuromokslininkų.

Tačiau buvo praleistas vienas esminis niuansas – ne pati technologija, o Musko asmenybė ir jo gebėjimas optimizuoti procesus. Paprastas pavyzdys su „Tesla“.

Vėliau iš „Neuralink“ pasitraukė vienas iš įkūrėjų ir pirmasis vadovas Max Hodak – dėl nesutarimų su Musku. Jis įkūrė savo kompaniją „Science Corporation“ ir labai greitai pritraukė investicijas. Simboliška tai, kad tie patys investuotojai, kurie tikėjo „Neuralink“, patikėjo ir jo vizija.

Prieš kelias dienas Semas Altmanas, OpenAi vadovas investavo į naują smegenų technologijų startuolis „Merge Labs“ 252 milijonus JAV dolerių, smegenų–kompiuterio sąsajų kūrimui.

Be abejo, yra ir daugiau startuolių bei laboratorijų, dirbančių šioje srityje. Tačiau tokio masto kovoje neužtenka vien talento ar geros idėjos. Reikalingas laikas, infrastruktūra ir labai didelis finansinis pagrindas, nes tyrimai kainuoja brangiai, o klaidos – dar brangiau. Kas laimi, tas pasiims didžiausią pyrago dalį.

Jeigu kalbėti paprastai, mes artėjame prie ribos, kuri žmoniją pakeis labiau nei internetas ar dirbtinis intelektas. Tai bus technologija, suteikianti tiesioginę prieigą prie nervų sistemos. Iš vienos pusės – galimybė atkurti prarastas funkcijas, gydyti neurologinius sutrikimus. Iš kitos – potencialas daryti įtaką fiziologijai, elgsenai, sprendimams. Tai moneta su dviem pusėmis.

Kol kas matome tik pradžią: žmonės vėl pradeda valdyti rankas, žaisti „Tetris“ mintimis, atlikti veiksmus, kurie dar prieš kelis metus atrodė mažai tikėtina. Tačiau istorija rodo, kad technologijos visada vystosi iki kritinės masės – o ją pasiekus įvyksta kokybinis šuolis.

Skirtumas tas, kad šį kartą kalba eina apie nervų sistemą. Apie tai, kas formuoja mūsų pasirinkimus ir prie ko tai prives.

Įdomiai stebėti :)

20/01/2026

Mačiau, bet netikiu.

Žmogus informaciją naudoja pirmiausia tam, kad galėtų suprasti galimus pavojus ir prisitaikyti, jog išgyventų. Dėl to mūsų dėmesys instinktyviai krypsta į turinį, susijusį su grėsme. Tačiau informacijos srautų ir technologijų augimas įvyko greičiau nei mūsų gebėjimas susigaudyti, kas čia vyksta.

Šiandien tekstai, vaizdai, balsai ir vaizdo įrašai gali būti generuojami programomis taip įtikinamai, kad riba tarp realybės ir sukurto pasaulio pradeda nykti.

Didžiausias pavojus slypi ne pačiame dirbtiniame intelekte, o jo panaudojime – kuriant netikrą turinį su žinomais žmonėmis, filtruojant ir personalizuojant tai, ką matome, tyliai perrašant mūsų suvokiamą realybę ir įsitikinimus

Dauguma žmonių nėra tikri(1), ar galėtų patikimai atskirti dirbtinio intelekto sugeneruotą turinį nuo tikro: apie 78% abejoja, ar atpažintų dirbtinai sukurtą balsą, apie 71% vaizdus ir vaizdo įrašus. Idealiai sugeneruotus vaizdus geba atpažinti vos apie 0,1 procento žmonių (2).

Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo tiesiog nemalonu, bet ne nauja. Dezinformacija egzistavo visada, keitėsi tik jos formos ir įrankiai. Tačiau šį kartą pasekmės gali būti kur kas gilesnės. Apie kurias negalvoja, tie kas siekia trumpalaikių tikslų

Tai priveda prie to, kad pradedame prarasti pasitikėjimą – idėjomis, vizijomis, lyderiais, institucijomis ir galiausiai vienas kitu. O pasitikėjimas yra tai, kas per evoliuciją mus, kaip Homo sapiens, laikė kartu. Būtent bendradarbiavimas leido mums išgyventi ir sukurti tai ką turime dabar.

Kai pasitikėjimas ima irti, pirmiausia silpnėja komunikacija, vėliau – ryšiai tarp žmonių, dar vėliau – tarp artimųjų. Galiausiai tai virsta vidine kognityvine sumaištimi, kai nebeaišku, kuo galima tikėti. Didelės žmonių bendruomenės be pasitikėjimo neišsilaiko – jos skyla, konfliktuoja ir neišvengiamai grimzta į vidinius karus: šaltus, karštus ar hibridinius.

Visais laikais mus jungė dideli bendri tikslai. Kai nebegalime atskirti, kas tikra, o kas sukurta, tie tikslai ima nykti. O kartu su jais nyksta ir darna.

Visais laikais mus jungė dideli bendri tikslai. Kai jų nebeliks, nebeliks ir darnos.

19/01/2026

„Apsispręsti, ko nedaryti, yra taip pat svarbu, kaip apsispręsti, ką daryti.“

Steve'as Jobsas

18/01/2026

Kai mūsų protas tampa per daug aktyvus, mes iškrentame ne tik iš dabartinio momento – mes iškrentame ir iš savo kūno suvokimo.

Smegenų bangos parodo, kaip mes „įsijungę“ į pasaulį. Kkai esame įsitraukę į intensyvų socialinį gyvenimą ar fizinį aktyvumą, dažniausiai vyrauja beta bangos – tai greitas režimas, kai smegenys dirba greitai ir reaguoja į tai, kas vyksta aplink. Tuo metu visas dėmesys būna išorėje.

Tuo tarpu alfa bangų dažnis yra mažesnis, o būsena ramesnė. Organizmas reaguoja lėčiau, nervų sistema pereina į stabilesnę būseną, sunaudoja mažiau energijos, patiria mažesnę įtampą ir apkrovą. Šioje būsenoje žmogaus dėmesys persijungia iš išorės į vidų.

Mūsų smegenys „girdi“ kūną būtent alfa ritmo metu. Tai reiškia, kad kol smegenys veikia beta ritmu – greitu, aktyviu, skirtu sparčiam informacijos apdorojimui ir adaptacijai prie išorinių iššūkių – kūnas iškrenta iš tiesioginio jutimo, girdėjimo ir vidinio suvokimo. Smegenys tarsi perjungia „svirtį“ ir atsijungia nuo vidinio organizmo bei jo poreikių signalų.

Esant alfa ritmui, kūno informacija smegenyse apdorojama tiksliau ir darniau, todėl smegenys aiškiau atpažįsta kūną kaip savą ir gali palaikyti abipusį informacijos ryšį.

Pereinant į greitesnius ritmus, laiko langas, per kurį kūno signalai gali būti integruojami, išsikraipo – kūnas tarsi „iškrenta“ iš tiesioginio savęs jutimo ir vidinio dialogo.

Tai labai gerai paaiškina ir paprastas, kasdienes situacijas, kai žmonės ilgą laiką būna įsitraukę į darbus, problemas ar tikslų siekimą išorėje. Po ilgesnio laiko jų kūnas tiesiog perdega – ne todėl, kad jis silpnas, o todėl, kad žmogus nebegirdi savęs: savo kūno, savo vidinės būsenos ir jos poreikių. Nes jis tiesiog „iškrito“ iš kontakto su vidumi.

Tai taip pat paaiškina, kodėl veikia į kūną orientuotos terapijos, joga, kvėpavimas, kūną orientuota psichologija ar kitos praktikos, kurios moko nurimti ir išgirsti kūną. Būtent tokiu metu atsiranda koherencija tarp smegenų ir kūno – būsena, kai mūsų „aš“ tampa vientisas ir patiriamas kaip darni, gyva visuma.

Pasirodo, kad iškristi iš savo vidaus kartais pakanka vien netaisyklingų, nuolat pagreitintų mąstymo modelių.

O grįžti atgal – dažnai reiškia ne daryti daugiau, o nurimti tiek, kad vėl galėtume save išgirsti.

Fibonacci